Straipsniai
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo aplinkybėms. (Nuotraukoje viršuje – Justinas Mikutis. Ne vėliau kaip 1940 m. birželio 15 d. Nuotrauka iš asmeninio Vaidoto Žuko archyvo.) Nelemti vokiški šoviniai Platelių valsčiaus Grigaičių kaimo pradinės mokyklos vedėją ir mokytoją Justiną Mikutį sovietiniai saugumiečiai suėmė 1945 m. gruodžio 16-ąją. Tardomas jis prisipažino, kad užmezgė ryšius su antisovietinės Lietuvos laisvės armijos nariais, o vėliau ir pats įstojo į šią organizaciją, buvo gavęs užduotį remti ginkluoto pogrindžio dalyvius maisto produktais ir ginklais, teikti jiems informaciją. Po pusmetį trukusio bylos nagrinėjimo, drauge su 7 bendražygiais J.
Bolševikinis emisaras, kasęs Lietuvos valstybingumui duobę, į ją ir driokstelėjęs
Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus vardo Odos ir avalynės fabriką, buvusį Vilniuje, tuometėje P.Cvirkos gatvėje, kurio kieme sovietmečiu ir riogso to Eidukevičiaus paminklinis biustas. Taigi, dėliokim viską iš pradžių: kuo būta Eidukevičiaus, kad jam ir biustas paminklinis sukurptas, ir gamybinė įmonė jo vardu pavadinta? Kalbėdami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos bolševikėlius, dažniausiai minime vieną jų lyderių – Vincą Mickevičių-Kapsuką, sugretindami jį su Rusijos bolševikėlių lyderiu Vladimiru Uljanovu-Leninu, net paminklas šiems abejiems veikėjams buvo 1979-ais atidengta Saulėtekyje, prieš naujuosius universiteto fakultetus, pavadintas „Leninas ir Kapsukas Poronine“ (anksčiau jau minėjom šį griozdą, tad šįkart nesiplėsim). Po truputėlį
Lietuvos dizainerių kurtos grožybės visuotinio deficito laikmečiu
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą jų buvo galima įsigyti tik su specialiu talonu, arba būdavo padėta lentelė “Šiuo metu prekyboje nėra” – buvo eksponuojami ir būsimųjų “Snaigės” šaldytuvų projektiniai modeliai, o šalia jų, ant gražaus apvalaus staliuko, gulėjo masyvi, puikiais odiniais viršeliais aptraukta, Atsiliepimų ir pasiūlymų knyga. Šiame, mūsų laikais nunykusiame raritete, garbūs parduotuvės lankytojai – profesoriai, mokslų daktarai, docentai – ir tiesiog eiliniai piliečiai buvo prirašę savąsias pastabas šaldytuvų projektiniams modeliams: po bemaž puslapį užėmusių pastabų ir pasiūlymų, garbūs kritikai įrašydavo ir savo mokslinį laipsnį, vardą bei pavardę – bene pusė storos Atsiliepimų ir
Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus
Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai dešimtimis kartų – įprastas 40.000 – viršijo dabartinių populiariausių. O kur dar įvairiausi žaidimėliai su ypač paklausiomis, dalintomis už 20 kilogramų makulatūros… Manote, kad seni laikraščiai ir žurnalai, ar persenusi propagandinė knygiūkštė tebuvo tik perdirbimui į šiurkštųjį tualetinį teskirta atlieka? Galbūt makulatūrai skirsime atskirą kelionę praeitin, o šiandien… Apie sovietinės prekybos valdovą Deficitą jau sukomės bekeliaudami po Vilniaus praeitį, tad šiandien laikas aplankyti vieną tvirčiausių Deficito tvirtovių – knygynus: knygininkus trejus metus ruošė vienas iš tuomečių technikumų, o darbas knygyne – nekalbant jau apie vadovavimą jam – buvo ypač prestižinė
Stabai, kurių atsikratėme: sostinėje pūpsoję svetimos pamėklės
Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje buvo paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, o skverelyje prieš Geležinkelio stotį kadaise riogsojo „tautų tėvo“ – kruvino diktatoriaus Josifo Stalino – skulptūra, išdygusi ten 1950-aisiais. Mėgstantys pasiskaityti istorinę literatūrą atras, kad S.Daukanto aikštėje kėpsojo Lietuvoje ypač nemėgstamo „koriko“ M.Muravjovo statula, o Katedros aikštėje stiebėsi iš Vilniaus kilusio žydo skulptoriaus Mordechajaus (Marko) Antokolskio sukurtas prabangus paminklas imperatorienei Jekaterinai II-ajai.Paradoksalu, bet Vilniuje nėra bent šimtmečio senumo paminklų: seniausiam – Stanislovo Moniuškos biustui šv. Kotrynos bažnyčios prieigoje – nėra nei šimto metų (beje, 1922 m. sukurtas cementinis jo biustas dėl sunykimo 1978-ais buvo pakeistas minerosiniu).Politinių permainų vėjai per
