
Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be didelių praradimų ir įtampų: po lemtingų įvykių 1990-aisiais ir nerimo persunktų 1991-ųjų (jų vasaros pabaigoje žlugo karinis “GKČP” pučas), Lietuvai 1992-aisiais teko irtis per buksuojančios ekonomikos, nusikalstamumo, bedarbystės ir daugelį kitų kliūčių. Vyresnioji ir vidurinioji karta puikiai pamena šiuos nepritekliaus ir fantastiškos infliacijos – per 1800% – metus, kuomet ne tik kainos augo nuolat, bet ir prekių pasiūla buvo labai ribota. Džugina kitkas: net ir vienais sunkiausių atkurto valstybingumo metais neblėso pagarba liaudies tradicijoms, kultūrai, gimtąjai kalbai, etnografijai. Pakliuvusi į rankas kukli, nei šimto puslapių neturinti, knygelė “Lietuvių apeiginiai valgiai”,

Vaišinamės Jūrmaloje: vienur skaniai, sočiai ir nebrangiai, o kitur…
Gėda ir prisipažinti, kad jau įžengę šešton dešimtin, dar nebuvome lankęsi garsiausiame kaimyninių šalių pajūrio kurorte – Jūrmaloje, tad šią vasarą per Žolines išsiruošėm į latviškąjį pajūrį, pakeliui užsukę į Biržus, aplankydami naują ekspoziciją pilyje. Teisingai visgi yra sakoma, kad „tiesiai arčiau, o aplink greičiau“, tad suremontuotas ir maloniais vaizdais akį pamaloninantis kelias iš Biržų į Jūrmalą išties neprailgo, o ir likome labai patenkinti išsinuomavę suremontuotą dviejų kambarių butą Jūrmalos rajone Kauguri tik už pusšimtį eurų parai: buto savininkė Rima puoselėja sentimentus Lietuvai ir lietuvaičiams, mat jos tėvas lietuvis, motina ukrainietė. Apie Jūrmalą jau esu parengęs jums apžvalginę-agitacinę apybraižą – aplankyti latviškąjį kurortą tikrai verta – tad šį straipsniuką skirsiu

Keliaujam į “Tris mergeles”: netruks nei gardumynų, nei geros muzikos
Nevisiškai taip yra, kaip dažnai sakoma, numojant ranka, kad, atseit, “jau amen” – teliko apleista ir nuniokota vieta: kiekviena mūsų praeities akimirka gyva tol, kol mes ją pamename, kol ji sužadina sieloje šiokį-tokį virpuliuką. Taigi ir šįkart nevirkausim dėl netikšų išdraskyto dar vieno jaukaus kampelio Kaune, o smagiai leisim laiką praeities dimensijose, gaivindami pozityvius atspalvius, gėrėdamiesi lietuvaičių išradingumu, darbštumu bei talentu tuomet, kai vienas populiariausių žodžių buvo deficitas. Jaunesnis skaitytojas klustels mūsų: “O kas gi tas “deficitas” buvo? Tiek jau to, sulietuvinsim šį terminą – deficitu anuomet vadinom visuotinį stygių: tiek buities prekių, tiek gardesnio maisto, tiek būtinų paslaugų, tiek dailesnio apdaro. Tad statyti tekdavo “pagal blatą” susiieškant – “gaunant”

“Dainavos” virtuvėje: kokiais skanumynais vaišino garsusis restoranas?
„Papraščiausia ritė, o darbšti kaip bitė, paprasčiausia ritė, o darbšti kaip bitė!”, – ar pamenate šią verpimo cecho ritės dainelę iš seno animacinio filmo “Kartuno gatvė”? Na, manojo draugo žmona Rita ne ritė, bet irgi darbšti kaip bitė, o taip pat sumani bei gabi: ir ispanų kalbą pramoko, ir kartu su broliu sėkmingai verslauja, ir rytietiškus šokius kartu su manąja pačiute šoko, ir snieglente Kaukazo kalnuose čiuožinėja, o dar ji – puiki virėja, nes šio amato kadaise net keletą metų mokėsi. Susėdę sekmadienį pavakaroti kartu su Rita, jos broliu Andriumi bei pastarojo žmona Rūta, įsišnekėjome apie keliones į tolimas šalis, kurias ši trijulė yra senokai pamėgusi, tačiau gana netikėtai kalba

