
Pamary prigludus gražuolė: evangelikų liuteronų bažnyčia Juodkrantėje
https://youtu.be/TrfX6IVhWuQ 1879-ųjų gaisre sudegus medinei bažnyčiai, 1884-1885 m. pagal architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia. Juodkrantės parapijos kunigas Friedrichas Otto Edwinas Richteris. Vargonus bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Po Antrojo Pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, išplėšta, nugriauta šventoriaus tvora. Bažnyčios pastatu susidomėta tik XX a. 7-8 dešimt. – jis paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu. XX a. 8 dešimt. nuspręsta jame atidaryti Lietuvos dailės muziejaus filialą – Miniatiūrų muziejų. Projektuojant ekspozicijų sales, atlikti architektūriniai-konstrukciniai tyrimai, pagal kuriuos pastatas restauruotas, rekonstruotas, pritaikytas muziejaus funkcijoms: uždengtas stogas, pakeista grindų danga, išdažytos sienos, įrengti dailininko A. Bružo vitražai, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Įrengiant privažiavimus prie muziejaus patalpų,

Sakralusis vilniškio Antakalnio perliukas – Išganytojo (Trinitorių) bažnyčia
„Ši bažnyčia stovi Antakalnyje, už buvusių Sapiehos rūmų (dabar karo ligoninės). Pastatė ją 1694–1717 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas Jonas Kazimieras Sapieha. Prie bažnyčios kartu buvo pastatytas vienuoliams trinitoriams vienuolynas. 1812 m. prancūzai bažnyčią apnaikino, o 1864 m. rusai perdirbo ją į pravoslavų šv. Mykolo Arkangelo cerkvę, o vienuolyną į kareivines. 1919 m. bažnyčia grąžinta katalikams, šiandieną ji yra karo ligoninės bažnyčia. Neseniai pagrindinai atnaujinta. Bažnyčia pastatyta rotundos formos ir uždengta aukšta kopula. Didžiųjų durų viršuje yra reljefas, vaizduojąs angelą, laiminantį trinitorių ir jo išpirktą belaisvį. Bažnyčios vidus galutinai buvo išbaigtas tiktai XVIII a. gale; jį puošį dekoratyvinės stukatūros, figūraliniai stiukai ir gražūs septyni altoriai. Didžiajame altoriuje stovėjo medinė

Gražuolis kino teatras, neketinęs tapti nykių kazino aistrų prieglauda
Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų verslininką-politiką, kurį galėsite nesunkiai atpažinti iš šmaikščių detalių, neabejotinai jus nustebinsiančių. Pavadinkime mūsų apsukrųjį personažą kaip nors įprastai, kad ir Romu: jis tiesiogiai ir labai įdomiu kampu susijęs su mūsų lankytina vieta. Pažadų prisiklausęs iki valios, kilau iš minkštos eko-odos kėdės naujajam biure, ir tiesiu taikymu švilpiau į Justiniškių skersgatvį, kuriame tuomet buvo įsikūrę garbaus pono Romo – beveik sostinės mero – įmonės (vėliau įvarytos į bankrotą), turėjusios gausų transporto parką ir visą būrį vietinių vairuotojų: nei ukrainiečiai, nei tadžikai tuomet dar nėjo lažo vežėjų versle. Sekretorė įspėjo mane, kad

Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Ambasados / Prezidentūros rūmų ansamblis
“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas, skaitydamas žiede išgraviruotą užrašą, o aš atsargiai priduriu: “Ir kol gyvuos AIDAI”. Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Prezidentūros rūmų ansamblis yra vėlyvojo klasicizmo (vyrauja ampyras) statiniai ir parkas, esantys lėkštos įkalnės papėdėje, statiniai juosia didelį vidaus kiemą, o vakarų pusėje yra net 1,5 hektaro ploto parkas, juosiamas mūrinės tvoros. Svarbiausias ansamblio pastatas – rūmai, dominuojantys S.Daukanto (Rūmų, Napoleono, Kutuzovo) aikštės kompozicijoje, rytų pusėje prie rūmų šliejasi du namai, ribojami universiteto gatvės, kiti pastatai – kordegardija, buv. arklidės, sandėliai – stovi kvartalo vidinėje dalyje. Ryškios

Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų gera kompanija ir pozityvus nusiteikimas, tuomet ir sovietmečio atgarsiai suskambės kitomis – tikroviškesnėmis ir įvairesnėmis – gaidomis. Šįvakar kviečiu jus sukirsti Kijevo kotletą viename populiariausių Lietuvos kavinių-restoranų – vilniškėje „Neringoje“ – kur dar ir puikų džiazą gros. Mes gi pasigrožėsim XIX a. name įrengtos kavinės interjeru, o gurkšnodami kavą, sužinosim sovietmečio menininkų dviejų iškilių darbų ypatumus. Vienas reikšmingiausių temperinės sienų tapybos darbų, ryškiai atspindintis vaisingą architektų ir dailininkų bendradarbiavimą, įrengiant pirmuosius visuomeninius interjerus, yra Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba Vilniaus „Neringos“ didžiojoje salėje

Laikmečių “apkarpyta”, bet vis dar žavi – Raduškevičių pilaitė
Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą, griaunamas Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę ir šv. Rapolo bažnyčios kleboniją, Juose įsikūrusias nacių ir sovietų dalinius. Buvo virtę Pedagoginio instituto bendrabučiu, Greitosios medicininės pagalbos stotimi, Teismo ekspertizės biuru, Architektų sąjungos buveine, o XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, platinant dab. Kalvarijų (tuometę F.Dzeržinskio) gatvę, buvo be jokios būtinybės nugriauta visa vakarinė dalis. Žiupsnelis istorijos: XIX a. viduryje Piromonte, dabartinėje Jų vietoje, buvo Samuelio Fino, vėliau – jo sūnaus, gydytojo Benjamino Fino, plytinė ir garinė lentpjūvė. XIX a. pabaigoje, uždarius lentpjūvę, žemės sklypus šalia Kalvarijų gatvės nusipirko gydytojas Hilarijus Raduškevičius, ir 1894-1900

Aukščiausiosios Tarybos rūmai – juose sprendėsi Lietuvos likimas
Prisimindami herojišką Aukščiausios Tarybos gynimo metą 1991-aisiais, valstybingumo atkūrimą kovo 11-ąją, ne vienas peržiūrėsim iškalbingas dokumentines kronikas, kuriose įamžinti Tarybos gynėjai bei patys deputatai, išvysime jos interjero vaizdus, mintimis pabuvosime su nuolatinę įtampą ištvėrusiais Tarybos nariais. Šiandien nusikelsime į Lietuvos valstybingumo atkūrimo priešaušrį, ir pavaikščiosime po rūmus 9-ajame dešimtmetyje, atrasdami įdomias jų architektūrines ir menines ypatybes. Meno kūriniams Taryboje skirsime dar vieną kelionę jau netrukus, o dabar baikim įžanginę dalį: antai, kiemo gilumoje, mums jau atveriamas pagrindinis įėjimas – eime! Aukščiausios Tarybos rūmai – keturių aukštų, stačiakampio plano, su reprezentaciniu vidaus kiemu (dalinai atviru per I ir II aukštus) link dabartinės Nepriklausomybės (rūmų pastatymo metu – Tarybų) aikštės. Rūmų kompozicija

Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise tokiu buvo ir jo “braliukas” kitame Neries krante, tik pastarajam mažiau pasisekė – jį pasiekė ir nuteriojo godžių verteivų rankos. Naujasis – nors jau ir nebetoks naujas, pusamžiu esantis – operhausas šįkart sutiko mus mielai įsileisti, kad galėtume prisiminti jo šlovingą praeitį (nei kiek neabejojame tokia pat jo ateitimi) ir atgaivinti atmintyje mums jau dovanotas žavias akimirkas, profesionalų kuriamų operos ir baleto menų žavesius, išskirtinius architektės E.N.Bučiūtės sugebėjimus, bei statybininkų pastangas sukurti jį tokį dailų visuotinio – tame tarpe ir statybinių medžiagų – deficito laikais. Praleisdami mielas damas pirmas –

Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą miestą reikėjo ne vienos ir ne dviejų o keturių rankų… Kartu su draugu važiuodavom į tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį – taip vadinosi kiaurą parą dirbusi įstaiga Ryšių ministerijos pirmajame aukšte – nes infliacija smarkiai pakeitė skambinimo (į artimąjį užsienį) galimybes: anksčiau, įmetęs 15 kapeikų monetą, kalbėti galėdavai dvi minutes, jei skambindavai Lietuvos ribose, pokalbio laikas už tas 15 kapeikų trumpėjo, jei

Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“ ir „Kamčiatka“. Pirmajame yra Vilniaus universiteto Fizikos, Teisės, Komunikacijos ir Ekonomikos fakultetai, VU Tarptautinė verslo mokykla, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buvęs Vilniaus inžinerinis institutas), sporto salės bei šeši šešiolikos aukštų studentų monolitiniai bendrabučiai, kuriamas „Saulėtekio slėnis“. „Kamčiatkoje“ stovi du VGTU priklausantys dvylikos aukštų bendrabučiai, vienas penkiaaukštis ir 4-5 aukštų VU bendrabučiai, kepyklėlė, krepšinio aikštelė, troleibusų žiedas. Gali kelti nuostabą, tačiau šiame, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtume statyti didžiuliame mokslo komplekse buvo numatyti dar keletas pastatų – tame tarpe ir Vilniaus universiteto rektorato rūmai – turėję būti pastatyti kadaise Antakalnyje buvusio hipodromo

Sakralusis perliukas, pabuvojęs sandėliu, cerkve, soboru ir muziejumi
Žmogui kartais pravartu patirti stresą, kad atsikratyti sąstingio būsenos, o štai pastatui laikmečių „stresai“ retai kada išeina į naudą. Pirmajai Vilniaus barokinei šv. Kazimiero bažnyčiai teko patirti ne vieną drastišką permainą: keletą kartą nukentėjusi nuo gaisrų – dar statoma ji 1610 m. degė – apgriauta 1655 m. kazokų, nuniokota Napoleono kariuomenės, po 1831 m. sukilimo uždaryta ir pertvarkyta į cerkvę, vėliau tapusi šv. Nikolajaus stačiatikių soboru, Pirmojo pasaulinio karo metu pabuvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, o sovietmečiu – Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi, ji tik 1990 m. grąžinta tikriesiems šeimininkams – jėzuitams. Lietuvos valdovų ir šventųjų statulas šv.Kazimiero bažnyčiai teko „paskolinti“ prieš bemaž du amžius – jos stovi Katedros šoniniuose fasaduose.

LLŪPP: penkios raidės mena išskirtinį lietuvaičių pastatą deficito laikais
Dar neturėjusi nuolatinio savojo pastato, Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų paroda buvo Ministrų Tarybos žinioje. Parodoje buvo demonstruojami pasiekimai pramonės, žemės ūkio, mokslo ir technikos, kultūros, socialinės plėtros srityse. Parodos dalyviais buvo pirmaujančios pramonės, žemės ūkio, statybos, transporto, ryšių, prekybos, mokslo ir technikos organizacijos, gamybos pirmūnės, išradėjai, racionalizatoriai. Geriausi parodos dalyviai buvo apdovanojami garbės diplomais, 1-o, 2-o ir 3-o laipsnio diplomais. Liaudies ūkio pasiekimų parodos Kaune, Ąžuolyne, pramonės gaminių paviljone, 1960 m. Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos direkcija organizavo ir parodas svetur: 1966 m. ir 1976 m. Leipcige, 1967 m. Bukarešte, 1968 m. Londone, 1969 m. ir 1970 m. Berlyne, 1969 m. Erfurte, 1972 m. Poznanėje, 1972 m. Santjage, 1974 m.

Keliskart atgimęs sakralusis perliukas – Tytuvėnų vienuolyno ansamblis
Romantišką istoriją apie Tytuvėnus ir jų garsųjį vienuolyno kompleksą galėčiau pradėti nuo tolimos vaikystės senam solidžiam name tytuvėniškėje J.Basanavičiaus gatvėje, tačiau šiuos prisiminimus pasiliksiu pasakojimui apie pačius Tytuvėnus. Šįkart visą dėmesį skirsim nuostabiam sakraliosios architektūros kompleksui, pažvelgdami ir ten, kur šiandieną, rodos, jau neįprasta dairytis – į Lietuvos restauratorių milžiniškus darbus, nuveiktus sovietmečiu vienuolyno komplekso labui. Kelionę į Lietuvos sakralaus ansamblio praeitį visgi pradėsim nuo pradžių: kas ir kada jį statė. Taip vaizdavo dailininkai Tytuvėnų vienuolyno ansamblį XIX amžiaus antroje pusėje. Tuometinis Tytuvėnų savininkas Andriejus Valavičius 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė bernardinų vienuoliams skirtą aktą dėl ketinimo funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Statyboms, numatytoms keleriems metams, buvo skirta 10 tūkst.