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose baudžiamosios bylos jam buvo keliamos net išties „šiltais“ 1989-aisiais. Jis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas tada, kai daugeliui atrodė, jog sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi. Nuotraukoje viršuje: A. Andreika ligoninėje, po sumušimų, patirtų 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame „bananų baliumi“ vadinamame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo antrojo slapto protokolo pasirašymą. 1988 m. rugsėjo-spalio mėn. Romualdo Lanko nuotrauka iš Vaidoto Jakubonio asmeninio archyvo. Sužalotas sovietų armijoje Amūro srities Belogorsko seržantų mokykloje sėkmingai karinę tarnybą pradėjęs sportiškas jaunuolis pasižymėjo bėgimo
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos, bet ir pragmatiškesnis faktorius – pinigėliai: dirstelkim, kaip keitėsi žinomesnių pastatų projektai, įsitikinkim, ar smarkiai jie skyrėsi nuo pačių pastatų. Nuotraukoje viršuje: Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Vilniaus panorama su Tauro kalnu, kairėje – statomi Profsąjungų rūmai, ~1960-1963 m. Profesinių sąjungų kultūros rūmai sovietmečiu, kairiajame fasado kampe – kino teatro “Tauras” reklama. Tuometės Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinės pusės projektas. Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinė pusė, ~1960 m. M.K.Čiurlionio vardo menų mokyklos projektas, 6-as deš. M.K.Čiurlionio vardo
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti į kovų dalyvius, pasiraitoti rankoves miesto tvarkymui bendromis jėgomis. Keliaudami po Vilnių sovietmečiu, dar ne sykį užklysime į karo audrų ir pokario stygiaus paliktus randus, o norinčius daugiau sužinoti šia tema, kviečiu peržiūrėti ankstesnius įrašus – po karo pasekmes klajojome daugsyk. Tiesa, mūsų laukia ilga kelionė po geležinkelio stotį ir jos apylinkes, ten prisižiūrėsime karo siautulio: gal kitą savaitgalį, o iki tol?.. Dega dab. J.Basanavičiaus paminklo vietoje buvęs viešbutis “Astorija”: dabartinė Radisson SAS “Astorija” šalia Rotušės anksčiau vadinosi “Italija”, vėliau jai teko sudegusio viešbučio pavadinimas. Taip atrodė “Astorija” I pasaulinio karo
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą MTS, ir pamatysime apsčiai visokių kompanijų, veiklų, įrangos ir kt. Tačiau visažinis internetas, net ir pasitelkęs gudrutį google‘ą, nepasakys mums, ką gi reiškė santrumpa MTS Lietuvoje ankstyvuoju sovietmečiu… Jei jau internetas nežino, nukeliaukim į tą MTSą patys. Mašinų ir traktorių stotis (MTS) buvo valstybinė žemės ūkio įmonė SSRS ir daugelyje kitų socialistinių valstybių, teikusi techninę ir organizacinę pagalbą žemės ūkio mašinoms stambiems žemės ūkio gamintojams (kolūkiams, valstybiniams ūkiams, žemės ūkio kooperatyvams). MTS vaidmuo svarbus buvo organizuojant kolūkius, ir kuriant jų materialinę bei techninę bazę. MTS panaikintos 1958 m., o iki
Sovietinės propagandos būdai plauti lietuvaičiams smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene garsiausio Antakalnio „gale“ buvusio objekto – „sifonkės“. Tokį pavadinimą ši garsioji „įstaiga“ gavo dėl gazuoto vandens sifonų pildymo įrangos: įėjus pro duris, po dešinei sienoje buvo langelis, pro kurį paduodavai darbuotojui sifoną ir apsispręsdavai, kiek šimtgramių sirupo bus gazuotame vandenyje, tuomet sifoną statydavo į specialų įrenginį – jį matydavai – ir užpildydavo saldintu prigazuotu vandeniu. Oi, koks skanumėlis. Na, o
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų gera kompanija ir pozityvus nusiteikimas, tuomet ir sovietmečio atgarsiai suskambės kitomis – tikroviškesnėmis ir įvairesnėmis – gaidomis. Šįvakar kviečiu jus sukirsti Kijevo kotletą viename populiariausių Lietuvos kavinių-restoranų – vilniškėje „Neringoje“ – kur dar ir puikų džiazą gros. Mes gi pasigrožėsim XIX a. name įrengtos kavinės interjeru, o gurkšnodami kavą, sužinosim sovietmečio menininkų dviejų iškilių darbų ypatumus. Vienas reikšmingiausių temperinės sienų tapybos darbų, ryškiai atspindintis vaisingą architektų ir dailininkų bendradarbiavimą, įrengiant pirmuosius visuomeninius interjerus, yra Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba Vilniaus „Neringos“ didžiojoje salėje