Birštonas vėl džiugina smagurius: šįkart pamalonino “Skonių svetainė”
Sakysite, jog gėda būtų prisipažinti, kad lankaisi Birštone pirmą sykį? Išties, iki šiol daugelį kartų ilsėjomės Palangoje, Neringoje, Druskininkuose ir net Anykščiuose, o štai nediduką, bet šaunų dzūkų kurortą kol kas buvome nepažinę, tad metų pradžioje išsiruošėme trumpam poros dienų atokvėpiui į smarkiai išsireklamavusį SPA kompleksą – dėl savojo dualumo vertą atskiros apybraižos – Birštono pakraštyje. Kainos viešbučio restorane tikrai įspūdingos – antai, barščiais skambiai pavadinta burokėlių sriuba kaštuoja net septynis eurus – tad vakarėjant neapšviestu taku (žibintai yra, bet kažkas linkęs pataupyti elektrą) patraukėm link miesto centro, ieškodami gardžiai maitinančios, bet nebrangininkės užeigos. Tiesą sakant, tokią jau buvome nusižiūrėję dieninio pasivaikščiojimo metu, mat kelias nuo SPA centro iki pasirinktos

Fantastiškų sušių oazė Birštone: papietavę, darsyk apsilankėm vakarienei
„Tiesiai – arčiau, o aplink – greičiau“, – berods, garsioji patarlė šįsyk mums nepasiteisino, nes Birštonan sumanėme važiuoti ne pro Trakus vingiuojančiu ir nepaprastai dailius vaizdus dovanojančiu keliu, o skutome magistrale iki Žiežmarių, tuomet jau nusukdami link Dzūkijos kurorto. Nukakę svetingų dzūkų miestan, pirmiausia aplankėme dailiame sename pastate įsikūrusį Turizmo informacijos centrą, tik domėjomės ne Birštono įžymybėmis, bet apie artimiausią kavinę klausinėjome, nes žvarbokas oras ir įkyrus lietutis varu varė ieškoti šiltesnės užuovėjos, o ir pilvai jau grojo polonezą. Patartą kavinę radę uždarytą, sanatorijos „Tulpės“ biuvetėje (išpuoselėta, joje net koncertai vyksta) paslaugi darbuotoja mums patarė pėdinti link paminklo Jonui Basanavičiui, mat ten rasime ne vieną veikiančią kavinę. Ratais-kvadratais pasivaikščioję, beieškodami

Jei ne dzūkiškos alytiškių vaišės, tikrai būtume likę alkani ir nelaimingi
„Kas ieško, tas visad suras“, – išties frazė iš tarpukarį menančios Stepo Graužinio dainos „Dainuok, vėjau!“ (originalas – Isaako Dunajevskio „Linksmasis vėjas“) rodos, naiviai paprasta, tačiau mano gyvenimiškame kelyje yra pasitvirtinusi daugybę kartų. Vis tikėjausi rasti Lietuvoje užeigą, turinčią įdomią praeitį, ir sugebėjusią saviškę istoriją įdomiai papasakoti klientams. Prisipažinsiu, kad visai netikėtai užklupau Dzūkijos sostinėje Alytuje restoraną, maloniai nustebinusį retu maitinimo versle požiūriu į edukacinę vaišinimosi dedamąją. Tačiau pradėsiu pasakojimą apie maloniai nuteikusią užeigą ne nuo patiekalų ar kainų, ir ne nuo interjero grožybių, o nuo žydų bendruomenės, gausiai gyvenusios tarpukario Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ne išimtis buvo ir Alytus, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyventa apie dviejų tūkstančių žydų,

