Scena iš Žoržo Bize operos “Karmen”, 9-o dešimtmečio pradžia. Scena iš Džiuzepės Verdžio operos “Rigoletas”, 9-o dešimtmečio pradžia. Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes.  Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro

Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu – tad bendrųjų klausimų apie gyvenimo prasmę nepateikinėsiu, tik labai konkrečius ir dalykiškus. Primink, ar senai fotografuoji? Nuo dvylikos metų, ir bene labiausiai tokiai ankstyvai pradžiai pasitarnavo dabar jau retenybe esantis fotoaparatas FED-3, kurį a.a. Tėvas gavo dovanų  45-mečio proga. Anuomet būta tokios praktikos, kad jubiliejaus ar “apvalesnės” datos proga soleniziantui būdavo dovanojamas brangesnis daiktas, pavyzdžiui geras laikrodis arba radijo imtuvas, kuriam pinigėlius “sumesdavo” būsimi gimtadienio pokylio dalyviai. Įsivaizduok, kad geresnis fotoaparatas – nekalbu apie keliasdešimt rublių kainavusias “Smena” arba “Vilija” – buvo vertas kokių pusantro šimto rublių, kai dažno mėnesinis

Vargu, ar surastum Alytuje geresnę erdvę meno kūrinių eksponavimui, nei po senosios sinagogos skliautais: sakrali aplinka čia sukuria ypatingą aurą. “Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys, nes pokalbis buvo toks betarpiškas ir sklandus, kad nejučia prašnekėjome bemaž dusyk ilgiau, nei ketinome. O jums ar būna taip, kad sutinkate bendramintį, kuris, rodos, puoselėja susišaukančias su jūsiškėmes godas bei idėjas, su kuriuo kaipmat mezgasi nuoširdi ir draugiška šneka? Neabejoju, kad nutinka tokie susitikimai, bet šiek tiek užbėgau įvykiams už akių, tad teks “imti už vadžių, ir grįžti prie pradžių”. Neverta nei kartotis, kad Lietuvėlėje turime tiek įdomių žmonių,