„Miestai pavirs lūšnynais“: ką gi pasauliui pranašavo vienuolis Paizijus Šventakalnis? Jis mirė 1994 metais, būdamas kuklus Atono vienuolis, per visą savo gyvenimą neparašęs nė vienos knygos. Praėjo šiek tiek daugiau nei dešimtmetis – ir Konstantinopolio patriarchatas jį paskelbė šventuoju. Šiandien garbingasis Paisijus Šventakalnis yra žinomas toli už Graikijos ribų, o jo pranašystės kelia karštas diskusijas – nuo pagarbaus susižavėjimo iki skeptiškų šypsenėlių. Tačiau tarp jo pranašysčių yra viena, kuri skamba ypač grėsmingai: „Mes stebėsime žudynes. Miestai taps lūšnynais“. Kas slypėjo už šių žodžių? Ir kodėl Atono atsiskyrėlis, kurio gyvenimas buvo skirtas maldai ir atsiskyrimui, taip atkakliai įspėjo žmoniją apie artėjančią katastrofą?.. Vienuolis, kuris matė toliau už kitus: Paisijus Šventakalnis (pasaulietinis vardas – Arsenijus

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Vienas kalnuose Baigus išvykas pas galvijų augintojus, galėjau imtis savos tyrimų programos. Mane domino stirnos ir kaip jos čia išgyvena labai nepalankiomis sąlygomis. Mongolijoje kaip ir pietiniame Sibire bei kitose Azijos vietose gyvenančios stirnos yra gerokai stambesnės už europines. Dauguma tyrinėtojų jas laiko atskira stirnų rūšimi. Bet abiejuose žemynuose joms gyventi būtini miškai ar bent maži miškeliai, o į atvirą stepę užklysta nebent atsitiktinai ar migracijos metu. Taigi, turėjau stirnų ieškoti artimiausiuose kalnuose, bet jie nuo stovyklos buvo gana toli, – tekdavo beveik porą valandų “kulniuoti“ stepe, kol juos pasiekdavau. Jei pasisekdavo, kažkiek pavėžėdavo tą kryptimi važiuojanti ekspedicijos mašina. Tad išsiruošdavau visai dienai įsimetęs į

Šįsyk papasakosime jums nuostabią istoriją, kaip keturių vaikų mama atrado… Visatą. Penktojo dešimtmečio pabaigoje Prinstono astronomijos fakulteto vadovybė mandagiai užtrenkė duris priešais talentingos merginos nosį. Į šio universiteto doktorantūrą moterys nebuvo priimamos iki pat 1975-ų metų. Merginos vardas buvo Vera Rubin, o po trisdešimties metų jos atradimas privertė fizikus visiškai peržiūrėti Visatos sandarą.Veros tėvas, elektros inžinierius Filipas Kuperis, dar vaikystėje emigravo už vandenyno iš Vilniaus, o motina buvo kilusi iš Besarabijos. Savo pirmąjį teleskopą dešimtmetė Vera surinko ant palangės iš kartoninio vamzdelio, likusio nuo linoleumo rulono, ir naktimis stebėdavo meteoritus. Veros šeimyninis gyvenimas klostėsi sparčiai: ankstyva santuoka su fiziku Robertu Rubinu ir keturi vaikai. Dienomis jaunoji mama ruošdavo pietus, skalbdavo vystyklus

1802 m. rugsėjo 26 d. paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Georgas Vega, slovėnų matematikas, fizikas ir artilerijos karininkas. Praėjus beveik dviem šimtmečiams, jo portretas atsirado ant vieno neįprasčiausių nepriklausomos Slovėnijos banknotų – 50 tolarų kupiūros.Vega buvo vienas iškiliausių savo laikmečio matematikų. Pagrindinis jo gyvenimo darbas – logaritminės lentelės, leidusios atlikti sudėtingus skaičiavimus dar gerokai prieš skaičiuotuvų atsiradimą. XVIII a. pabaigoje jis išleido keletą tokių rinkinių, pasižymėjusių savo laikui išskirtiniu tikslumu. Vegos lentelės buvo daug kartų perleidžiamos ir dar XX a. jas naudojo matematikai, inžinieriai, astronomai ir karininkai. Matematika Vegai buvo ne tik teorija. Jis tarnavo Austrijos kariuomenės artilerijos karininku ir dalyvavo karinėse kampanijose, taikydamas skaičiavimus balistikai ir artilerijos šaudymui. 1789 m. Vega

1562 m. spalio 4 d. Vilniaus Katedroje susituokė Kotryna Jogailaitė (1526–1583) ir Švedijos princas, Suomijos kunigaikštis Jonas Vaza (1537–1592) – būsimas Švedijos karalius Jonas III. Jaunuosius sutuokė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504/1505–1579). Nors jaunikis buvo liuteronas, jungtuvės vyko pagal katalikiškas apeigas. Per iškilmingą ceremoniją Jonas žmonai užmovė auksinį žiedą su lotynišku užrašu „Nemo nisi mors“ – „Niekas, išskyrus mirtį“. Kitas įdomi detalė – jaunikis, nepaisydamas papročio, pats atvyko tuoktis į svečią šalį. Paprastai nuotaka vykdavo į jaunikio šalį, o XVI a. Lietuvos ir Lenkijos valdovų jungtuvės dažniausiai vykdavo Krokuvoje. Anot istorikės prof. dr. Raimondos Ragauskienės, po ceremonijos šventės dalyviai grįžo į pilį. Florencijos pasiuntinys rašė, kad čia „buvo surengtas prabangiausias

