“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam skirtos aštuonios valandos nuo 23-os iki 7-os. Būtent tuo laiku korpusų durys būna užrakintos. Rodos, sanatorija turėtų dar griežčiau riboti aktyvumo valandas (pvz. gyvenamosiose rajonuose galioja 22-os – 8-os val. ramybės režimas), bet dėl nežinomų man ir jums priežasčių “Eglėje” galima ir ilgiau pavakaroti, ir ryte baladotis nuo pat septintos. Galbūt šis režimas išlikęs nuo anų laikų, kai sanatorijoje ilsėjosi žemdirbiai, įpratę keltis vos prašvitus, bet gi jie ir gultis anksčiau įpratę, nei vienuoliktą vakaro… Ypatingos racijos “Eglėje” galiojančioje poilsio valandų tvarkoje neieškojau, nes jos ten paprasčiausiai nėra, kaip ir
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių kurortų virtinė, nutįsusi šalia Rygos įlankos net keliasdešimt kilometrų. Palanga – lietuviškas kurortas, o Jūrmaloje vilas sau statėsi visos carinės imperijos šulai, geležinkelio atšaka nuteista dar cariniais laikais (1877 m.), tad iki šiol rygiečiai mėgsta į Jūrmalos miestukus atvažiuoti traukiniu, todėl ir geležinkelio stotys čia vertos atskiro dėmesio dėl įdomios architektūros. Na, o mes bandysim architektūros meną – todėl ši apybraiža ir pakliuvo rubrikon “Mūzų draugijoje” – pažinti dairydamiesi tai Jūrmaloje, tai Palangoje. Tikiuosi, toks pasivaikščiojimas jus sudomins, nes panašaus sumanymo kol kas neaptikau. Viršuje esančios nuotraukos pakraštys išduos, kad
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo Čiarlie Čiaplin”, – nedvejodamas atsakydavo senelis, ir sovietmečiu mėgęs darsyk pažiūrėti pamėgtus Čarlio Čaplino filmus, kuriuos, kaip bebūtų keista, sovietinė kino cenzūra neišbrokuodavo, tad atsirasdavo proga ir man nukeliauti į kiną kartu su seneliu. “Aukso karštligė” įsiminė aibe juokingų scenų, garsiuoju bato virimu ir valgymu apčiulpiant kiekvieną vinuką, bet visgi pamautų ant šakučių bandelių šokis pranoko visas kitas kino genijaus sugalvotas scenas. “Aukso karštligės” siužetą jums neperpasakosiu, viską sėkmingai rasite interneto platybėse, galima patvirtinti tik vieną faktą – tai absoliuti kino klasika, realus šedevras, stebinantis kūrėjų išmone ir praėjus šimtmečiui.
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai pajėgūs sukurti ir dailesnius. Tiesa, yra vienas niuansas: anuomet lankytoją stengtasi pritraukti ne tik gardžiais valgiais ir maloniu aptarnavimu (nekalbam apie jo palaipsnį smukimą 9-ame, ir ypač ž 10-ame dešimtmečiuose), bet ir estetiška aplinka. Ne vien darbštūs Lietuvos baldžiai kūrė unikalius baldus garsiosioms užeigoms, bet ir menininkai atsiraitodavo rankoves metalo kaldiniams, skulptūroms, freskoms, gobelenams, vitražams paveikslams. Atklydę iš sovietų imperijos užkaborių veikėjai išversdavo akis ir žiopčiodavo it žuvis ant kranto, išvydę lietuviškų užeigų interjerus ne tik Kaune ar Vilniuje. Mes dar nesilankėme anuometėse kitų didmiesčių – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio –
Telšių rajono meno kolektyvai pakeliui į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“
Lietuvos Dainų šventė, šiemet mininti savo šimtmetį, yra ypatingas ir visų išties laukiamas ypatingas renginys, kuris vyksta kas ketverius metus. Dar 1924-aisiais vyko pirmoji Dainų šventė, kuri vadinosi Dainų diena ir ji vyko Kaune. Šventę atidarė tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis, pakvietęs sugiedoti Lietuvos himną, kurį užtraukė 3500 dainininkų choras, palaikomas dešimttūkstantinės žiūrovų minios. Šiuo metu visoje Lietuvoje intensyviai vyksta besiruošiančių dalyvauti Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ apžiūros. Vasario 17-18 d. bei vasario 24-25 d. savo programas atliko Telšių rajono suaugusiųjų ir vaikų šokių, folkloro kolektyvai, dainų ir šokių ansambliai, chorai. Vasario 17 d. Telšių Žemaitės dramos teatre vyko chorų ir vokalinių ansamblių peržiūra. Peržiūroje pasirodė: Telšių meno mokyklos merginų
Vilniaus knygų mugės aidai (I)
