Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei kavines, savaisiais interjerais žavėjusius gausius svetelius. Laikas daro savo, ir šiandieną jau nebelengva rasti patikimą informaciją apie vienos ar kitos senosios užeigos interjero autorius, restoraninę aplinką puošusių meno kūrinių autorystę. Kaip jau susigaudėte patys, žvelgsime į laikmečio permainų neatlaikiusius Lietuvos kūrėjų darbus, nusineštus audringų pokyčių viesulo. Jautrų prisiminimais pasivaikščiojimą pradėsime nuo viršuje esančioje nuotraukoje įamžinto varėniškės “Dainavos” interjero (nepainiokit su aplankytomis Druskininkų ir sostinės “Dainavomis”), kurio kol kas pavyko aptikti vienintelę nuotrauką – jos dėka ir grožimės Arvydo Každailio 1975-ais sukurtu horeljefu. Švenčionyse veikusio restorano
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą manosios babulės kaimyną!.. Na, ir girdžiu, puikiai girdžiu įtikinamus raginimus nepalikti nuošalyje ir “Palangos” restorano sostinėje, kurį irgi dabino meniškos sielos galiūno sukurtos grožybės. Šioje kelionėje į išnykusį lietuviškojo meno pasaulį mus lydės ne vien charizmatiško menininko darbų nuotraukos, bet ir šiltos emocijos apie cenzūros bei propagandos laikmečiu kurtą lietuvišką meną, savąja išmone, drąsa, novatoriškumu išsiveržusį toli už propagandinių rėmų (beje, nepavyko rasti nei vieno kūrinio, kurį garsusis kaldintojas būtų sukurpęs sovietiniam režimui pašlovinti). Neversiu jus raginti mane, o jau įvardinsiu šios kelionės herojų –
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera,
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom tik kelias minutes, o jau teko pastovėti antrojo aukšto balkone…), tai numinti tris šimtus kilometrų į klaipėdiečių „Mindaugą“ yra tikrai – patikėkit manimi – tikrai verta. Ramų vasaros savaitgalio rytmetį norisi šiek tiek pasamprotauti ne apie akademinį (nacionalinį) dramos – jame būta ir tebėra begalė puikių aktorių bei režisierių – o apie Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritikų uolias pastangas apkaltinti jį
Vakariniai apdarai šįkart privalomi: keliaujam į Operos ir baleto teatrą!
Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes. Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro pastatas darsyk kviečia prisiminti ne tik jo istoriją, bet ir jo matytus įsimintinus įvykius bei ypatingas asmenybes. Nukeliausime į
Pažvelgti savaip ir parodyti naujai – nelengva, bet įmanoma misija
Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu – tad bendrųjų klausimų apie gyvenimo prasmę nepateikinėsiu, tik labai konkrečius ir dalykiškus. Primink, ar senai fotografuoji? Nuo dvylikos metų, ir bene labiausiai tokiai ankstyvai pradžiai pasitarnavo dabar jau retenybe esantis fotoaparatas FED-3, kurį a.a. Tėvas gavo dovanų 45-mečio proga. Anuomet būta tokios praktikos, kad jubiliejaus ar “apvalesnės” datos proga soleniziantui būdavo dovanojamas brangesnis daiktas, pavyzdžiui geras laikrodis arba radijo imtuvas, kuriam pinigėlius “sumesdavo” būsimi gimtadienio pokylio dalyviai. Įsivaizduok, kad geresnis fotoaparatas – nekalbu apie keliasdešimt rublių kainavusias “Smena” arba “Vilija” – buvo vertas kokių pusantro šimto rublių, kai dažno mėnesinis
Sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje – mažieji Arūno Vaitkaus stebuklai
“Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys, nes pokalbis buvo toks betarpiškas ir sklandus, kad nejučia prašnekėjome bemaž dusyk ilgiau, nei ketinome. O jums ar būna taip, kad sutinkate bendramintį, kuris, rodos, puoselėja susišaukančias su jūsiškėmes godas bei idėjas, su kuriuo kaipmat mezgasi nuoširdi ir draugiška šneka? Neabejoju, kad nutinka tokie susitikimai, bet šiek tiek užbėgau įvykiams už akių, tad teks “imti už vadžių, ir grįžti prie pradžių”. Neverta nei kartotis, kad Lietuvėlėje turime tiek įdomių žmonių, nuostabių vietų ir grožybių, tiek talentingų kūrėjų, kad visų nei neišvardinsi, bet, rodos, jau tiek visko esi regėjęs, o vėl
Šimtamečio teatro erdvėse sklandančios mūzos pamena jo paslaptis
Nesirūpinkit – bilietus jau užsakiau, paskambinęs telefonu 21240: maloni kasininkė Jadvyga mums bilietėlius atidėjo, tiesa, gausim nuo tokios gausios kompanijos “atliekamą” trirublę mielai Jadvygai palikti, bet tiek to – sėdėsim puikiose vietose, iš kurių scena matosi geriausiai. Mielos damos jau susimojo, kad ši mūsų kelionė vyks Vilniaus bei lietuviškojo meno praeitin: trauksim į senąjį sostinės operhausą, tad prašau žavias ponias pasidabinti lakieruotais bateliais, o garbius ponus kviečiu darsyk pasižiūrėti, ar “kulionikai” išblizginti it katino… na, tiek to – akys. Damoms privalomas ir išeiginis ridikiulis, o jų palydovus paprašysiu darsyk pries veidrodį pasitikrinti kaklaraiščio mazgą, bei pasipurkšti odekolonu – visgi einam ne į futbolo rungtynes, kurias vilniškiai žaidėjai vis prapila, o
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis,
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų,
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau
You must be logged in to post a comment.