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai, čia pasirodydavę savaite vėliau, nei “Lietuvoje”. Kokią gi “Nerį” pamena ją mėgę antakalniečiai, ir kokią išvysime senose nuotraukose? “Neris” statoma, 6-as deš. Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio “Neris” galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dab. „Skalvijos“) kino teatro, ir neri į šio pastato kiemą: ten iš „būdos“ (kroviniams skirtas sunkvežimis sovietmečiu) dar pardavinėja, o ir eilėje tik kelios dešimtys žmonių. Nerašytas susitarimas: tik po vieną „poką“ (įpakavimą), nes kitaip kaipmat kitiems nebeteks. Imi į storą popierių įpakuotus, berods, 24 vienetus, ir laimingas droži į transporto stotelę. Mintis viena: „Spėjau, gavau, užteks ilgam“. Troleibuse ima klausinėti: „Kur išmetė?“ „Planetos kieme duoda, bet jau mažai likę, vargu ar spėsit…“ – atsakai, ir išdidus nešiesi savąjį pirkinį namo: kiekvienas, tave pamatęs, žino, kad šis
Povilas Girdenis. Partizanų dokumentai ir laiko kapsulės
Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines operacijas ir tuos, kuriuos patys partizanai paslėpė ar perdavė saugoti patikimiems žmonėms. Pastaruosius, rastus per paieškos ekspedicijas ar atsitiktinai, norisi vadinti pačiomis tikriausiomis „laiko kapsulėmis“: surūdijusiuose bidonuose, metaliniuose konteineriuose, stikliniuose induose ar paprastuose popieriaus ryšuliuose; „laiko kapsulėmis“, kurias pokaris atsiuntė ateities kartoms byloti apie pasipriešinimą, pasiaukojimą, neišgalvotą herojiškumą ir apie išdavystes. Paskutinio Prisikėlimo apygardos partizano išsaugoti dokumentai Pirmieji LYA perduoti dokumentai buvo rasti 1994 m. vykusiose kultūros paveldo bendrijos „Atmintis“ organizuotose ekspedicijose, kurioms vadovavo Česlovas Kišonas ir Gintautas Miškinis. 1994 m. liepą Kėdainių r. ekspedicijos dalyviai Krakių, Gudžiūnų apylinkėse aptiko
Industrinė romantika vilioja mus šįkart pabūti istorijos pėdsekiais
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir įdomios, ir išties meniškos ir nuotaika bei rakursu. Viena bėda: albumo įdėklas – knygutė, kurioje tuomet įprastai buvo surašomos nuotraukose pavaizduotos vietos, įvykiai ir žmonės, bei pačių nuotraukų autoriai – yra pasimetęs, ir visos pastangos rasti šį šaltinį-patarėją kol kas yra bevaisės. Taigi šįvakar kartu bandykim atrasti vienos iš šio albumo įdomesnių nuotraukų vietovę, ir užfiksuotus objektus, žinodami tik prie nuotraukos esantį vaizdingą įrašą: „Industrinė romantika“. Žinome, kad albumas skirtas Vilnius, žinome laikmetį – šeštas dešimtmetis, matome tiltą ir berods, Vilnią (Neriai upė kiek siauroka),
Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat negalėdama dorai aprūpinti miestiečius daržovėmis bei vaisiais, valdžia dosniai dalino norintiems po šešetą valstybinės žemės arų: „užsiauginkit patys, gerbiamieji, lenkdami kuprą savaitgaliais!“. Kolektyvinių sodų plėtrą išraiškingai atspindi sovietmečiu populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ tiražo kaita: pasirodęs 1959-ais, jis leistas 23-ų tūkstančių tiražu, sovietmečio saulėlydyje tiražas išaugo iki 127-ių tūkstančių, o štai 1997-ais „Mūsų sodų“ neliko nei 8-ių tūkstančių egzempliorių, dar po poros metų šis leidinys išnyko visai. Ir aklam akivaizdu, kad kadaise klestėjusios kolektyvinių sodų (sodininkų) bendrijos daugeliu atvejų yra senai virtę gyvenamųjų namų kvartalais, tačiau
Išties, “vasara baigiasi rudenį”, o kurgi dingo kino teatras “Vasara”?
Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio medinukų rastume žymiuosiuose Lietuvos kurortuose – Druskininkuose, Palangoje. Vilniuje pora tokių medinių konstrukcijų pastatų atsirado Sereikiškių/Bernardinų sode, anuomet vadintame Jaunimo sodu: nekokią šlovę turėjo medinis šokių paviljonas “sarajus”, o sodo gilumoje stiebėsi dailiu fasadu padabintas medinis kino teatras “Vasara”, vasarą ir teveikdavęs. Komforto šiame, pusę tūkstančio žiūrovų talpinusiame, kino teatre ieškoti nebuvo prasmės, bet sode pasivaikščioję, ir šašlyką su vyneliu sukirtę vilniečiai mėgo pavakaroti dailiame medinuke. Sostinėje atsiradus daugybei naujų, erdvių ir komfortiškų kino teatrų, viduje kukli “Vasara” nebepajėgė atlaikyti konkurencijos. Medinuko istorija išties permaininga ir įdomi: duris kino teatras
Povilas Girdenis. Stefanija Ladigienė: „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“
