AIDAI

Straipsniai
PRENUMERATA

Lietuviškos estrados grandai: ar visus pamenat ir atpažinsit? (I)

„Legendinis“/“legendinė“ – būtent šiais, kiek nuvalkiotais, epitetais šiandieną apibūdinami lietuviškosios estrados grandai bei kolektyvai, populiarinę tautinę estradą sudėtingu šliaužiančio nutautinimo laikotarpiu. Laikas nenumaldomai bėga pirmyn, ir vis dažniau skaitome atsisveikinimo su ryškiausiomis nacionalinės estrados žvaigždėmis straipsnius ar nekrologus: tai ir neturėtų stebinti, nes dažnas jų – jau garbaus amžiaus. Šįkart prisiminsime ryškiausias anuometes Lietuvos estrados žvaigždes ir kolektyvus, kurių kūriniai kažin kodėl retokai atranda kelią į nacionalinio transliuotojo eterį, nekalbant jau apie komercinius televizijos ir radijo kanalus, užtvindytus nelietuviškomis melodijomis. Kelionėn į šlovingą lietuviškosios estrados praeitį mums talkins senų vinilinių plokštelių vokai, o jums teks gerokai pakrutinti atmintį, prisimenant tautinės estrados grandus. Šis populiarus dainininkas koncertuoja iki šiol, džiugindamas gerbėjus

Skaitykite toliau..

Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)

Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną – minėjome praeitą kartą, o šįsyk prisiminsime Stepo Graužinio bei Danieliaus Dolskio talentus. Tenoras Stepas Graužinis „mažojoje scenoje“ pasirodė ketvirtame dešimtmetyje, atlikdavo ne tik populiariuose kino filmuose skambėjusius šlagerius, bet ir demokratinio turinio melodingas dainas, nesibodėjo lietuvių liaudies dainų. Graužinis gimė vilniškio batsiuvio šeimoje pirmąją  1910-ų dieną. Stepui būnant šešiolikos, šeima persikėlė į gimtąjį tėvo kaimą Pusnę netolise Giedraičių. Visa Graužinių šeima buvo muzikali ir balsinga, tad pramokęs smuikuoti, Stepas ėmė groti orkestruose ir dainuoti choruose. Giedraičių vargonininkas Antanas Makačinas – garsiojo kompozitoriaus Teisučio Makačino

Skaitykite toliau..

Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)

Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose namuose, nes ne itin brangios plokštelės buvo, o ir smagu tiek lietuvišką estradą, tiek vieną-kitą perleistą užseinio roko grupę pasiklausyti, o kur dar etnografiniai ansambliai ir klasika! Iki šiol uoliai saugomi (bei klausomi!) keli šimtai vinilų liudija, kad „plokštelines“ vilniškiame prospekte ir „liudgiryje“ (vėliau ši persikėlė į Tilto gatvę) lankydavau nuolat, o lankydamasis Kaune, mikliai dumdavau į kauniškę „plokštelinę“ Laisvėje. Dvelktelėjus gorbačiovinės „perestroikos“ (pertvarkos) vėjams, atsileido plieniniai cenzūros gniaužtai, ir vienintelė Sovietų Sąjungoje vinilinių plokštelių leidėja – firma „Melodija“ – parengė ir išleido keturių tarpukario

Skaitykite toliau..

1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė

Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie roko judėjimo, naiviai nesuprasdami, kad rokas – tai pažangos, ateities ir protesto kultūra. Kultūra, alternatyvi jų veidmainiavimui, pigiai savireklamai, populizmui ir prisitaikėliškumui, kuriais iš tolo dvelkė partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, jau nekalbant apie politikierius, tebemėgstančius priskirti savo nuopelnams roko festivalių ir roko maršų įtaką tuometėms visuomenės mentaliteto transformacijoms. (Viršuje – nuotrauka grupės “Bravo” vinilinės plokštelės voke.) 1984 metais klubo „Lituanika“ (prie komjaunimo sąjungos egzistavęs interklubas 1983 m. buvo pervadintas „Lituanika“, įprasminant Dariaus ir Girėno skrydžio penkiasdešimtmetį) taryba nutarė 1985 metais organizuoti muzikos festivalį, kuris, komjaunimo nurodymu, turėjo būti skirtas XII

Skaitykite toliau..
Straipsniai

Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (II)

Kuo groti? Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis, gaivališkas, bet mėgėjiškas. Laisvo, laukinio, gaivališko, bet profesionalaus rokenrolo komunistinio režimo sąlygomis būti negalėjo. Ne vien dėl siautėjusios cenzūros, ne vien dėl suvaržytos kūrybos laisvės ir begalės kitų apribojimų. Viena svarbiausių priežasčių daug paprastesnė ir buitiškesnė. Anuomet turėti padorius muzikos instrumentus ir pakenčiamą garso stiprinimo aparatūrą galėjo tik išrinktieji. Normalių gitarų parduotuvėse nepardavinėjo. Žmoniškesnę galėjai ne nusipirkti, o kaip tūkstančius kitų deficitinių prekių – gauti. Per pažįstamus iš bazės, sumokėjęs keliagubą kainą, iš kito muzikanto, gavusio ką nors dar geresnio, iš apsukraus spekulianto už sumą, kurią sovietinis darbo žmogus uždirbdavo

