Už kavos puodelio kainą prenumeruodami mokamą AIDŲ turinį, tapsite protą bei dvasią lavinančios bendruomenės dalimi:

• Jus nevargins kriminaliniai įvykiai, nelaimės ir katastrofos, skandalai ir bulvarinės banalybės, politinės rietenos ir užsakomieji reklaminiai straipsniai;
• prenumeruodami mokamą turinį, sužinosite niekur kitur neskelbiamus faktus, įžvalgas, istorijas;
• prenumeratoriai galės edukuotis intriguojančių viktorinų dėka, o sumaniausius skatinsime prizais;
• portale intelektualų turinį skelbsiančius aktyviausius kūrėjus skatinsime išradingais būdais;
• prenumeratoriai galės skelbti savąsias įžvalgas skiltyje „Nuomonės“, jei jos atitiks portalo tematiką;
• prenumeratos mokestis – vienintelis mūsų pajamų šaltinis, tad būsime nepriklausomi ir objektyvūs;
• kas mėnesį burtų keliu išrinksime prenumeratorių, kuriam teks lavinantys ar laisvalaikio leidiniai;
• reklama neblaškys dėmesio, tik saikingai informuosime apie su portalo turiniu susijusius leidinius;
• tik prenumeratoriai galės komentuoti turinį, tad diskusijose nebus blevyzgojimo ir užgauliojimų;
• prenumeruodami, remsite gimtosios kalbos bei tautinės kultūros propagavimą ir sklaidą.

      Pokalbis su portalo AIDAI.LT iniciatoriais

Papasakokit, kas paskatino imtis portalo kūrimo?

Priežastys buvo kelios, bene svarbiausia įvardintume informacijos – neretai negatyvų atspalvį turinčios – kratinį lietuviškuose žiniasklaidos portaluose: šalia žinių apie karą Ukrainoje rasi ir kulinarinę apžvalgą, ir straipsnį apie kurios nors „pupytės“ įsigytą automobilį ar „stilistės“ kaitintą bambą užsienio kurorte. Norėjosi turiningesnio, prasmingesnio informacijos šaltinio kultūrinėmis, istorinėmis, prasmingo laisvalaikio temomis.

Kita vertus, dažna žiniasklaidos priemonė pataikauja pigių sensacijų besivaikančiam internautui, besidominčiam kriminalinėmis paraštėmis, fokusuojasi į politines rietenas bei skandaliukus, o tokią informaciją esame linkę traktuoti menkaverte, vienadiene. Dar viena priežastimi, paskatinusia portalo kūrimą, buvo akivaizdžiai šališka, tendencinga daugumos žiniasklaidos priemonių pozicija į  mūsų istoriją XX amžiuje.

Nutarėme, kad vengsime politinių, kriminalinių, skandalingų, bulvarinių ir kitų negatyvių ar vienadienių temų, kad mūsų portalo edvėje skaitytojas jaustų emocinį komfortą ir atrastų edukacinę prasmę.

Kokios informacijos kryptis plėtosite portale, kokias temas siūlysit skaitytojui?

Įdomių ir intriguojančių, o tuo pačiu ir pozityvių, praturtinančių skaitytojo akiratį, temų yra apstu: menas, kultūra, istorija, architektūra, urbanistika, sportas, prasmingas laisvalaikis, šiuolaikinis folkloras ir dar daugybė kitų būties atspalvių.  Ketiname neapsiriboti šiandiena, tad dažnai leisimės į keliones nepaprastai turtingon ir sodrion Lietuvos praeitin, aplankydami įdomiausius objektus, išskirtinius asmenis, įsimintinus įvykius.

Turime pasidžiaugti, kad mūsų idėja susidomėjo meno srityje dirbantys bendraminčiai, tad nestokosim apybraižų kūrybos temomis, siekdami edukuoti, lavinti skaitytoją, skatinti domėtis meno kryptimis. Aktyviai bendradarbiausim su kūrybišku akademiniu jaunimu, turtingu novatoriškomis idėjomis, aštriomis įžvalgomis, kurios, deja, iki šiol sunkokai skinasi kelią eterin, nes nesifokusuoja į komercinio pradą, nors ir būdamos turtingos intelektualiu turiniu. Rasime būdų paskatinti bendradarbiausiančius su mumis, domėsimės skaitytojų pasiūlytomis temomis, biografijomis, Lietuvą puošiančiais „perliukais“. Portale skelbsime įžvalgas, nerandančias kelio į kitas žiniasklaidos priemones, tad plėtosime idėjų ir požiūrių įvairovę.