Trumpa politinė karjera Platų humanitarinį išsilavinimą turėjusi publicistė, žurnalistė, kalbininko Jono Jablonskio sekretorė, pirmoji 1920 m. pradėto leisti žurnalo „Moteris“ redaktorė, žurnalų „Naujoji vaidilutė“, dienraščio „Lietuva“ bendradarbė, aktyvi Ateitininkų organizacijos narė S. Ladigienė skelbė XX a. pirmoje pusėje kone revoliucines idėjas. Rašiniuose ir kalbose akcentavo, kad moterys turi sugebėti pačios užsidirbti pragyvenimui, kiek įmanoma daugiau lavintis, stengtis būti laisvos ir savarankiškos, imtis prasmingos veiklos, nepamiršdamos savigarbos, orumo ir atsakomybės šeimai. „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, – rašė ji 1926 m. kovą žurnale „Naujoji vaidilutė“ publikuotame straipsnyje, – tatai ims daryti ir visa visuomenė.“ Jauna, energinga, idėjų kupina visuomenininkė 1926 m. gegužę išrinkta į Lietuvos
Sakraliosios architektūros godos sovietmečiu: sunaikintos Vilniaus koplyčios
XX amžiaus pradžios nuotraukoje nesunkiai atpažinote vieną gražiausių ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio bažnyčių – šv. apaštalų Petro ir Povilo barokinę gražuolę, o štai koplytėlės priešais ją senai nebėra – nugriauta sovietmečiu, platinant Antakalnio gatvę ir įrenginėjant Olandų gatvės žiedą. Būtent šią koplytėlę ketinama atstatyti priešais bažnyčią esančioje aikštėje, o kokias gi kitas koplytėles pasigviešė ateizmu ir tikėjimo priespauda pasižymėjęs “draugas” (rusiško termino “tovarišč” lietuviškasis atitikmuo) sovietmetis? „Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla … Priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, prie pat gatvės, stovi dviejų aukštų koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra medinis kryžius, o antrame
Laikmečių “apkarpyta”, bet vis dar žavi – Raduškevičių pilaitė
Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą, griaunamas Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę ir šv. Rapolo bažnyčios kleboniją, Juose įsikūrusias nacių ir sovietų dalinius. Buvo virtę Pedagoginio instituto bendrabučiu, Greitosios medicininės pagalbos stotimi, Teismo ekspertizės biuru, Architektų sąjungos buveine, o XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, platinant dab. Kalvarijų (tuometę F.Dzeržinskio) gatvę, buvo be jokios būtinybės nugriauta visa vakarinė dalis. Žiupsnelis istorijos: XIX a. viduryje Piromonte, dabartinėje Jų vietoje, buvo Samuelio Fino, vėliau – jo sūnaus, gydytojo Benjamino Fino, plytinė ir garinė lentpjūvė. XIX a. pabaigoje, uždarius lentpjūvę, žemės sklypus šalia Kalvarijų gatvės nusipirko gydytojas Hilarijus Raduškevičius, ir 1894-1900
Sovietmečio buities ypatumai: vietoj skalbyklės – skalbykla
Gražia šviesiai dažytų plaukų šukuosena ir gana ryškiu makiažu pasipuošusi, rytietiškų bruožų turinti rusakalbė moteris visada buvo mandagi ir dalykiška, nė karto neteko girdėti ją irzliojant ar pučiantis. Na, o jos darbas – ir mūsiškei Kelionei svarbus veiksmas – vykdavo įvairiomis paslaugų įmonėlėmis (net taupomąja kasa!) apkaišytame Antakalnio gatvės penkiaaukštyje Nr. 86-i: daugumos aplinkinių namų pirmuosiuose aukštuose sovietmečiu veikė visa aibė kiekvienam antakalniečiui aktualių paslaugų teikėjų. Mūsų minėta ponia ėjo labai ir labai svarbias pareigas, be kurių dažnas Antakalnio gyventojas būtų gerokai nešvaresnis: jis dirbo skalbinių priėmimo punkte, ir surašydavo atneštus skalbimui drabužius bei patalynę, kartu su atnešusiuoju suskaičiuodama visus užvalkaliukus bei marškinius, įsitikindama, kad nėra sagų tuose rūbuose, kur
Aukščiausiosios Tarybos rūmai – juose sprendėsi Lietuvos likimas
Prisimindami herojišką Aukščiausios Tarybos gynimo metą 1991-aisiais, valstybingumo atkūrimą kovo 11-ąją, ne vienas peržiūrėsim iškalbingas dokumentines kronikas, kuriose įamžinti Tarybos gynėjai bei patys deputatai, išvysime jos interjero vaizdus, mintimis pabuvosime su nuolatinę įtampą ištvėrusiais Tarybos nariais. Šiandien nusikelsime į Lietuvos valstybingumo atkūrimo priešaušrį, ir pavaikščiosime po rūmus 9-ajame dešimtmetyje, atrasdami įdomias jų architektūrines ir menines ypatybes. Meno kūriniams Taryboje skirsime dar vieną kelionę jau netrukus, o dabar baikim įžanginę dalį: antai, kiemo gilumoje, mums jau atveriamas pagrindinis įėjimas – eime! Aukščiausios Tarybos rūmai – keturių aukštų, stačiakampio plano, su reprezentaciniu vidaus kiemu (dalinai atviru per I ir II aukštus) link dabartinės Nepriklausomybės (rūmų pastatymo metu – Tarybų) aikštės. Rūmų kompozicija
Įgyvendinti ir neįgyvendinti projektai: ką papasakos kruopščiai kurti maketai?
