XX amžiaus pradžios nuotraukoje nesunkiai atpažinote vieną gražiausių ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio bažnyčių – šv. apaštalų Petro ir Povilo barokinę gražuolę, o štai koplytėlės priešais ją senai nebėra – nugriauta sovietmečiu, platinant Antakalnio gatvę ir įrenginėjant Olandų gatvės žiedą. Būtent šią koplytėlę ketinama atstatyti priešais bažnyčią
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl istorinių sąsajų, juk jis yra geriausias liudininkas sostinės iškilimo ir išlikimo, rūsčių kovų ir dramatiškų įvykių, drąsos ir valios viršenybės prieš bailumą ir kinkadrebį. Kiekvienas buvome, jį lankė bene kiekvienas
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“),
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos pastate” – taip instruktuodavau iš kitų miestų, Vilniaus-Klaipėdos magistrale atvykstančius būsimus klientus, mat kurį laiką nuomavęsi biurą šalia namų – Lazdynų gatvėje – nutarėme išsinuomoti erdvesnį ir centre esantį biurą,
You must be logged in to post a comment.