Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas siūles braškančio viešųjų paslaugų finansavimo. Puiku, kad yra žmonių, galinčių sau leisti tokį gyvenimo būdą, ir už viską mokančių iš savos kišenės. Ypač puiku, jei tam skiriami sąžiningu būdu pelnyti pinigai, neturintys „galų” laukinio kapitalizmo laikmetyje ir purvinuose „pri(ch)vatizacijos” reikaliukuose. Visgi yra viena mūsų būties sritis, kurios nei vienam neišeina išvengti – tai keliai ir gatvės, kuriais dardame bemaž visi. Prieš porą dešimtmečių teko dažnokai „minti” Lenkijon, Latvijon, Estijon, ir skirtumas tarp lietuviškų kelių bei magistralių, ir artimiausių kaimynų kelelių-vieškelėlių buvo akivaizdus. Tai nestebino, nes Lietuvos kelininkai dar sovietų šalelės laikais garsėjo atsakingu darbu, o mūsų greitkeliai žavėjo atvykėlius: „Pas mus tokių „autobanų” nėra…” Deja, bet šiandien padėtis esminiai pakitusi, ir ne lietuvaičių naudai.
Norėdami susivokti, kodėl Lietuvos keliai, tiltai, viadukui ir kiti eismo struktūra suvargusi, turėtume aiškiau įsivaizduoti kelio tiesimo etapus ir jiems skiriamas sąnaudas. Taigi, sumanėme tiesti dar vieną magistralę, nes A1 baigta dar nykiuoju sovietmečiu, apie kurio užkrauną nepakeliamą naštą dar pašnekėsim. Pirmieji leidžiasi į darbą projektuotojai ir geodezininkai, atlikdami detalius būsimos magistralės reljefo matavimus, kurdami daugybės viadukų bei tiltų projektus, rengdami detalų pačios trasos projektą. Žemė, kuria eis būsima magistralė, gali būti ne vien valstybės, bet ir privačių savininkų nuosavybe, tad dalį žemės plotų teks nupirkti. Pamenate miglotus reikaliukus dėl išperkamos žemės tiesiant sostinės aplinkkelį? Tai vis apie tai: už išperkamos žemės lopinius valstybei – t.y. visiems mums – teks solidžiai sumokėti savininkams.
Vėliau parsideda didžiulės apimties žemės darbai, nukasamas viršutinis sluoksnis bei nereikalingi kalniukai (arba priešingai – supilamos sankasos), įrengiamos ryšių komunikacijos (kalbant apie laikus, kai GSM niekas nei nesapnavo), kasami melioracijos grioviai. Kol kelininkai pluša, įrenginėdami pylimą keliui, veža tūkstančius tonų žvyro ir jį voluoja, stoja į darbą ir tiltų statytojai, juk magistralėje sankryžų neturi būti. Nesnaudžia ir pėstiesiems skirtų tiltų virš būsimos magistralės statytojai. Ir štai tuomet, kai visi šie, ir daugelis kitų smulkesnių darbų atlikti, pasirodo mesijai, apie kuriuos šiandien dažnas galvojame vien necenzūriniais žodžiais – asfalto klojėjai, įrengtą pylimą padengiantys kelių centimetrų asfaltu – tokiu visai neblogu, atlaikiusiu kelis dešimtmečius. Asfaltą vagiliauti jiems nelabai išeina, nes Lietuva – sovietų imperijos pasienio zona, magistralės numatytos ir sovietinės kariaunos transportui, tad valstybinė komisija mikliai skeltų antausį, radusi pernelyg ploną asfalto sluoksnį.
Magistralės tiesimo procesą apibūdinau labai apibendrintai, vengdamas statybinių vingrybių, suprantamų šioje srityje dirbantiems. Na, o dabar atėjo laikas vyšniai ant torto: asfaltavimo darbų vertė visoje šioje daugybės darbų tiradoje tesudaro 1-2 procentus. Tai ir neturėtų stebinti, jei bandėte mintyse įsivaizduoti magistralę ir joje sutinkamus viadukus, geležinkelio, pėsčiųjų tiltus, galingus – dar neatsistojusius piestu – tiltus per upes, pylimus per telkšojusius ežerus, įvažiavimo į magistralę žiedus (jų vietą irgi reikėjo lyginti, nuveikti didžiulius žemės darbus), poilsio aikšteles ir kitą infrastruktūrą. Atėjo laikas klausimui, kuriam nerandu atsakymo, ir norėčiau pasiteirauti jus: kaip čia yra, kad jau nekalbant apie naujų greitkelių tiesimo „tempus”, nerandama tų 1-2 procentukų? O gal atsakymu galėtų būti tikros grumtynės dėl kelininkus kontroliuojančių institucijų vadovybės postų, ir jaukiose paežerėse bei pamiškėse dygstančių kelininkų bei jų prievaizdų pilaitės? Berods, šiems apsukriems personažams nežinomi Bendžamino Franklino taiklūs žodžiai: „Godumas ir laimė niekuomet nesusitiko vienas su kitu – nenuostabu, kad jie nepažįstami”.