Lietuvos restauratorių sukurtas šedevras: atgimusi galiūnė Biržų pilis
„Prisikėlė, it feniksas iš pelenų“, – pasakyčiau išties vaizdingai, o jūs turėtumėte visišką teisę perklausti: „Kas, po šimts pypkių, tas tavasis feniksas, ir kodėl iš pelenų prisikėlė?“ Tikrai, paskubėjau vaizdingu palyginimu mosuoti, tad teks grįžtelėti į graikų mitologiją, ir pasieiškoti joje fenikso: senovės legendos porina, kad nugyvenęs pusę tūkstančio metų, paukštis feniksas iš tolimosios Arabijos atskrenda į graikų miestą Heliopolį, aukštos palmės viršūnėje susisuka lizdą iš cinamono šakelių bei miros, ir po visų darbų saldžiai užsnūsta. Kol feniksas palaimingai knarkia, lizdas užsidega, nuo jo ir pats feniskas ima pleškėti, kol abu visai nesėkmingai sudega. Tačiau legenda išlieka legenda: jau kitą rytą iš pelenų atsiranda naujas feniksas, irgi toks pat darbštus,

Perliukas vilniškio Antakalnio pakrašty: kada sugrįš Valakampių šlovė?
„Štai kokia ta mūsų vasarėlė – kur pažvelgsi vien tik žolynėliai, į saulutę žiūri linksmos gėlės, o vėjelis toks švelnus“, – seno animacinio filmo dainelė it gyva kirba atmintyje, pažadindama ir prisiminimus apie pamėgtuose paplūdimiuose leistas kaitrios vasaros dienas. Minia vasarotojų pliažuose ir šimtai šimtai besiturškiančių vandenyje, įspūdingas smėlio pilis statantys vaikai ir nesibaigiančios „varžybos“ dėl geriausių vietų po saule, deginantis ir tinginiaujant tinginiaujant praleista diena, atsigaivinant paplūdimio kavinėje pirktais ledais ir vaisvandeniais. Pasakoju ne apie Palangą ar apie Nidą, o apie vilniškius apie Valakampius – tokius, kokių jų būta prieš kelis dešimtmečius. Prieš jūsų akis – kadaise darytos Valakampių pliažo nuotraukos, primenančios šiuolaikinį Palangos pajūrį didžiausių vasaros karščių dienomis:

Dosniai pabarstyta perliukų: pakeliui į žilagalvę Kernavę ir jos širdyje
Tvarkydama klientams dokumentus, pačiutė vis nusistebi, kaip gi mėgsta lietuvaičiai lankytis svečiose šalyse, iki kokių tolimų kraštų nusigauna. Prisipažinsiu, kad man visgi įdomiausia keliauti Lietuvoje: na, nėra nei aukštų kalnų, nei Niagaros krioklių, tačiau viskas čia miela, sava, artima ir džiugina sielą. Šiandieną pakviesiu jus nudardėti Kernavėn: neskubėkit moti ranka, kad ten jau viskas matyta, o ir kabarotis ant tų pilikalnių nėra labai jau įdomu. Patikinsiu jus, kad turėsim ką veikti visą dieną, nes vos keliasdešimties kilometrų kelias iki Kernavės nudžiugins grožybėmis, o ir pati Kernavė jų prisiauginusi ne vieną. Taigi, renkamės kelionei sekmadienio rytą – netrukus sužinosite, kodėl – ir kokią dešimtą išjudame Kernavėn. Sudervėje.