Besidairydami Knygų mugės aruoduose, vakar menkokai pasidomėjome statistiniais šiųmečio renginio duomenimis, o jie linkę metai iš metų progresuoti. Antai, pastarajame renginyje dalyvavo virš trijų šimtų dalyvių – tuo netenka abejoti, mačius bene dvidešimties šalių vėliavas “Litexpo” prieigoje – surengta virš pusės tūkstančio renginių (pristatymų, diskusijų ir pan.), o lankytojų-knyginėtojų skaičius gerokai perkopė penkias dešimtis tūkstančių. Senajame “Litexpo” pastate (nors nėra jis toks ir senas, nei pusšimčio metų dar nesulaukęs) surengta puiki muzikinė fiesta, įveiklinusi į kadaise Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvusią kino salę. Mugę parėmė daugybė solidžių partnerių, tačiau ir lankytojams teko mokėti nuo dešimties iki keliolikos euriukų (priklausomai nuo apsilankymo dienos) už bilietus. Lankydamasis mugėje sekmadienį – tokia
Knygų mugės meniu: kokius skanumynus atradom
“Gretos neretos” – palyginimas tiktų ir knygų mugėje siūlomų leidinių gausai, ir juos apspitusių lankytojų miniai. Širdis džiaugėsi, šiandieną vaikštant naujuosiuose “Litexpo” pastatuose, ir žavintis lietuvaičių išmone įrengiant ne vien leidinių pardavimo, bet ir atokvėpio bei edukacijos erdves. Pakviesiu jus kartu su manimi pasivaikščioti šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, kur atrasime ne tik puikių knygų, bet ir sutiksim įdomius žmones, o vieną kitą ir pakamantinėsim. Į senąjį “Litexpo” pastatą neužsuksim, nes jame jau esame lankęsi, kad atvykėliai vartė akis, dyvydamiesi į Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos rūmus. Pažadu daug nevograuti, o rodyti jums matytas įdomybes bei vertus dėmesio leidinius. Atidžiau dairysimės į leidėjus bei jų “kūdikius”, artimus AIDŲ tematikai – istorijai,
Stebuklingai išlikusi “kino planeta”
Pasiimdavau bent dvidešimt monetukių, nes taip greitai prabėgdavo tos dvi minutės už penkioliką kapeikų. Firminis salonas buvo šalia anuomečio “univermago”, ir jame nuolat būriavosi žaidimo aistrų ištroškusių vaikigalių būrelis. Netrukus sužinojau, kad mano pamėgtas “Laivų mūšis” ir keli kiti žaidimai (be šokių) įsikūrė “Planetos” fojė. Ten ir susipažinau su kita “Laivų mūšio” fane, tiesa, energinga mergučė vargu ar atsitraukdavo nuo žaidimų, nes buvo pramokusi žaisti profesionaliai, tad gerokai lenkė mane pasiekimais. Beje, tuomet dar nežinojau, kad žaidimo automatus gamino ne kas kitas, o vilniškė “Sigma”. “Planeton” atvažiuoti ir sugrįžti iš jos buvo patogu, nes priešais kino teatrą buvusi (ir tebesanti) stotelė anuomet taip ir vadinosi – “Planeta”. O sovietmečio pabaigoje
Sovietmečio blokbasteriai, filmuoti Lietuvoje
Kino istorijos žinovai nei nemirktelėję atsakys, kur sovietų imperijos kinematografininkai kūrė filmus apie Europą – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Paveiktos, bet nenustekentos besaikio sovietinimo ir nutautinimo, Baltijos tautos kruopščiai puoselėjo istorinius miestų veidus, tad jie išliko europietiškais. Kita vertus, mes ne veltui lankėme stilingus ir solidžius ano laikmečio restoranus, preciziškai įrengtus Lietuvos architektų, menininkų, baldžių. Iš sovietijos tolių atklydusioms kinematografininkų komandoms Baltijos šalyse buvo puikios sąlygos kurti, nes ir viešbučiai europietiški, ir restoranai puikūs – bus kur bohemiškai pauliavoti po kūrybiškos dienos – ir kino studijos puikiai aprūpintos, tad galės patalkinti atėjūnams. Neneigdamas, kad ir kitų sovietinėje Rusijos imperijoje kalėjusių šalių kinematografininkai sugebėdavo cenzūros sąlygomis kurti puikius filmus (ypač kartvelai,
Palangos kurorto muziejus kviečia dalyvauti poezijos konkurse “Haiku Palangai 2024”
Palangos kurorto muziejus kviečia dalyvauti poezijos konkurse “Haiku Palangai 2024”, konkurso tema – Palangos tiltas. Konkursas skiriamas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajoro, didiko, karinio veikėjo Mykolo Tiškevičiaus Palangos valdos įsigijimo 200 metų sukakčiai paminėti. Dalyvio anketą rasite čia, nuostatus čia. Informacija apie konkursą skelbiama http://www.kurortomuziejus.lt Gera žinia pasidalijo Palangos kurorto muziejaus Kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė – dėkojame jai.