(Tęsinys, pirmas tris dalis skaitykite čia.) Paskui galvijų bandas Pasibaigus įspūdingai mongolų nacionalinei šventei Nadom, tęsdami anksčiau pradėtą darbą, aš kartu su Gorelovu ir Diominu visą savaitę praleidome tolimose išvykose ieškodami stepėse klajojančių galvijų augintojų ir jų ganomų bandų. Mūsų tikslas buvo nustatyti karvių bandose esamą beragių karvių dalį, nes šis genetiškai lemiamas požymis buvo svarbus vykdant karvių selekciją, kad pagerinti jų produktyvumą, kuris buvo labai menkas. Vasarą čia iš karvės buvo primelžiama tik po 2-3 litrus pieno, nors, žinoma, tą daugiausia lėmė skurdžios Mongolijos stepių ganyklos, dažnos sausros. Dalyvauti karvių tyrime pasisiūliau pats, nes tik taip galėjau aplankyti tolimas vietoves, pažinti kraštą. Keturiese, įskaitant vairuotoją, ekspedicijos „gaziku“ išvykdavome dažniausiai

1938 m. vasaros pabaigoje policijos viršininkas atsidūrė prieš pasirinkimą, kuris amžiams pakeitė jo gyvenimą. Paulis Gruningeris stovėjo prie Šveicarijos sienos Sankt Galene ir stebėjo, kaip iš Austrijos atvyksta nusivylusios žydų šeimos, bėgančios nuo didėjančios nacių priespaudos grėsmės.Šveicarijos vyriausybė išleido naujus griežtus įsakymus uždaryti sieną ir visus išsiųsti atgal. Tačiau, žiūrėdamas į išgąsdintus vaikus ir išsekusius tėvus, stovinčius po šaltu lietumi, Paulis suprato, kad šių įsakymų vykdymas reikštų nekaltų žmonių siuntimą tiesiai į mirtį.Užuot vykdęs nurodymus, Paulis nusprendė pažeisti įstatymą, kad išgelbėtų žmonių gyvybes. Jis pradėjo slaptą operaciją tiesiai po savo viršininkų nosimi. Jis ėmė keisti datas pasuose ir klastoti oficialius antspaudus, kad atrodytų, jog šeimos į Šveicariją atvyko prieš uždarant

Istorijoje vargiai rastumėte Rusijos valdovą, nepasižymėjusį beprasmiu žiaurumu ir niekšybėmis, tačiau Ivanas Žiaurusis (Rūstusis) visgi lieka nepralenktas, nebent paranojikas Stalinas bandytų jam prilygti. Tačiau klausimas, ar kraugeringasis tironas išties nužudė savo sūnų, lieka vienu iš paslaptingiausių ir prieštaringiausių Rusijos istorijos epizodų. Faktas, kad 1581 m. mirė Žiauriojo palikuonis, caraitis Ivanas, yra neginčytinas. Tačiau kokiomis aplinkybėmis jis žuvo – tai klausimas, į kurį nė vienas dokumentas neduoda tikslaus atsakymo. Remiantis užsienio šaltiniuose pasirodžiusiu pasakojimu, tragedija įvyko Aleksandro Slobodoje. Ivanas Žiaurusis tariamai įsiutęs smogė sūnui lazda per galvą, kai šis užstojo nėščią žmoną, kurią caras sumušė už „nepadorų apsirengimą“. Po kelių dienų įpėdinis mirė. Šią istoriją pirmą kartą užrašė popiežiaus ambasadorius Antonijus Posevinas, o

Visi mes žinome genialius Renesanso laikotarpio dailininkus ir žavimės jų kūriniais. Tačiau juk jie nepradėjo tapyti „iš karto“! Kas gi juos mokė?Būtų logiška manyti, kad iškilių Renesanso kūrėjų mokytojai patys buvo talentingi žmonės, žymūs dailininkai. Jie svajojo perduoti savo patirtį ir žinias jaunesniajai kartai – ir atsidūrė savo mokinių šlovės šešėlyje. Prisiminkime juos, juolab menininkų gyvenimo istorijos kartais panašios į nuotykių romaną. Fra Filipas Lipis – Botičelio mokytojas. Lipis penkiolikos metų būdamas amžiaus davė vienuoliškus įžadus – jo vardo dalis „Fra“ reiškia „brolis“. Žvelgiant į jo sukurtas jaudinančias Madonas, net neįmanoma įsivaizduoti, kokia audringa buvo šio dailininko biografija. Dvidešimt ketverių metų amžiaus jis pabėgo iš vienuolyno, nors praktiškai visą gyvenimą ir toliau