Skaitykite toliau..
Straipsniai

Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (I)

Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimt­metis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais, dažnai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, neragautais maisto produktais, pirmaisiais pasipūtusiais turtuoliais ir, žinoma, monotoniškai triukšminga arba iki koktumo saldžia popmuzika. Ne vienas, apimtas nostalgijos, mielai pasiklauso diskotekose ar dažnai vykdavusiuose popmuzikos festivaliuose skambėdavusių tuomečių šlagerių ir tik vienetai prisimena, kad keliose Vilniaus ir apskritai Lietuvos vietose pulsavo kitokie ritmai, aidėjo kitokie akordai, o nedideli būriai entuziastų klausėsi ir grojo kitokią muziką. Jiems audringas dešimtmetis pralėkė dundėdamas lygiomis, tarsi kariai rikiuotėje išsirikiavusiomis roko muzikos ketvirtinėmis, lyg serijomis šaudantys automatiniai ginklai tratančiomis džiazroko, funky ar soul muzikos šešioliktinėmis,

Skaitykite toliau..
Straipsniai

Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (I)

Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1 Pirmasis estradinis koncertas Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė, o kita – paprasta ir linksma. Rimtosios tėvas klausydavosi vakarais, savo kambaryje išjungęs šviesą, ir tos muzikos aš ne tik nemėgau, bet ir truputį prisibijojau. Kas kita ta lengvoji, kuriai skambant darydavosi linksma ir norėdavosi pačiam paleisti gerk­lę, nes televizoriuje dailiai pasipuošę dėdės ir tetos dainuodavo gražiai ir visai paprastai. Ne taip, kaip operų baubliai, baubdavę, kad nė žodžio nesuprasi. Kai pirmą kartą su mama ir pussesere apsilankėme koncerte, buvau prisižiūrėjęs estrados artistų televizoriuje, prisiklausęs radijo ir, anot tėvo, nevertingų, tirlirliumkinių plokštelių. Matyt, tėvui kažkas jų padovanodavo, nes pirkdavo jis tik simfoninius,

Skaitykite toliau..
Straipsniai

Roko mohikanai: Atgimimo laikų rokeris, šauniai muzikuojantis iki šiol

(Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas” neabejotinai yra vienas ryškiausių Atgimimo laikų rokerių.) „Ėjau rūkydama, @ikną kraipydama“, – galingu balsu užtraukė lieknas vyrukas, apsirengęs „grafkių“ prisagstytą odinę striukę, ir „Dinamo“ stadionas suūžė-sugaudė šūksniais bei garsiu juoku, o mudu su bičiuliu Daliumi ėmėme skardžiai švilpti. Roko maršo koncerte dalyvavo kaip niekad sumaniai „sukaltas“ roko grupių trejetas: lyrišką muziką grojusi Andriaus Mamontovo „Fojė“, siautulingą pankroką skaldžiusi Nerijaus Pečiūros „Už tėvynę“, ir bene progresyviausias lietuviško roko kolektyvas – charizmatiškojo Algirdo Kaušpėdo komanda „Antis“, tad stadioną užtvindžiusi jaunimo minia mėgavosi puikiu skirtingų stilių lydiniu. Mudviem su bičiuliu ypatingą pasididžiavimą žadino tai, kad grupės „Už tėvynę“ mušamuosius lupo mūsiškėje mokykloje mokęsis Rolis – Rolandas Gaušys (tebūnie lengva jam žemelė…),

Skaitykite toliau..
Straipsniai

AD LIBITUM – instrumentinio roko viesulas audringais Atgimimo laikais

Jei reiktų ilgai negalvojant įvardinti teigiamus lietuviško charakterio bruožus, pirmiausia paminėčiau darbštumą ir atkaklumą, neretai su jais draugauja ir išradingumas. Tokio sumanumo nestokojo ir manasis kaimynas Darius, siuntinyje iš JAV radęs tragiškai sulinkusį glemroko grupės KISS pirmąjį vinilą. Įkišęs perlinkusį, bet nesulūžusį diską į albumą, o paskui – į radiatoriaus sekcijų plyšį, Darius kokią savaitę taip tiesino vinilą, ir šis išties tapo kiek lygesnis: nors ir šiurpiai bangavo, sukdamasis ant patefono disko, bet paprastesnis – neaukštos klasės – grotuvas susidorodavo su tokiomis bangomis. „Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį“ tėvų paskatintas „Elfos“ gamintu juostiniu magnetofonu „Daina“, anuomet kainavusiu visą vidutinį mėnesinį atlyginimą – 115 rublių – nulėkiau pas Darių įsirašyti

Skaitykite toliau..
Straipsniai
Maištingi akordai
Redakcija AIDAI.LT

Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (I)

Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimt­metis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais,

Skaitykite toliau..
Scroll to Top

SUSISIEKITE