Fantastiški koldūniukai, pasislėpę už trijų minučių kelio nuo magistralės
Meluočiau jums, porindamas, kad „myniau“ du šimtus kilometrų iš Vilniaus vien dėl pasmaguriavimo, tad turėsiu grįžti kokius dešimtį metų į praeitį, ir pasikviesti jus prie ežero Ignalinos apylinkėse. Tad, ramus ir žvarbokas vakaras, poilsinės pirtis prie iškasto ilgoko tvenkinio su prie lyno pririšta valtimi, rūkstantis pirties kaminas, ir mes – užsivožę veltines kepures, ir sulindę į garuojantčio šiltutėlio vandens kubilą… Kaitrus pirties garas, putelė bokale ir gera kompanija – rodos, ko dar reikia žmogui, kad mikliai nusimestum rūpesčių naštą, o visgi mirkimas tame šiltame vandenėlyje, dairantis į nusėtą žvaigždėmis dangų, įsiminė ilgam… Tuomet ir nutariau: sukaupę šiek tiek pinigėlių, įsigysim tokį, tegul ir prabangos, bet nenusakomo atsipalaidavimo būdą – lauko

“Pas Tą” – tai ne pas aną: 100% verta užsukti puikiai vakarienei
Ar ragavo picą vikingai? Drįstu labai suabejoti, kad jie būtų žinoję, kas ta pica yra, o jau kad kramtė ją… Tad pavadinti picą „Vikingų“ yra tikrai originalu ir drąsu, bet tikroviškesni yra „Sicilietiškos“ ar „Itališkos“ pavadinimai, nors mano pasirinkta „vikinginė“ pasirodė gardesnė, nei pačiutės išsirinkta tradiciniu pavadinimu. Porinu apie picas todėl, kad nuo jų – tegul ir užsisakytų išsinešimui – prasidėjo manoji pažintis su picerija sparčiai besiplečiančiame „sodų gyventojų“ – sodininkų bendrijų šiuolaikiškas, tikroviškesnis statusas – rajone prie Balsio (Žaliojo) ežero. Atsirado mūsų kraštuose ir gimnazija, ir pradinė mokykla, o prieš porą metų duris atvėrė didžiulis prekybcentris su visais įmanomais jo „palydovais“, vienas jų – picerija „Pas Tą“. Būtent joje
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:

Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be didelių praradimų ir įtampų: po

Vaišinamės Jūrmaloje: vienur skaniai, sočiai ir nebrangiai, o kitur…
Gėda ir prisipažinti, kad jau įžengę šešton dešimtin, dar nebuvome lankęsi garsiausiame kaimyninių šalių pajūrio kurorte – Jūrmaloje, tad šią vasarą per Žolines išsiruošėm į

Keliaujam į “Tris mergeles”: netruks nei gardumynų, nei geros muzikos
Nevisiškai taip yra, kaip dažnai sakoma, numojant ranka, kad, atseit, “jau amen” – teliko apleista ir nuniokota vieta: kiekviena mūsų praeities akimirka gyva tol, kol

“Dainavos” virtuvėje: kokiais skanumynais vaišino garsusis restoranas?
„Papraščiausia ritė, o darbšti kaip bitė, paprasčiausia ritė, o darbšti kaip bitė!”, – ar pamenate šią verpimo cecho ritės dainelę iš seno animacinio filmo “Kartuno

Birštonas vėl džiugina smagurius: šįkart pamalonino “Skonių svetainė”
Sakysite, jog gėda būtų prisipažinti, kad lankaisi Birštone pirmą sykį? Išties, iki šiol daugelį kartų ilsėjomės Palangoje, Neringoje, Druskininkuose ir net Anykščiuose, o štai nediduką,

Fantastiškų sušių oazė Birštone: papietavę, darsyk apsilankėm vakarienei
„Tiesiai – arčiau, o aplink – greičiau“, – berods, garsioji patarlė šįsyk mums nepasiteisino, nes Birštonan sumanėme važiuoti ne pro Trakus vingiuojančiu ir nepaprastai dailius
You must be logged in to post a comment.