Kokius portalo akcentus norėtumėte išskirti?

Akivaizdu, kad šiandienos žiniasklaidos požymis yra skurdoka – neretai netaisyklinga ir neišraiškinga – lietuvių kalba, bala žino kodėl prasprūstanti pro kalbininkų akis. Žiniasklaida kasdien domisi šimtai tūkstančių skaitytojų, tad tenka apgailestauti, kad vargana „greitukiškos“ rašliavos kalba neigiamai įtakoja skaitytojų išprusimą ir raštingumą. Graudu ir pikta skaityti akivaizdžiai verstines, lietuvių kalbą gerbiantį žmogų stulbinančias nevėkšliškumu, kalbines konstrukcijas „sudavė su lazda“, „laiškas iš Pavardenio“, „iš Plungės vaikinai“ ir kitus beraščių „perliukus“. Būtent pažodiniai vertimai iš kitų kalbų taip darko dabartinę žiniasklaidos kalbą, o ir nuvertina valstybinę lietuvių kalbą: juk dar gimnazijoje moko, kad ne „su lazda“ sudavė, o tiesiog „sudavė lazda“, ne „iš Pavardenio“ gavo laišką, o tiesiog „Pavardenio laišką“, ne „iš Plungės vaikinai“, o „plungiškiai“ ir t.t. Varganą „greitųjų“ rašinių kalbą įvardintume didžiule nepagarba ne tik skaitytojui, bet ir turtingai, sodriai ir išraiškingai lietuvių kalbai, kurią taip nelengvai išsaugojome per kelis nutautinimo šimtmečius.

Ketinate dalį informacijos skelbti mokamoje – prenumeratorių – erdvėje: kodėl imatės tokios praktikos?

Užsidavėm sau klausimą: ar išties turime visiškai nepriklausomą žiniasklaidą, juk dauguma portalų ir dienraščių turi savininkus, akcininkus, tad ar žurnalistai yra išties visiškai laisvi savo sumanymuose, pasirinktose apžvalgų temose? Verta suabejoti, kad vieno ar kito portalo bendradarbis ims ir parašys bešališką kritinį straipsnį apie tą žiniasklaidos priemonę valdančią įmonę ar koncerną. Pasirinkome aiškų finansavimo principą: jokios reklamos, jokių verslo „finansinių injekcijų“, abejotinos magnatų „paramos“ ar kitų susisiejimo pinigais būdų, nes tai yra tiesus kelias į objektyvaus požiūrio praradimą. Vieninteliu pajamų šaltiniu bus kuklus, vertinant dabartiniais kainų masteliais, prenumeratos mokestis, tad skaitytojas gali būti tikras, kad niekas nediktuos mums savosios nuomonės – būsime objektyvūs ir bešališki.

Kas gi buvo tuo lūžio tašku, nulėmusiu apsisprendimą imtis išties nelengvo projekto?

Kad ir būtų šiek tiek keista, tačiau ateitį nulėmė praeitis: jau ėmus aktyviai diskutuoti apie tokio edukacinio-kultūrinio projekto perspektyvą, youtube kanalas kažin kodėl pasiūlė trijų minties galiūnų – Leonido Donskio, Arvydo Šliogerio ir Bronio Savukyno – keliolikos metų senumo pašnekesį apie viešojoje erdvėje platinamos informacijos turinį. Įdėmiai pasiklausę protingų įžvalgų, galutinai apsisprendėme kurti pozityvią, tikrovišką, tautinę informaciją skleisiantį projektą, nors tam ir prireikia nemenkų lėšų bei aibės darbo. Nepaprastai gaila, kad visi trys išmintingi vyrai jau yra iškeliavę anapilin, tačiau net nuostabą kelia, kad jų mintys tebeaktualios ir šiandieną, galbūt net aktualesnės, nei prieš tuos kelioliką metų, diskutuodami, kokias gi žinias reiktų skleisti, kokį žmogų ugdyti, kokias visuomeninę bei pilietinę funkcijas žiniasklaida turėtų atlikti. Apie tai daug kalbėjomės tarpusavyje, tad dirbdami neabejojame, kad iš mūsų kalbų bei darbų bus naudos skaitytojams, kad sulauksime jų dėmesio ir palaikymo.