1802 m. rugsėjo 26 d. paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Georgas Vega, slovėnų matematikas, fizikas ir artilerijos karininkas. Praėjus beveik dviem šimtmečiams, jo portretas atsirado ant vieno neįprasčiausių nepriklausomos Slovėnijos banknotų – 50 tolarų kupiūros.Vega buvo vienas iškiliausių savo laikmečio matematikų. Pagrindinis jo gyvenimo darbas – logaritminės lentelės, leidusios atlikti sudėtingus skaičiavimus dar gerokai prieš skaičiuotuvų atsiradimą. XVIII a. pabaigoje jis išleido keletą tokių rinkinių, pasižymėjusių savo laikui išskirtiniu tikslumu. Vegos lentelės buvo daug kartų perleidžiamos ir dar XX a. jas naudojo matematikai, inžinieriai, astronomai ir karininkai. Matematika Vegai buvo ne tik teorija. Jis tarnavo Austrijos kariuomenės artilerijos karininku ir dalyvavo karinėse kampanijose, taikydamas skaičiavimus balistikai ir artilerijos šaudymui. 1789 m. Vega

1562 m. spalio 4 d. Vilniaus Katedroje susituokė Kotryna Jogailaitė (1526–1583) ir Švedijos princas, Suomijos kunigaikštis Jonas Vaza (1537–1592) – būsimas Švedijos karalius Jonas III. Jaunuosius sutuokė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504/1505–1579). Nors jaunikis buvo liuteronas, jungtuvės vyko pagal katalikiškas apeigas. Per iškilmingą ceremoniją Jonas žmonai užmovė auksinį žiedą su lotynišku užrašu „Nemo nisi mors“ – „Niekas, išskyrus mirtį“. Kitas įdomi detalė – jaunikis, nepaisydamas papročio, pats atvyko tuoktis į svečią šalį. Paprastai nuotaka vykdavo į jaunikio šalį, o XVI a. Lietuvos ir Lenkijos valdovų jungtuvės dažniausiai vykdavo Krokuvoje. Anot istorikės prof. dr. Raimondos Ragauskienės, po ceremonijos šventės dalyviai grįžo į pilį. Florencijos pasiuntinys rašė, kad čia „buvo surengtas prabangiausias

(Tęsinys, pirmas tris dalis skaitykite čia.) Paskui galvijų bandas Pasibaigus įspūdingai mongolų nacionalinei šventei Nadom, tęsdami anksčiau pradėtą darbą, aš kartu su Gorelovu ir Diominu visą savaitę praleidome tolimose išvykose ieškodami stepėse klajojančių galvijų augintojų ir jų ganomų bandų. Mūsų tikslas buvo nustatyti karvių bandose esamą beragių karvių dalį, nes šis genetiškai lemiamas požymis buvo svarbus vykdant karvių selekciją, kad pagerinti jų produktyvumą, kuris buvo labai menkas. Vasarą čia iš karvės buvo primelžiama tik po 2-3 litrus pieno, nors, žinoma, tą daugiausia lėmė skurdžios Mongolijos stepių ganyklos, dažnos sausros. Dalyvauti karvių tyrime pasisiūliau pats, nes tik taip galėjau aplankyti tolimas vietoves, pažinti kraštą. Keturiese, įskaitant vairuotoją, ekspedicijos „gaziku“ išvykdavome dažniausiai

1938 m. vasaros pabaigoje policijos viršininkas atsidūrė prieš pasirinkimą, kuris amžiams pakeitė jo gyvenimą. Paulis Gruningeris stovėjo prie Šveicarijos sienos Sankt Galene ir stebėjo, kaip iš Austrijos atvyksta nusivylusios žydų šeimos, bėgančios nuo didėjančios nacių priespaudos grėsmės.Šveicarijos vyriausybė išleido naujus griežtus įsakymus uždaryti sieną ir visus išsiųsti atgal. Tačiau, žiūrėdamas į išgąsdintus vaikus ir išsekusius tėvus, stovinčius po šaltu lietumi, Paulis suprato, kad šių įsakymų vykdymas reikštų nekaltų žmonių siuntimą tiesiai į mirtį.Užuot vykdęs nurodymus, Paulis nusprendė pažeisti įstatymą, kad išgelbėtų žmonių gyvybes. Jis pradėjo slaptą operaciją tiesiai po savo viršininkų nosimi. Jis ėmė keisti datas pasuose ir klastoti oficialius antspaudus, kad atrodytų, jog šeimos į Šveicariją atvyko prieš uždarant

