Nebuvo lengva apsispręsti, kurios klasės bilietus pirkti, nes pinigai išties nemaži: pirmąja klase net trys su puse rublio, o trečiąja – pusantro, juk šimtą septyniolika varstų iki Porečės stoties traukinys riedės bemaž tris valandas. Bet šios kainos juokingos, palyginus su kelione iš imperijos sostinės: nuo Sankt Peterburgo iki Porečės kelionė trunka beveik parą, nes ir atstumas solidus – septyni šimtai aštuoniasdešimt varstų, o nuo kainos šiurpsta oda – daugiau nei dvidešimt trys rubliai pirmąja klase!  O kur dar kelionė iš Porečės į Druskienikus: nors įveikti tereikia septynioliką varstų, bet kelionėje diližansu arba ekipažu teks sugaišti visas porą valandų, mokant solidžią pusrublio žmogui kainą, na, o jeigu užsisakai keturvietį ekipažą, tai

Ketindami nukeliauti į Lietuvos praeitį, dažnai pasitelkiame senąsias fotografijas, bene geriausiai padedančias suprasti įvykusias permainas. Nuostabu palyginti dabarties tikrovę ir kadaise buvusius vaizdus, perprasti didžiulius pokyčius ir pažangą. Tačiau ką gi daryti, jei norime dirstelėti į senesnę praeitį, nei fotografijose atspindėta? Išties, pirmųjų fotografų – Juzefo Čechovičiaus, Stanislavo Filiberto Flerio – darbai yra aukso vertės lobiai norintiems išvysti Lietuvą XIX amžiaus antrojoje pusėje, bet kaip gi pažvelgti į tolimesnę istoriją? Kruopščiai padirbėję, pasitelksime senąsias graviūras bei litografijas, įgalinsiančias mus žengti ir į XIX amžiaus pradžią, ir į ankstesnius amžius. Nors vieno ar kito darbo meniškumu bei tikroviškumu ir galima būtų šiek tiek suabejoti, tačiau tikra atrakcija yra galimybė bent akimirką

Žvaliai kilsterėję dešiniąsias rankas link galvos apdangalo, juodu kariškai pasisveikino, ir po trumpo dialogo susipažinimui, išsitraukė „taikos pypkes“: vachmistras von Ledenas iš portsigaro išsiėmė kariškių daviniui priklausančią cigaretę „Oberst“, o politrukas Ledovas susirado pamėgtųjų papirosų „Kazbek“ pakelį. Leisdami tirštus dūmus, kariūnai gan draugiškai šnekučiavosi, it prisimindami bendrą sovietų ir nacių paradą Breste 1939-ais, praėjus vos trims savaitėms po Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir Lenkijai jau kritus po dviejų grobikų antpuolio. (Nuotraukoje – Žaliasis tiltas, baigtas statyti 1894-ais, vadovaujantis inžinieriaus Nikolajaus Beleliubskio projektu.) Pagrindinį Vilniaus tiltą naciai sprogdino 1944-ųjų liepą. Neskubėdamas artėjau krantine link Žaliojo tilto, į kurio turėklus atsirėmę manęs ir laukė kariūnai, mintyse dėliodamas dar vienos kelionės Vilniaus praeitin

Nėra taip lengva su jais sutarti susitikimo vietą, nes vienas šimto metų senumo pavadinimus vardija, o kitas vis kartoja savąją „štrase“ („gatvė“, vok.): ir taip aiškinau, ir kitaip, bet poručikui Ledovskiui Aukštaičių gatvės pavadinimas nieko nesako, mat anuomet toje Vilnios krantinėje rikiavosi trobos, o šiandieną jų nei pėdsako nėra, tad būtent taip ir sutarėme – prie tiltelio per Vilnią, kur anksčiau būta namų, o dabar yra mažas transporto žiedelis. Penkiskart teko aiškinti ir von Lendenui, kad ši vieta patogiausia susitikti, nes miestečius ne itin mėgstanti magistrato (šiandieną – savivaldybės) valdžia taip apmokestino visas gatves, kad tik Paplaujoje vargais negalais randu nuošalią vietelę savajam transportui. Atskubėjęs šiek tiek anksčiau, spėjau išlenkti

Mėgę pasivaikščioti P. Vileišio (anksčiau – Krantinės) gatve puikiai pamena pažaliavusią betoninę atramą buv. Statybos technikumo prieigoje, nebyliai, bet aiškiai liudijusią, kad prieš Antrąjį pasaulinį šioje vietoje būta svarbaus ir sudėtingo inžinerinio statinio – tilto per Nerį, naudoto susisiekimui su šalia Šilo gatvės buvusiais amunicijų sandėliais, daugelio ir anksčiau, ir dabar tebevadinamais „bunkeriais“. Anuomet jokios informacijos apie besitraukiančių nacių 1944-siais susprogdintą Šilo tiltą negalėjai rasti, o štai dabar turime galimybę prisiminti šio tilto statybos, sunaikinimo ir atstatymo istorijas. Šilo tilto statybos tarpukariu iniciatoriumi buvo Lenkijos kariuomenės reikalų ministerijos Inžinerinio aprūpinimo departamento šefas, jo idėją palaikė ir paskatino Karinių reikalų ministerijos I-asis viceministras, na, o tilto projekto autoriumi tapo G. Dovnorovičius

Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat tai vienas sovietinis karininkas nacionalinę biblioteką yra supainiojęs su arkikatedra: abu pastatai su masyviomis kolonomis, tai ir apsisuko galvelė vargdienėliui. Sutartu laiku manieji pakeleiviai jau laukė prie laiptų į varpinę (anksčiau joje būta ekskursijų ir kelionių biuro), pūsdami dūmelius: poručikas Ledovskis godžiai traukė papirosą, o feldfebelis von Lendenas smagiai papsėjo pypkutę. Abudu iš XX amžiaus pradžios pasikviečiau ne veltui, mat ketinau pasivadinti juos ir jus į pasivaikščiojimą Georgijaus/Jurgio prospektu būtent jų laikmečiu – XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. Kariūnai mielai sutiko nusivesti ne tik mane, bet ir jus, mieli

Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų mačiusius pastatus? Europinę paramą primenantys stendai perša mintį, kad dabartinis reprezentacinis Raudondvario ansamblio vaizdas ne taip ir senai susiformavęs, tačiau rasti informaciją apie gerokai ankstesnes restauratorių pastangas yra tikrai keblu, nors tikrasis ansamblio atgimimo laikotarpis yra XX a. 7-as ir 8-as dešimtmečiai – prisiminkim:  kas gi vyko? Raudondvario pilies rūmų pastatas iki karo audrų ir po jų. Pokario metais buvusio dvaro ansamblyje įsikūrusi Raudondvario Mašinų traktorių stotis kai kuriuos pastatus suremontavo, tačiau sudegusių rūmų likimu ne tik nesidomėjo, bet 1952 m. net pradėjo ardyti jų griuvėsius. Kitaip į vertingą architektūros

Traukiniui atpūškavus gelžkelio stotin, ponas Algirdas mikliai užsidėjo katiliuką, tvirtai suėmė rankon sakvojažą, ir pasiramščiuodamas lazdele, požeminiu tuneliu neskubėdamas nužingsniavo link Stoties aikštės. Persimetęs pora žodžių su paslaugiu konduktoriumi, Algirdas energingai įšoko į erdvų arklinio tramvajaus, visų vadinamo „konke“, artipilnį vagoną. Susiradęs vienintelę laisvą vietelę, atvykėlis mandagiai pasilabino su prie lango sėdinčiu barzdotu ponu, ir kaipmat surado dingstį susipažinti: neilgos kelionės „konke“ metu jo bendrakeleiviu bus ponas Jakovas. Kilstelėjęs ranką, ponas Algirdas pasikvietė konduktorių, ir pasiteiravo: „Sakykit, tamsta, ar pasieksime Rotušę?“. Kauno geležinkelio stotis XX amžiaus pradžioje. „Tikrai taip“, – paslaugiai atsiliepė konduktorius, ir paaiškino: „Mūsų maršrutas eina Vytauto prospektu, pro Karo ligoninę sukam į Gedimino gatvę, tuomet važiuojam Laisvės alėja,

Iš Antakalnio pakraščio, kur stovėjo manųjų senelių daugiabutis, į svajonės išsipildymo vietą vežė net trys troleibusai, tad nukakti iki Mokslų akademijos (Vrublevskių) bibliotekos Kosčiuškos gatvėje tetrukdavo kelioliką minučių. Manote, kad senelis mane veždavosi į biblioteką? Tikrai ne, nes ir būtinybės tokios nebuvo, mat manasis „knygius“-dėdė senelių namuose turėjo kelioliką tūkstančių knygų – išties solidžią bibliotekėlę. O keliaudavome mudu su seneliu į prieplauką, kuri anuomet netoliese bibliotekos buvo įrengta, daugmaž toje pačioje vietoje, kur jos būta ir pokariu, ir tarpukariu, o net ir cariniu laikmečiu. Taigi, jūs jau atspėjote, kad šįkart pakviesiu jus ypač smagiai ir jaudinančiai pramogai: sukdami laikrodžio rodykles ne vienu dešimtmečiu atgalios, pramogausim pasiplaukiojimu Nerimi, o dar ir

Nesyk esame minėję palyginimą, kad jei vilniškio Antakalnio „karūnos“ perlu yra barokinė šv. apaštalų Petro ir Povilo gražuolė, tai Vilniaus „karūnos“ perlu yra pats Antakalnis, knibždantis įvairių laikmečių architektūrinėmis bei istorinėmis įdomybėmis. Vienu tokių žavių ypatumų buvo trejus dešimtmečius vilniečius vėžinusio arklinio tramvajaus pastatų kvartalas dabartinės Smėlio gatvės apylinkėse, tad šįkart ir kviečiame pasivažinėti „konke“, bei pakeliauti po jos praeitį. 1893-ųjų liepą pradėjęs veikti 3-sis „konkės“ maršrutas jungė Katedros aikštę ir Antakalnį. Pradžioje planuota 4-ąjį maršrutą nuo Katedros aikštės iki karinės ligoninės Antakalnyje, tačiau vėliau buvo nuspręsta, jog maršruto pradžia bus Katedros aikštės pakraštys, o pats maršrutas drieksis Antakalnio gatve iki pat miesto ribos, kur būta kelto per Nerį, mat