Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos
„Karvė laikrodžio nesupranta“ – tokiu tvirtu argumentu vienas pasiturintis politikas paprieštaravo „žiemos“-“vasaros“ laiko taikymui, taigi laikrodžio sukiojimui viena valanda. Gal ir tikrai tas sukiojimas nei gyvuliams, nei žmonėms sveikatos nepriduoda, tik kaip gi elgtis mums, jei norime suktelti laikrodžio rodykles atgal ne kokia valanda, o visais devyniasdešimčia metų atgal? Kaip
You must be logged in to post a comment.