„Štai kokia ta mūsų vasarėlė – kur pažvelgsi vien tik žolynėliai, į saulutę žiūri linksmos gėlės, o vėjelis toks švelnus“, – seno animacinio filmo dainelė it gyva kirba atmintyje, pažadindama ir prisiminimus apie pamėgtuose paplūdimiuose leistas kaitrios vasaros dienas. Minia vasarotojų pliažuose ir šimtai šimtai besiturškiančių vandenyje, įspūdingas smėlio pilis statantys vaikai ir nesibaigiančios „varžybos“ dėl geriausių vietų po saule, deginantis ir tinginiaujant tinginiaujant praleista diena, atsigaivinant paplūdimio kavinėje pirktais ledais ir vaisvandeniais. Pasakoju ne apie Palangą ar apie Nidą, o apie vilniškius apie Valakampius – tokius, kokių jų būta prieš kelis dešimtmečius. Prieš jūsų akis – kadaise darytos Valakampių pliažo nuotraukos, primenančios šiuolaikinį Palangos pajūrį didžiausių vasaros karščių dienomis:

Tvarkydama klientams dokumentus, pačiutė vis nusistebi, kaip gi mėgsta lietuvaičiai lankytis svečiose šalyse, iki kokių tolimų kraštų nusigauna. Prisipažinsiu, kad man visgi įdomiausia keliauti Lietuvoje: na, nėra nei aukštų kalnų, nei Niagaros krioklių, tačiau viskas čia miela, sava, artima ir džiugina sielą. Šiandieną pakviesiu jus nudardėti Kernavėn: neskubėkit moti ranka, kad ten jau viskas matyta, o ir kabarotis ant tų pilikalnių nėra labai jau įdomu. Patikinsiu jus, kad turėsim ką veikti visą dieną, nes vos keliasdešimties kilometrų kelias iki Kernavės nudžiugins grožybėmis, o ir pati Kernavė jų prisiauginusi ne vieną. Taigi, renkamės kelionei sekmadienio rytą – netrukus sužinosite, kodėl – ir kokią dešimtą išjudame Kernavėn. Sudervėje.