Šiandieną sumanių projektuotojų nepamainomi talkininkai yra kompiuterinės programos, sugebančios itin sukurti itin gyvenimišką būsimo pastato ar statinio vaizdą ir trimačiame formate. Prieš keliasdešimt metų Miestų statybos projektavimo instituto, Pramonės projektavimo instituto ir kitų solidžių projektavimo organizacijų darbuotojams tekdavo išlieti marias prakaito bei apsišarvuoti plienine kantrybe, kuriant būsimų gyvenamųjų rajonų ar jų kvartalų maketus. Galbūt tie kruopštumas ir atkaklumas sąlygojo harmoningą ir nuoseklų projektavimą, gyvenamuosiuose rajonuose numatant ir švietimo, ugdymo, socialinių paslaugų, kultūros įstaigas bei prekybos centrus, nes už suprojektuotus “perkūnkiemius” architektai būtų kaipmat lėkę iš pareigų. Pasidairykim po pedantiškai sukurtus miestų plėtros bei gydymo įstaigų projektus, pasigėrėkim preciziška jų kokybe. (Nuotraukoje viršuje – Laisvės prospekto aplinka.) Mokslo ir studijų miestelio
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos šaunius vyrus – talentingus sportininkus? Žinoma, krepšinis, ir nepelnytai pamiršta “Statyba”, kadaise tviskančiuose Sporto rūmuose “pakraudavusi” net CASK’ui: kviečiu sekmadienio vakarą pasižiūrėti retą įrašą, ir prisiminti sostinės krepšinio grandus bei laikus, kada Lietuvai buvo didelė garbė turėti net dvi vyrų komandas SSRS krepšinio čempionate (Verta prisiminti ir tai, kad sostinės moterų krepšinio komanda “Kibirkštis” irgi gerus raumenis demonstravo.) Na, o mėgstantiems faktus ir statistiką, bus įdomu pasiskaityti: 1971 m. Statybos krepšininkai debiutavo aukščiausioje SSRS lygoje ir prisijungė prie Kauno Žalgirio, nuo 1974 m. Lietuvai nuolat atstovavo net dvi komandos stipriausioje SSRS
Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas: kokią praeitį jis mena?
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl istorinių sąsajų, juk jis yra geriausias liudininkas sostinės iškilimo ir išlikimo, rūsčių kovų ir dramatiškų įvykių, drąsos ir valios viršenybės prieš bailumą ir kinkadrebį. Kiekvienas buvome, jį lankė bene kiekvienas Vilniaus svečias, tačiau jo dabartinis veidas gimė tik prieš nepilną šimtmetį, o ir atsirado jis laikotarpiu, kurį esame linkę nutylėti arba vertinti kritiškai. Vėlgi, to veido atkūrimas vyko pokariu, taigi – sovietmečiu, kurį pastarojo apologetai yra linkę piešti vien niūriausiomis spalvomis, manipuliuodami sovietmečio nemačiusiu jaunimu. Mes nekompleksuoti dėl meilės tarpukariui bei sovietmečiui ar jų baimės, tad drąsiai kopkime į nepakeičiamą
Kristaus laiptų koplyčia – retam girdėtas Vilniaus unikumas
Koplyčios paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją: buvo įrengti butai, nors pastate, kurio didžiąją dalį sudaro laiptai, lygaus ploto – vos keli kvadratiniai metrai, tačiau gyveno žmonės. Pastatas nešildomas, jame gyventa neilgai, o ~1970 m. iš tokių patalpų gyventojai buvo iškeldinti. Kristaus laiptai – kopija, kurių originalas yra Romoje: legenda sako, šiuos laiptus į Romą atsivežė Romos imperatoriaus Konstantino motina Elena. Ji, nuvykusi į Jeruzalę, liepė išardyti Pontijaus Piloto rūmų laiptus, kuriais Kristus vestas į teismą, atvežti juos į Romą, ir surinkus virš jų pastatyti koplyčią. Lietuvoje laiptų kopija įrengta XVIII a. pradžioje, laiptuose yra 28 pakopos, kuriose – stiklinės kolbos su šventąja žeme iš Jeruzalės. Laiptai ypatingi: kiekvienu laipteliu lipama
“Darbo liaudžiai” statytų bloknamių realybė: lankomės bute Karoliniškėse
Karoliniškės – pirmasis tipinis Lietuvos miestų rajonas, skirtas „darbo žmonių plačiosioms masėms“, tad jame nei architektūrinių grožybių, nei ypatingo jaukumo tikėtis neverta, nors funkcinis gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų balansas išsaugotas, mat anuomet apie sugrūstukus-„perkūnkiemius“ dar nei nesapnuota. Kadaise šio rajono gyventojai galėjo džiaugtis žiemos teikiamais sporto malonumais dabartinio Vilniaus vakarų aplinkkelio vietoje, pasivaikščiojimams rasdavo vietą „Pasakų parke“ takuose, nusidriekusiuose vešliame šile Neries pakrantėje. Mes gi atvažiavom ne vaikštinėti, grožintis „Pasakų parko“ skulptūromis, o pasisvečiuoti pas tetą Stefą, tad susirandame galingą bloknamį, dar neapšiurusį kaip šiandieną, ir tvirtai užspaudę nosis, gindamiesi nuo šiukšlių vamzdžio skleidžiamo aromato laiptinėje, skubam į butą pirmame monstriuko aukšte. Sulindę į ankštą koridorių, vargais negalais nusimetam viršutines
Trinkelizacijos epochos priešaušryje: žalių rankų apkabintas Vilnius
Garbūs ir išprusę antropologai bei arboristai visgi neapčiuopia neoliberalių žaidimų “žaliąja”, “pilkąja” ir visomis kitomis bangomis esmės, kurią bandysiu trumpai pakomentuoti, ir pakviesti jus į išties žaliausią Europoje sostinę, kad ir sugniaužtą imperijos glėbyje. Taigi, sostinę ne vieną dešimtmetį vairuojančių, Vilniuje šaknų neturinčių, veikėjų veiklos/veikos esmė: Naikini brandžius medžius – tratini (vilniečių) pinigus; Taisai raunant kelmus sugadintas komunikacijas – tratini pinigus; Kloji menkos kokybės trinkeles – tratini pinigus; Taisai tas “papigiaiskas” trinkeles – tratini pinigus; Rengi projektus įvairių spalvų bangoms – tratini pinigus; Sodini atvežtinius medeliukus (Lietuvoje niekas juk negali sodinukų užauginti…)- tratini pinigus; Keiti į nepatręštą žemę įkištus, neprižiūrėtus sodinukus – tratini pinigus. Tiesa, yra dar ir kitas kelias: pasiunti