Prie Margio ežero prigludęs perliukas: sveikatinamės ir smaguriaujam!
“Margio” svečiais yra ir romantiškai nusiteikę porelės, ir vaikučiais vedinos gausios šeimynos – čia kiekvienas ras pramogą ir poilsį. „Gyvenu taupiai, neišlaidauju“, – ir jūs, kaip ir aš, vadovaujatės šia taisykle? O gal retsykiais galėtume sau šį-tą malonesnio leisti, juk vienąsyk gyvenam, o ir atvaizdas veidrodyje primena apie nenumaldomai bėgantį laiką?.. Na, bet nėra taisyklių be išimčių, tad abudu su pačiute pasidžiaugėme, gavę sūnų dovaną – apsilankymą viešbučio „Margis“ poilsio centre (nūnai juos priimta mandrai vadinti SPA) ir vakarienę to paties „Margio“ restorane. Neklausiau vaikų, ar brangiai kainavo toji dovana mums, nes pirma norėjau įsitikinti maišo turiniu: ar nėra jame katės? Prisipažinsiu, buvau puse ausies girdėjęs, kad Trakų kaimynystėje įsikūręs

Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Reklama sovietmečiu? Ar reikėjo jos, kad dažnos prekės trūko, o ir kokybiška paslauga buvo retenybė? Visgi reklama, nūnai skambų marketingo titulą įgavusi, anuomet buvo, buvo ir rinkodara, mūsų šį kartą aptariamam objektui suteikusi fantastišką žinomumą toli už Lietuvos ribų. Šiandieną suksim laikrodį daugiau nei pusšimčiu metų atgal, ir keliausim Šeduvon: taip – į garsųjį restoraną malūne, tik ne vien valgius ragausim ar interjeru grožėsimės, o išvysim visumą detalių, dar septintajame dešimtmetyje sumaniems Radviliškio kooperatoriams padėjusiems Šeduvos galiūną paversti žinomiausiu malūnu visoje sovietų imperijoje. Senutėlė „Užuovėjos“ – toks oficialus restorano pavadinimas, nors tiko jam ir „Šeduvos malūno“ bei „Velnių malūno“ pravardės – lydės šioje kelionėje praeitin, atskleisdama ypatingą lankomos užeigos aurą,

Vilniaus senamiesčio perliukas: žaviai pasidabinęs ir išgražėjęs “Lokys”
Tiek jaunas, tiek senas vilnietis jį puikiai pažįsta, mat šis pusamžis personažas džiugina akį ir skrandį jau šeštą dešimtmetį – antrą tokį Vilniuje sunkiai berasi, nebent Gedimino prospekto gražuolė „Neringa“ tiktų jam į drauges. Šįkart neteks nei bėdavoti, nei aimanuoti, kad vienas charizmatiškiausių sostinės veikėjų nebeatpažįstamai pasikeitęs, mat neišvengiamai įvykę pokyčiai jam išėjo tik į naudą, o ir senieji apdarai kruopščiai prižiūrimi sumanių šeimininkų. Išties, tokios aplinkos sostinėje tektų ilgokai paieškoti, nes kaimynystėje veikęs „Senasis rūsys“ iškeliavo nebūtin, prisiminimui palikęs tik originalų šviestuvą virš įėjimo į eilinę kavinę (restoraną?) bei dvejas masyvias grotas ant langų, o netoliese tebedūzgiantys „Medininkai“ originalų interjerą senai praradę. Taigi, jūs jau spėjate teisingai: iš Rotušės
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:

Pamary prigludus gražuolė: evangelikų liuteronų bažnyčia Juodkrantėje
https://youtu.be/TrfX6IVhWuQ 1879-ųjų gaisre sudegus medinei bažnyčiai, 1884-1885 m. pagal architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia. Juodkrantės parapijos kunigas Friedrichas Otto Edwinas Richteris.

Sakralusis vilniškio Antakalnio perliukas – Išganytojo (Trinitorių) bažnyčia
„Ši bažnyčia stovi Antakalnyje, už buvusių Sapiehos rūmų (dabar karo ligoninės). Pastatė ją 1694–1717 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas Jonas Kazimieras Sapieha. Prie bažnyčios

Gražuolis kino teatras, neketinęs tapti nykių kazino aistrų prieglauda
Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų verslininką-politiką, kurį galėsite nesunkiai atpažinti

Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Ambasados / Prezidentūros rūmų ansamblis
“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas, skaitydamas žiede išgraviruotą užrašą, o

Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų

Laikmečių “apkarpyta”, bet vis dar žavi – Raduškevičių pilaitė
Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą, griaunamas Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę
You must be logged in to post a comment.