Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimt­metis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais, dažnai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, neragautais maisto produktais, pirmaisiais pasipūtusiais turtuoliais ir, žinoma, monotoniškai triukšminga arba iki koktumo saldžia popmuzika. Ne vienas, apimtas nostalgijos, mielai pasiklauso diskotekose ar dažnai vykdavusiuose popmuzikos festivaliuose skambėdavusių tuomečių šlagerių ir tik vienetai prisimena, kad keliose Vilniaus ir apskritai Lietuvos vietose pulsavo kitokie ritmai, aidėjo kitokie akordai, o nedideli būriai entuziastų klausėsi ir grojo kitokią muziką. Jiems audringas dešimtmetis pralėkė dundėdamas lygiomis, tarsi kariai rikiuotėje išsirikiavusiomis roko muzikos ketvirtinėmis, lyg serijomis šaudantys automatiniai ginklai tratančiomis džiazroko, funky ar soul muzikos šešioliktinėmis,

Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1 Pirmasis estradinis koncertas Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė, o kita – paprasta ir linksma. Rimtosios tėvas klausydavosi vakarais, savo kambaryje išjungęs šviesą, ir tos muzikos aš ne tik nemėgau, bet ir truputį prisibijojau. Kas kita ta lengvoji, kuriai skambant darydavosi linksma ir norėdavosi pačiam paleisti gerk­lę, nes televizoriuje dailiai pasipuošę dėdės ir tetos dainuodavo gražiai ir visai paprastai. Ne taip, kaip operų baubliai, baubdavę, kad nė žodžio nesuprasi. Kai pirmą kartą su mama ir pussesere apsilankėme koncerte, buvau prisižiūrėjęs estrados artistų televizoriuje, prisiklausęs radijo ir, anot tėvo, nevertingų, tirlirliumkinių plokštelių. Matyt, tėvui kažkas jų padovanodavo, nes pirkdavo jis tik simfoninius,

(Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas” neabejotinai yra vienas ryškiausių Atgimimo laikų rokerių.) „Ėjau rūkydama, @ikną kraipydama“, – galingu balsu užtraukė lieknas vyrukas, apsirengęs „grafkių“ prisagstytą odinę striukę, ir „Dinamo“ stadionas suūžė-sugaudė šūksniais bei garsiu juoku, o mudu su bičiuliu Daliumi ėmėme skardžiai švilpti. Roko maršo koncerte dalyvavo kaip niekad sumaniai „sukaltas“ roko grupių trejetas: lyrišką muziką grojusi Andriaus Mamontovo „Fojė“, siautulingą pankroką skaldžiusi Nerijaus Pečiūros „Už tėvynę“, ir bene progresyviausias lietuviško roko kolektyvas – charizmatiškojo Algirdo Kaušpėdo komanda „Antis“, tad stadioną užtvindžiusi jaunimo minia mėgavosi puikiu skirtingų stilių lydiniu. Mudviem su bičiuliu ypatingą pasididžiavimą žadino tai, kad grupės „Už tėvynę“ mušamuosius lupo mūsiškėje mokykloje mokęsis Rolis – Rolandas Gaušys (tebūnie lengva jam žemelė…),

Jei reiktų ilgai negalvojant įvardinti teigiamus lietuviško charakterio bruožus, pirmiausia paminėčiau darbštumą ir atkaklumą, neretai su jais draugauja ir išradingumas. Tokio sumanumo nestokojo ir manasis kaimynas Darius, siuntinyje iš JAV radęs tragiškai sulinkusį glemroko grupės KISS pirmąjį vinilą. Įkišęs perlinkusį, bet nesulūžusį diską į albumą, o paskui – į radiatoriaus sekcijų plyšį, Darius kokią savaitę taip tiesino vinilą, ir šis išties tapo kiek lygesnis: nors ir šiurpiai bangavo, sukdamasis ant patefono disko, bet paprastesnis – neaukštos klasės – grotuvas susidorodavo su tokiomis bangomis. „Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį“ tėvų paskatintas „Elfos“ gamintu juostiniu magnetofonu „Daina“, anuomet kainavusiu visą vidutinį mėnesinį atlyginimą – 115 rublių – nulėkiau pas Darių įsirašyti