Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti į kovų dalyvius, pasiraitoti rankoves miesto tvarkymui bendromis jėgomis. Keliaudami po Vilnių sovietmečiu, dar ne sykį užklysime į karo audrų ir pokario stygiaus paliktus randus, o norinčius daugiau sužinoti šia tema,
Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus. (Nuotraukoje viršuje: Karaliaus
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas kiek keistokai yra atitrauktas nuo Gedimino prospekto. Taip jau yra, kad “šventa vieta” ilgai tuščia nebūna, tad nesunku susiprotėti, kad priešais Centrinio knygyno pastątą esančio skverelio vietoje kadaise būta namo.
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų
You must be logged in to post a comment.