Povilas Girdenis. Moterys ir partizaninis karas
Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus. (Nuotraukoje viršuje: Karaliaus Mindaugo srities štabo sekretorė Joana Railaite-Neringa (1920‒1949) su vyru, Karaliaus Mindaugo srities vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Ne vėliau kaip 1949 m. spalio 28 d. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 25234/3, l. 88)) „Traktuoti lygiai kaip ir partizanus vyrus“ Sovietų represiniams organams gniaužiant ginkluotą pasipriešinimą, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) taryba 1949 m. vasarį nusprendė vengti priimti moteris į partizanų būrius
Vilniaus koplyčia, užleidusi vietą Civilinės metrikacijos rūmams
Daugelis žinome, kad Santuokų (civilinės metrikacijos) rūmų (baigti statyti 1974 m.) ir už jų esančio skvero vietoje anksčiau plytėjo evangelikų kapinės, o jose buvusius pastatus matėme anaiptol ne visi. Nuotraukose: kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai; kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija; koplyčia-oratorija stambiu planu; didžiosios koplyčios vidus; griaunama koplyčia-oratorija; ampyrinio stiliaus antkapis; išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai. Kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija. Didžiosios koplyčios vidus. Griaunama koplyčia-oratorija. Kapinėse buvęs ampyrinio stiliaus antkapis. Išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vietoje iškilo modernūs Civilinės metrikacijos rūmai, daugelio vadinti ir tebevadinami Santuokų rūmais (8-as deš.). Apsilankyti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno “dėdės” aukštis buvo net puspenkto metro, o dar ir pakylėti ant laiptuoto postamento buvo, tad stovint arti, įspūdis būdavo tikrai stiprus (dažno nuomone, tai buvo pats baugiausias sovietinis paminklas Vilniuje). Na, aukštį galima būtų paaiškinti tuo, kad stovėjo visa ši kompanija už aštuoniasdešimties metrų nuo dabartinės Pylimo gatvės, tad važiuojant troleibusu, “dėdės” buvo gerai matomi. Prieš pastatant šį sovietinį “šedevrą”, dabartinis Reformatų skveras buvo gražiai sutvarkytas, bet baugi niūrių skulptūrų grupė smarkiai darkė jaukią aplinką. Kokie gi buvo tie “dėdės”. Visa ši besileidžianti nuo laiptų – toks buvo sumanymas, norint
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu. Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“
Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise tokiu buvo ir jo “braliukas” kitame Neries krante, tik pastarajam mažiau pasisekė – jį pasiekė ir nuteriojo godžių verteivų rankos. Naujasis – nors jau ir nebetoks naujas, pusamžiu esantis – operhausas šįkart sutiko mus mielai įsileisti, kad galėtume prisiminti jo šlovingą praeitį (nei kiek neabejojame tokia pat jo ateitimi) ir atgaivinti atmintyje mums jau dovanotas žavias akimirkas, profesionalų kuriamų operos ir baleto menų žavesius, išskirtinius architektės E.N.Bučiūtės sugebėjimus, bei statybininkų pastangas sukurti jį tokį dailų visuotinio – tame tarpe ir statybinių medžiagų – deficito laikais. Praleisdami mielas damas pirmas –
Kelio į nepriklausomybę pradžia: mitingas prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ais
PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Baltijos valstybių sovietinę okupaciją lėmę Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių (Molotovo-Ribentropo pakto) slaptieji protokolai, pirmą kartą viešai iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimai. Mitingą organizavo Antano Terlecko iniciatyva 1978 m. birželio 14 d. įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, prie organizavimo prisidėjo Nijolė Felicija Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas ir kiti. Vykstant
Karo audrų nepagailėtas – Lietuvos Tarybos namas Gedimino prospekte
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas kiek keistokai yra atitrauktas nuo Gedimino prospekto. Taip jau yra, kad “šventa vieta” ilgai tuščia nebūna, tad nesunku susiprotėti, kad priešais Centrinio knygyno pastątą esančio skverelio vietoje kadaise būta namo. Šiandieną šio Lietuvai svarbaus pastato buvimą teliudija nedidukė atminimo lentelė, primenanti, kad Antrojo pasaulinio karo audrų nusineštame name kadaise posėdžiavo Lietuvos taryba. Bandykim trumpai prisiminti išskirtinio mūsų istorijai pastato likimą, bei kito namo iškilimą pokariu. Lietuvos Tarybos namo (buv. Garnizono kazino (tarpukariu)) likimo fotografinė istorija: nuotraukoje viršuje – namas ~1925-ais; sudegęs ir apgriautas 1944-ųjų mūšių metu (1947-ųjų nuotrauka); ardomas 1949-ais;
