Šiandieną anaiptol ne kiekvienas jaunosios kartos narys ir bežino, kas gi tas chruščiovinis atlydys, o štai manieji tėvai, kurių jaunystė būtent anuomet ir prabėgo, prisimindavo tą dešimties metų (1954-1964 m.) laikotarpį su lengva nostalgija. Išties, po stalininio įšalo ir jį lydėjusių represijų, pokarinio sunkmečio, šešių dienų darbo savaitės, ilgą laiką
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o net kelių; kur įsigyti „nepablatom“, o tiesiog nuėjus parduotuvėn: kaip sutalpinti ankštame ir nepatogiame būste; kaip atsivežti ir užboginti siaura laiptine; kaip surinkti, naudojant komplekte
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą jų buvo galima įsigyti tik su specialiu talonu, arba būdavo padėta lentelė “Šiuo metu prekyboje nėra” – buvo eksponuojami ir būsimųjų “Snaigės” šaldytuvų projektiniai modeliai, o šalia jų, ant gražaus
You must be logged in to post a comment.