(Vilniaus “neformalų” lyderis – Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas”, 9-as deš.) Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės dažnai įsivaizduojamos kaip tylos prieš audrą metas, kai visi buvo įsitikinę, kad permainos neįmanomos. Skusti smilkiniai, keisti drabužiai ir neišaiškintas ženklas 1980-ųjų vasarą buvau nerangus vaikėzas, iškilmingai dainavęs Pionierių rūmų dainų ir šokių ansamblio chore apie tėviškėlės kloniais žygiuojančius Didžiojo spalio vaikus,

Ukrainiečių pabėgėlių centre Vilniuje 2022 metais. Neišsyk ir supratau, kad tai manasis telefonas skleidžia tokį neįprastą garsą, visiškai nepanašų į skambučio melodiją. Išmaniajam keistai suskambėjus darsyk, paėmiau jį į rankas, ir tuomet susigaudžiau, kad tai skype programos pagalba man bando prisikambinti vyras, vardu Serhijus. Atsiliepiau, ir išvydau prie rašomojo stalo sėdintį kokių keturiasdešimties metų vyriškį, solidžius akinius užsidėjusį. Įsišnekėjom: Serhijus esąs teisininkas, įstojęs į teritorinę gynybą – parodė prie stalo stovėjusį automatą – šeimą išsiuntęs į jam priklausančiu apartamentus Turkijoje, o pats likęs laukti okupantų puolimo. Pasipasakojo, kaip, išėjus parūkyti, prazvimbia virš galvos pora raketų: anuomet rusai jų dar gausiai turėjo, tad leisdavo po dvi – pirmoji pagrindinė, antra „kontrolinė“,

Section 1 – this can be seen my everyone Section 3 -only subscribers Section 4 – message for logged out users Norite matyti visą straipsnį? Tapkite mūsų prenumeratoriais jau dabar! PRENUMERUOTI Click here