Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose
Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte, tad svečiuosna pas ją teks dardėti dviduriu troleibusu iki pat „Kometos“ stotelės. Na, o dabar veriam mūsiškės triaukštės „chruščiovkės“ duris, ir skubiai lipam į antrąjį aukštą, nelaukdami kol kas nors
Pasitarimų stalas buvo įrengtas prie kaimyninio triaukščio, už taką link manųjų senelių namo juosusios aukštos gyvatvorės, nes mūsiškę „chruščiovkę“ supo vešlūs prižiūrėti darželiai. Staliukas nedidelis, apkaltas linoleumu, iš trijų pusių – savadarbiai suoleliai, ant kurių vargais negalais susėsdavome penkiese-šešiese. Visuomeninių ir politinių peripetijų aptarimo iniciatoriumi buvo gretimame name gyvenęs privatininkas
You must be logged in to post a comment.