Istorijoje vargiai rastumėte Rusijos valdovą, nepasižymėjusį beprasmiu žiaurumu ir niekšybėmis, tačiau Ivanas Žiaurusis (Rūstusis) visgi lieka nepralenktas, nebent paranojikas Stalinas bandytų jam prilygti. Tačiau klausimas, ar kraugeringasis tironas išties nužudė savo sūnų, lieka vienu iš paslaptingiausių ir prieštaringiausių Rusijos istorijos epizodų. Faktas, kad 1581 m. mirė Žiauriojo palikuonis, caraitis Ivanas, yra neginčytinas. Tačiau kokiomis aplinkybėmis jis žuvo – tai klausimas, į kurį nė vienas dokumentas neduoda tikslaus atsakymo. Remiantis užsienio šaltiniuose pasirodžiusiu pasakojimu, tragedija įvyko Aleksandro Slobodoje. Ivanas Žiaurusis tariamai įsiutęs smogė sūnui lazda per galvą, kai šis užstojo nėščią žmoną, kurią caras sumušė už „nepadorų apsirengimą“. Po kelių dienų įpėdinis mirė. Šią istoriją pirmą kartą užrašė popiežiaus ambasadorius Antonijus Posevinas, o

Visi mes žinome genialius Renesanso laikotarpio dailininkus ir žavimės jų kūriniais. Tačiau juk jie nepradėjo tapyti „iš karto“! Kas gi juos mokė?Būtų logiška manyti, kad iškilių Renesanso kūrėjų mokytojai patys buvo talentingi žmonės, žymūs dailininkai. Jie svajojo perduoti savo patirtį ir žinias jaunesniajai kartai – ir atsidūrė savo mokinių šlovės šešėlyje. Prisiminkime juos, juolab menininkų gyvenimo istorijos kartais panašios į nuotykių romaną. Fra Filipas Lipis – Botičelio mokytojas. Lipis penkiolikos metų būdamas amžiaus davė vienuoliškus įžadus – jo vardo dalis „Fra“ reiškia „brolis“. Žvelgiant į jo sukurtas jaudinančias Madonas, net neįmanoma įsivaizduoti, kokia audringa buvo šio dailininko biografija. Dvidešimt ketverių metų amžiaus jis pabėgo iš vienuolyno, nors praktiškai visą gyvenimą ir toliau

Kanoniška istorija apie Džordaną Bruną, kaip apie pirmąjį mokslo kankinį, yra labai supaprastinta. Džordanas Brunas nebuvo mokslininkas, jis buvo religinis mistikas. Jis pabėgo iš dominikonų ordino ir pradėjo šešiolikos metų klajones po Europą, kurių metu jį paeiliui atstumė visos bažnyčios – jis susipyko ir su katalikais, ir su kalvinistais, ir su liuteronais. Taip, jis priėmė Koperniko mokymą, bet Brunas nebuvo mokslininkas: jis neatliko nei eksperimentų, nei skaičiavimų – jis apskritai su panieka žiūrėjo į matematiką. Jo kopernikinė Saulė buvo magiškas, egiptietiškas dieviškojo šviesulio simbolis. Prie daugybinių pasaulių idėjos jis priėjo per metafiziką ir religinę magiją – jei Dievas yra begalinis, tai ir Visata turi būti begalinė. Brunas egiptiečių religiją vertino

Visai nesenai, rodos, vakar, viso pasaulio galingieji, įtakingieji ir turtingieji plūdo į Norvegiją atsisveikinti su karaliumi Haraldu V. Šis, kaip ir jo pirmtakas Olafas V (nuotraukoje), ne tik gimtojoje šalyje, bet ir visame pasaulyje pelnė neginčijamą populiarumą pavyzdiniu kuklumu. Toli iki jo apsikarsčiusiems apdovanojimais Afrikos karaliukams ar nedidelių šalių vadovams, besipuikuojantiems rūmais ir prabanga. Koks gi buvo Haraldas V, ir už ką jį mylėjo norvegai? Papasakosime jums apie „vargingiausią“ pasaulio monarchija: kaip Norvegijos karališkoji šeima užkariavo širdis be deimantų ir rūmų.Įsivaizduokite: šaltas rytas Osle. Tramvajaus stotelėje stovi pagyvenęs vyras, apsirengęs paprastu paltu, ir šypsosi praeiviams. Niekas į jį ypač nekreipia dėmesio – ir tik vėliau praeiviai supranta, kad tai buvo

Antrajame pasauliniame kare nenaudotos balistinės raketos, dronai, daugiatonės bombos ir kiti baisūs ginklai, kuriais šiandieną puola Ukrainą putininė imperija, žadanti saviesiems samdiniams-grobikams dosnias išmokas. Tik kam jos be rankų ar kojų likusiems kvaišeliams ar pragaran persikėlusiems smogikams? Kadaise-gi stalininė sovietija ne kažin kiek lepino tūkstančius sužalotų Antrojo pasaulinio karo metais, o štai amerikiečiai visai kitaip rūpinosi neįgaliais veteranais. Apie tai ir papasakosime, o paraleles tarp stalininio ir putininio režimų požiūrių į savuosius kareivas brėžkite patys. Visgi, baisu blaiviu protu lyginti požiūrį į Antrojo pasaulinio karo veteranus SSRS ir JAV, antai – sovietų sąjunga: 1948 m. sausio 1 d. „atsižvelgiant į daugybę sovietinių piliečių pasiūlymų“ SSRS buvo panaikintos piniginės išmokos už ordinus