Sakysite, jog gėda būtų prisipažinti, kad lankaisi Birštone pirmą sykį? Išties, iki šiol daugelį kartų ilsėjomės Palangoje, Neringoje, Druskininkuose ir net Anykščiuose, o štai nediduką, bet šaunų dzūkų kurortą kol kas buvome nepažinę, tad metų pradžioje išsiruošėme trumpam poros dienų atokvėpiui į smarkiai išsireklamavusį SPA kompleksą – dėl savojo dualumo vertą atskiros apybraižos – Birštono pakraštyje. Kainos viešbučio restorane tikrai įspūdingos – antai, barščiais skambiai pavadinta burokėlių sriuba kaštuoja net septynis eurus – tad vakarėjant neapšviestu taku (žibintai yra, bet kažkas linkęs pataupyti elektrą) patraukėm link miesto centro, ieškodami gardžiai maitinančios, bet nebrangininkės užeigos. Tiesą sakant, tokią jau buvome nusižiūrėję dieninio pasivaikščiojimo metu, mat kelias nuo SPA centro iki pasirinktos

„Tiesiai – arčiau, o aplink – greičiau“, – berods, garsioji patarlė šįsyk mums nepasiteisino, nes Birštonan sumanėme važiuoti ne pro Trakus vingiuojančiu ir nepaprastai dailius vaizdus dovanojančiu keliu, o skutome magistrale iki Žiežmarių, tuomet jau nusukdami link Dzūkijos kurorto. Nukakę svetingų dzūkų miestan, pirmiausia aplankėme dailiame sename pastate įsikūrusį Turizmo informacijos centrą, tik domėjomės ne Birštono įžymybėmis, bet apie artimiausią kavinę klausinėjome, nes žvarbokas oras ir įkyrus lietutis varu varė ieškoti šiltesnės užuovėjos, o ir pilvai jau grojo polonezą. Patartą kavinę radę uždarytą, sanatorijos „Tulpės“ biuvetėje (išpuoselėta, joje net koncertai vyksta) paslaugi darbuotoja mums patarė pėdinti link paminklo Jonui Basanavičiui, mat ten rasime ne vieną veikiančią kavinę. Ratais-kvadratais pasivaikščioję, beieškodami

„Kas ieško, tas visad suras“, – išties frazė iš tarpukarį menančios Stepo Graužinio dainos „Dainuok, vėjau!“ (originalas – Isaako Dunajevskio „Linksmasis vėjas“) rodos, naiviai paprasta, tačiau mano gyvenimiškame kelyje yra pasitvirtinusi daugybę kartų. Vis tikėjausi rasti Lietuvoje užeigą, turinčią įdomią praeitį, ir sugebėjusią saviškę istoriją įdomiai papasakoti klientams. Prisipažinsiu, kad visai netikėtai užklupau Dzūkijos sostinėje Alytuje restoraną, maloniai nustebinusį retu maitinimo versle požiūriu į edukacinę vaišinimosi dedamąją. Tačiau pradėsiu pasakojimą apie maloniai nuteikusią užeigą ne nuo patiekalų ar kainų, ir ne nuo interjero grožybių, o nuo žydų bendruomenės, gausiai gyvenusios tarpukario Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ne išimtis buvo ir Alytus, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyventa apie dviejų tūkstančių žydų,

Meluočiau jums, porindamas, kad „myniau“ du šimtus kilometrų iš Vilniaus vien dėl pasmaguriavimo, tad turėsiu grįžti kokius dešimtį metų į praeitį, ir pasikviesti jus prie ežero Ignalinos apylinkėse. Tad, ramus ir žvarbokas vakaras, poilsinės pirtis prie iškasto ilgoko tvenkinio su prie lyno pririšta valtimi, rūkstantis pirties kaminas, ir mes – užsivožę veltines kepures, ir sulindę į garuojantčio šiltutėlio vandens kubilą… Kaitrus pirties garas, putelė bokale ir gera kompanija – rodos, ko dar reikia žmogui, kad mikliai nusimestum rūpesčių naštą, o visgi mirkimas tame šiltame vandenėlyje, dairantis į nusėtą žvaigždėmis dangų, įsiminė ilgam… Tuomet ir nutariau: sukaupę šiek tiek pinigėlių, įsigysim tokį, tegul ir prabangos, bet nenusakomo atsipalaidavimo būdą – lauko

Ar ragavo picą vikingai? Drįstu labai suabejoti, kad jie būtų žinoję, kas ta pica yra, o jau kad kramtė ją… Tad pavadinti picą „Vikingų“ yra tikrai originalu ir drąsu, bet tikroviškesni yra „Sicilietiškos“ ar „Itališkos“ pavadinimai, nors mano pasirinkta „vikinginė“ pasirodė gardesnė, nei pačiutės išsirinkta tradiciniu pavadinimu. Porinu apie picas todėl, kad nuo jų – tegul ir užsisakytų išsinešimui – prasidėjo manoji pažintis su picerija sparčiai besiplečiančiame „sodų gyventojų“ – sodininkų bendrijų šiuolaikiškas, tikroviškesnis statusas – rajone prie Balsio (Žaliojo) ežero. Atsirado mūsų kraštuose ir gimnazija, ir pradinė mokykla, o prieš porą metų duris atvėrė didžiulis prekybcentris su visais įmanomais jo „palydovais“, vienas jų – picerija „Pas Tą“. Būtent joje