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais mintiju: “Teisybę byloji, drauge mano, tik aš jau toks prastas melagis – na, nemoku meluoti, gal todėl su ta pačia moterimi jau trečdalį amžiaus gyvenu, ir į kitas smarkiai nesidairau”. Meluoti neišėjo nei jauniems ir sumaniems “Lietuvos ryto” televizijos darbuotojams, kartu su kuriais rengėme siužetą apie operhausą – pagrįstą mūsų pasididžiavimą. Neketinau meluoti ar gerintis, rašydamas atsiliepimą apie baleto “Pradžioje nebuvo nieko” sužadintus įspūdžius – kūrinys lups apdovanojimus, it karvė obuoliukus nuo laukinės obels. Mūzų padedamas, operhauso kolektyvas išgrynino šiuolaikišką, XXI amžiaus tendencijų prisodrintą baletą, kurį negėda bet kurioje pasaulio
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto “Pradžioje nebuvo nieko”: tiek baleto grupei, tiek kūrinio autoriams teko ilgokai pabuvoti scenoje, tikintis, kad aplodismentai visgi liausis, tačiau ši viltis buvo bergždoka. Prisipažinsiu, kad net ašara man išriedėjo nuo akivaizdaus supratimo, kad gimė tikras baleto hitas, šluosiantis apdovanojimus ir keliausiantis po visą svietą, nes lietuviškas baletas šiuo kūriniu žengė į kokybiškai naują lygmenį, palikdamas toli praeityje “Gulbių ežero” ir “Spragtuko” stilistiką. Žinodami mano reiklų, bet objektyvų požiūrį į naujausiąją Lietuvos istoriją, turbūt klustelsit, ar taip pat reikliai stebėjau “Pradžioje nebuvo nieko” premjerą? Būtent taip, bičiuliai, ir stebeilijausi į vaidinimą
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei kavines, savaisiais interjerais žavėjusius gausius svetelius. Laikas daro savo, ir šiandieną jau nebelengva rasti patikimą informaciją apie vienos ar kitos senosios užeigos interjero autorius, restoraninę aplinką puošusių meno kūrinių autorystę. Kaip jau susigaudėte patys, žvelgsime į laikmečio permainų neatlaikiusius Lietuvos kūrėjų darbus, nusineštus audringų pokyčių viesulo. Jautrų prisiminimais pasivaikščiojimą pradėsime nuo viršuje esančioje nuotraukoje įamžinto varėniškės “Dainavos” interjero (nepainiokit su aplankytomis Druskininkų ir sostinės “Dainavomis”), kurio kol kas pavyko aptikti vienintelę nuotrauką – jos dėka ir grožimės Arvydo Každailio 1975-ais sukurtu horeljefu. Švenčionyse veikusio restorano
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą manosios babulės kaimyną!.. Na, ir girdžiu, puikiai girdžiu įtikinamus raginimus nepalikti nuošalyje ir “Palangos” restorano sostinėje, kurį irgi dabino meniškos sielos galiūno sukurtos grožybės. Šioje kelionėje į išnykusį lietuviškojo meno pasaulį mus lydės ne vien charizmatiško menininko darbų nuotraukos, bet ir šiltos emocijos apie cenzūros bei propagandos laikmečiu kurtą lietuvišką meną, savąja išmone, drąsa, novatoriškumu išsiveržusį toli už propagandinių rėmų (beje, nepavyko rasti nei vieno kūrinio, kurį garsusis kaldintojas būtų sukurpęs sovietiniam režimui pašlovinti). Neversiu jus raginti mane, o jau įvardinsiu šios kelionės herojų –
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera,
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom tik kelias minutes, o jau teko pastovėti antrojo aukšto balkone…), tai numinti tris šimtus kilometrų į klaipėdiečių „Mindaugą“ yra tikrai – patikėkit manimi – tikrai verta. Ramų vasaros savaitgalio rytmetį norisi šiek tiek pasamprotauti ne apie akademinį (nacionalinį) dramos – jame būta ir tebėra begalė puikių aktorių bei režisierių – o apie Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritikų uolias pastangas apkaltinti jį
Vakariniai apdarai šįkart privalomi: keliaujam į Operos ir baleto teatrą!
Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes. Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro pastatas darsyk kviečia prisiminti ne tik jo istoriją, bet ir jo matytus įsimintinus įvykius bei ypatingas asmenybes. Nukeliausime į
Pažvelgti savaip ir parodyti naujai – nelengva, bet įmanoma misija
Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu – tad bendrųjų klausimų apie gyvenimo prasmę nepateikinėsiu, tik labai konkrečius ir dalykiškus. Primink, ar senai fotografuoji? Nuo dvylikos metų, ir bene labiausiai tokiai ankstyvai pradžiai pasitarnavo dabar jau retenybe esantis fotoaparatas FED-3, kurį a.a. Tėvas gavo dovanų 45-mečio proga. Anuomet būta tokios praktikos, kad jubiliejaus ar “apvalesnės” datos proga soleniziantui būdavo dovanojamas brangesnis daiktas, pavyzdžiui geras laikrodis arba radijo imtuvas, kuriam pinigėlius “sumesdavo” būsimi gimtadienio pokylio dalyviai. Įsivaizduok, kad geresnis fotoaparatas – nekalbu apie keliasdešimt rublių kainavusias “Smena” arba “Vilija” – buvo vertas kokių pusantro šimto rublių, kai dažno mėnesinis
Sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje – mažieji Arūno Vaitkaus stebuklai
“Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys, nes pokalbis buvo toks betarpiškas ir sklandus, kad nejučia prašnekėjome bemaž dusyk ilgiau, nei ketinome. O jums ar būna taip, kad sutinkate bendramintį, kuris, rodos, puoselėja susišaukančias su jūsiškėmes godas bei idėjas, su kuriuo kaipmat mezgasi nuoširdi ir draugiška šneka? Neabejoju, kad nutinka tokie susitikimai, bet šiek tiek užbėgau įvykiams už akių, tad teks “imti už vadžių, ir grįžti prie pradžių”. Neverta nei kartotis, kad Lietuvėlėje turime tiek įdomių žmonių, nuostabių vietų ir grožybių, tiek talentingų kūrėjų, kad visų nei neišvardinsi, bet, rodos, jau tiek visko esi regėjęs, o vėl
Šimtamečio teatro erdvėse sklandančios mūzos pamena jo paslaptis
Nesirūpinkit – bilietus jau užsakiau, paskambinęs telefonu 21240: maloni kasininkė Jadvyga mums bilietėlius atidėjo, tiesa, gausim nuo tokios gausios kompanijos “atliekamą” trirublę mielai Jadvygai palikti, bet tiek to – sėdėsim puikiose vietose, iš kurių scena matosi geriausiai. Mielos damos jau susimojo, kad ši mūsų kelionė vyks Vilniaus bei lietuviškojo meno praeitin: trauksim į senąjį sostinės operhausą, tad prašau žavias ponias pasidabinti lakieruotais bateliais, o garbius ponus kviečiu darsyk pasižiūrėti, ar “kulionikai” išblizginti it katino… na, tiek to – akys. Damoms privalomas ir išeiginis ridikiulis, o jų palydovus paprašysiu darsyk pries veidrodį pasitikrinti kaklaraiščio mazgą, bei pasipurkšti odekolonu – visgi einam ne į futbolo rungtynes, kurias vilniškiai žaidėjai vis prapila, o
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai
Telšių rajono meno kolektyvai pakeliui į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“
Lietuvos Dainų šventė, šiemet mininti savo šimtmetį, yra ypatingas ir visų išties laukiamas ypatingas renginys, kuris vyksta kas ketverius metus.
Vilniaus knygų mugės aidai (I)
Besidairydami Knygų mugės aruoduose, vakar menkokai pasidomėjome statistiniais šiųmečio renginio duomenimis, o jie linkę metai iš metų progresuoti. Antai, pastarajame
Knygų mugės meniu: kokius skanumynus atradom
“Gretos neretos” – palyginimas tiktų ir knygų mugėje siūlomų leidinių gausai, ir juos apspitusių lankytojų miniai. Širdis džiaugėsi, šiandieną vaikštant
Stebuklingai išlikusi “kino planeta”
Pasiimdavau bent dvidešimt monetukių, nes taip greitai prabėgdavo tos dvi minutės už penkioliką kapeikų. Firminis salonas buvo šalia anuomečio “univermago”,
Sovietmečio blokbasteriai, filmuoti Lietuvoje
Kino istorijos žinovai nei nemirktelėję atsakys, kur sovietų imperijos kinematografininkai kūrė filmus apie Europą – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Paveiktos,
Palangos kurorto muziejus kviečia dalyvauti poezijos konkurse “Haiku Palangai 2024”
Palangos kurorto muziejus kviečia dalyvauti poezijos konkurse “Haiku Palangai 2024”, konkurso tema – Palangos tiltas. Konkursas skiriamas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius –
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis
You must be logged in to post a comment.