Prospekto panorama, XX amžiui įsibėgėjant. Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat tai vienas sovietinis karininkas nacionalinę biblioteką yra supainiojęs su arkikatedra: abu pastatai su masyviomis kolonomis, tai ir apsisuko galvelė vargdienėliui. Sutartu laiku manieji pakeleiviai jau laukė prie laiptų į varpinę (anksčiau joje būta ekskursijų ir kelionių biuro), pūsdami dūmelius: poručikas Ledovskis godžiai traukė papirosą, o feldfebelis von Lendenas smagiai papsėjo pypkutę. Abudu iš XX amžiaus pradžios pasikviečiau ne veltui, mat ketinau pasivadinti juos ir jus į pasivaikščiojimą Georgijaus/Jurgio prospektu būtent jų laikmečiu – XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. Kariūnai mielai sutiko nusivesti ne tik

Senuose paveiksluose bei graviūrose esantys Raudondvario pilies atvaizdai liudija ją buvus išties įspūdingą ir galingą. Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų mačiusius pastatus? Europinę paramą primenantys stendai perša mintį, kad dabartinis reprezentacinis Raudondvario ansamblio vaizdas ne taip ir senai susiformavęs, tačiau rasti informaciją apie gerokai ankstesnes restauratorių pastangas yra tikrai keblu, nors tikrasis ansamblio atgimimo laikotarpis yra XX a. 7-as ir 8-as dešimtmečiai – prisiminkim:  kas gi vyko? Rūmų pastatas iki karo audrų ir po jų. Pokario metais buvusio dvaro ansamblyje įsikūrusi Raudondvario Mašinų traktorių stotis kai kuriuos pastatus suremontavo, tačiau sudegusių rūmų likimu ne tik

Kauno geležinkelio stotis XX amžiaus pradžioje. Traukiniui atpūškavus gelžkelio stotin, ponas Algirdas mikliai užsidėjo katiliuką, tvirtai suėmė rankon sakvojažą, ir pasiramščiuodamas kriukiu, požeminiu tuneliu neskubėdamas nužingsniavo link Stoties aikštės. Persimetęs pora žodžių su paslaugiu konduktoriumi, Algirdas energingai įšoko į erdvų arklinio tramvajaus, visų vadinamo „konke“, artipilnį vagoną. Susiradęs vienintelę laisvą vietelę, atvykėlis mandagiai pasilabino su prie lango sėdinčiu barzdotu ponu, ir kaipmat surado dingstį susipažinti: neilgos kelionės „konke“ metu jo bendrakeleiviu bus ponas Jakovas. Kilstelėjęs ranką, ponas Algirdas pasikvietė konduktorių, ir pasiteiravo: „Sakykit, tamsta, ar pasieksime Rotušę?“. „Tikrai taip“, – paslaugiai atsiliepė konduktorius, ir paaiškino: „Mūsų maršrutas eina Vytauto prospektu, pro Karo ligoninę sukam į Gedimino gatvę, tuomet važiuojam Laisvės alėja,