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“), kurio vienas pagrindinių aktorių – Talgatas Nigmatulinas – vėliau bus Vilniuje nužudytas sektantų. Kitas tų metų topas – anaiptol ne visų sutiktas geranoriškai dėl gana subtiliai paslėptos problematikos – net nebuvo rodomas pagrindiniuose sostinės kino ekranuose: dabartiniais terminais pasakytume, kad buvo „nepolitkorektiškas“, juk vaizduota tegul ir fantastinė, tačiau žmogaus (ir ypač – menininko) saviraišką kontroliuojanti ir gniuždanti sistema – aliuzija
Uoliai tarnavusi imperiniams užmojams Vilniaus aukštumų senbuvė
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos pastate” – taip instruktuodavau iš kitų miestų, Vilniaus-Klaipėdos magistrale atvykstančius būsimus klientus, mat kurį laiką nuomavęsi biurą šalia namų – Lazdynų gatvėje – nutarėme išsinuomoti erdvesnį ir centre esantį biurą, nes iki mūsiškio lazdyninio tuo metu buvo keblokas privažiavimas. Orientyras – “cerkvė žaliais kupolais” – veikė puikiai, nes ji žinoma ir daugeliui vilniečių: statytojų sumanymu, imperatoriaus dinastijos 300-osioms metinėms paminėti pastatyta stačiatikių šventovė turėjo savaisiais “svogūniniais” kupolais matytis iš daugelio miesto vietų, ir šis tikslas buvo pasiektas – J.Basanavičiaus gatvės viršuje stūksanti cerkvė matoma ir iš Subačiaus gatvės regyklos, ir
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų pasekmėje dalis įmonių nugrimzdo į nebūtį. Viena tokių – kadaise klestėjusi skaičiavimo mašinų gamykla “Sigma” ir jos gamybinis susivienijimas, kurio statistinėje bei vizualiojoje praeityje ir kviečiu apsilankyti. Pradžioje – faktai.1954 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o pirmieji cechai – 1957 m.1957 m. pasirodė pirmieji kasos aparatai, tačiau jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė ir nuo tol vadinta Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras, skirtas šiems įrenginiams kurti
Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą miestą reikėjo ne vienos ir ne dviejų o keturių rankų… Kartu su draugu važiuodavom į tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį – taip vadinosi kiaurą parą dirbusi įstaiga Ryšių ministerijos pirmajame aukšte – nes infliacija smarkiai pakeitė skambinimo (į artimąjį užsienį) galimybes: anksčiau, įmetęs 15 kapeikų monetą, kalbėti galėdavai dvi minutes, jei skambindavai Lietuvos ribose, pokalbio laikas už tas 15 kapeikų trumpėjo, jei
“Šiaudinukė”: garsią smuklę mena tik aikštelė Verkių kalvos papėdėj
Prie Verkių rūmų pasukę link upės Knakfuso gatvele ir nuvažiavę į panerį (jei važiuojate Verkių gatve iš miesto – pavažiavus du-tris šimtus nuo “Verkių malūno”), kalvos papėdėje pamatysite keistą aikštelę: lyg ir parkingas, bet dažniausiai tuščias, o ir vieta jam nelabai tinkamai parinkta… Gerą pusšimtį metų šioje vietoje stovėjo ir keliauninkų, ir Kalvarijų kryžių kelią lankiusių maldininkų, ir tiesiog garlaiviu atplaukusių iškylautojų pamėgta užeiga “Šiaudinukė” (Slomianka – lenk., Соломянка – rus.), turėjusi šiaudų stogą. Minėtą smuklę Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ (1859 m.) mini taip: „…Dabar į šį kalną veda trys keliai. Vienas ateina iš dešinės, nuo miesto pusės, kur stovi Slomiankos smuklė (šalia Molėtų kelio),
Pranykę sovietmečio stabai: pasiklydusio rašytojo pėdsakai jau išgaravo
Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš savosios vietos – šalia buvusio vienuolyno tvoros – tylią naktelę, prieš kelerius metus. Tai bene paskutinysis Vilniuje demontuotas sovietmečio laikų paminklas (neskaitant jau tuomet nuo laiko suvargusių Žaliojo tilto skulptūrų), nors neabejotina, kad jau netrukus bus įsitverta į skvernus Cvirkai, gal tik kebliau seksis sovietmečio apologetams kovoti su Nėries biustu: pamatysim, kur link kryps naujosios valdžios veiklos prioritetai – socialinei atskirčiai mažinti, ar paminklus versti. Na, o mums gi įdomu, kas per vienas tas Liudas Gira buvo, ir kodėl jo paminklo stovėta būtent prieš Švietimo ministeriją (beje, buvusią tame pačiame
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį, tuomet pro Vrublevskius, pro Katedros aikštę link universiteto, dar šiek tiek pažingsniavę pro prezidentūrą ir alumnatą, sukame dešinėn į Dominikonų gatvę, ir šit – “Senasis rūsys” jau čia. Nesyk esame jame ragavę rytinę kavą ar vakaroję, tad šįkart pasidomėkime jo pastato istorija.Namas stovi ties šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sandūra, jo rytinis galas jungiasi su Dievo gailestingumo bažnyčia. Namo pradžioje būta vienaaukščio, jame Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija buvo įsteigta ligoninė. Degė namas 1748-ais ir 1749-ais, o 1799-ais iškėlus ligoninę, namas rekonstruotas ir jame įrengti butai. XIX a. pradžioje rūsyje
1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė
Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie roko judėjimo, naiviai nesuprasdami, kad rokas – tai pažangos, ateities ir protesto kultūra. Kultūra, alternatyvi jų veidmainiavimui, pigiai savireklamai, populizmui ir prisitaikėliškumui, kuriais iš tolo dvelkė partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, jau nekalbant apie politikierius, tebemėgstančius priskirti savo nuopelnams roko festivalių ir roko maršų įtaką tuometėms visuomenės mentaliteto transformacijoms. (Viršuje – nuotrauka grupės “Bravo” vinilinės plokštelės voke.) 1984 metais klubo „Lituanika“ (prie komjaunimo sąjungos egzistavęs interklubas 1983 m. buvo pervadintas „Lituanika“, įprasminant Dariaus ir Girėno skrydžio penkiasdešimtmetį) taryba nutarė 1985 metais organizuoti muzikos festivalį, kuris, komjaunimo nurodymu, turėjo būti skirtas XII
“Jauni ir pašėlę” – paroda apie sovietinio periodo Lietuvos jaunimą
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS „Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių jaunimo, protestavusio prieš suaugusiųjų diktuotas gyvenimo normas, subkultūros. Ideologų kova už vadinamąją komunistinę moralę, įnirtingai propaguoti sovietinio patriotizmo principai, sveiku protu sunkiai suvokiamas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, gausybė kitų suvaržymų bei apribojimų lėmė tai, kad, bet kuris norėjęs laisviau gyventi ir džiaugtis gyvenimu jaunuolis beveik automatiškai tapdavo totalitarinės valstybės priešu. Praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šiek tiek pagerėjus SSRS gyventojų buičiai, atsirado jaunų žmonių, šiurpinusių sovietinius piliečius savo neįprasta išvaizda bei laisvu, akiplėšišku elgesiu. Dar 1949 m. visasąjunginiame satyros ir humoro žurnale „Krokodil“ pasirodžiusį agitacinį D. Beliajevo
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų (dauguma istorijos apžvalgų yra būtent jais prisodrintos) aprašyti labai įdomų, ir kartu ypač sudėtingą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvoje. Būta daugybės didžiulių permainų, ir viena jų neabejotinai tapo didžiųjų pramonės įmonių griūtis, palikusi be darbo šimtus tūkstančių žmonių, bei sąlygojusi gilias socialines permainas: vieni talentingi mokslininkai, inžinieriai ir konstruktoriai išėjo prekiauti į turgų, kiti – ėmėsi verslo kaip mokėdami, treti po kurio laiko paliko Lietuvą, ketvirti įklimpo į depresiją, penkti prasigėrė ir paliko šį svietą. Galbūt net ir mes patys bandysim atrasti priežastis, lėmusias industrinių gigantų (Lietuvos mastu) sunykimą, skaudžiai
Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“ ir „Kamčiatka“. Pirmajame yra Vilniaus universiteto Fizikos, Teisės, Komunikacijos ir Ekonomikos fakultetai, VU Tarptautinė verslo mokykla, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buvęs Vilniaus inžinerinis institutas), sporto salės bei šeši šešiolikos aukštų studentų monolitiniai bendrabučiai, kuriamas „Saulėtekio slėnis“. „Kamčiatkoje“ stovi du VGTU priklausantys dvylikos aukštų bendrabučiai, vienas penkiaaukštis ir 4-5 aukštų VU bendrabučiai, kepyklėlė, krepšinio aikštelė, troleibusų žiedas. Gali kelti nuostabą, tačiau šiame, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtume statyti didžiuliame mokslo komplekse buvo numatyti dar keletas pastatų – tame tarpe ir Vilniaus universiteto rektorato rūmai – turėję būti pastatyti kadaise Antakalnyje buvusio hipodromo
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom tik kelias minutes, o jau teko pastovėti antrojo aukšto balkone…), tai numinti tris šimtus kilometrų į klaipėdiečių „Mindaugą“ yra tikrai – patikėkit manimi – tikrai verta. Ramų vasaros savaitgalio rytmetį norisi šiek tiek pasamprotauti ne apie akademinį (nacionalinį) dramos – jame būta ir tebėra begalė puikių aktorių bei režisierių – o apie Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritikų uolias pastangas apkaltinti jį
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime dunksantį drūtą riedulį, stačią įkastą į žemę, ir padabintą iškaltomis raidėmis VILNIUS, bei datomis 1323-1973: koks gi yra šis aikštės kaimynas? Ne, tikrai ne Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas, jis tik paminėjo miestą savuose laiškuose 1323-aisiais, o iki jo mieste tvarkėsi Vytenis, na, o uolūs archeologai atkapstė, kad kadaise sunkiai prieinamoje Kalnų parko (Altarijos) vietoje žmonių gyventa jau pirmame tūkstantmetyje. Taigi, senas ir žilas mūsų miestas, bet Gedimino nuopelnas, kad pirmąsyk jį aiškiai savajame rašte įvardino, tad vieną datą jau atkapstėm – 1323. Na, o 1973 – miesto 650-osios “gimimo” metinės,
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)
Gorbačiovybė „Persitvarkymai parėjo, – laukdamas autobuso 1986-ųjų vasarą išgirdau stotelėje stoviniavusio vyriškio balsą, – paskelbtas naujas partijos kursas nuo valstybinės prie naminės!“ Linksmo, kiek kauštelėjusio, sprendžiant iš išvaizdos ir bandymo tuomečiams biurokratams būdingu stiliumi laužyti liežuvį bendrine lietuvių kalba, ne kaimiečio žodžiai tiksliai atspindėjo 1985 m. vasarą prasidėjusios antialkoholinės kampanijos atmosferą. Valstybinė-parduotuvinė degtinė virto deficitu, užtat ir anksčiau virta naminė, nepaisant griežtų įstatymų, pasipylė lyg iš gausybės rago. Gauti jos paprasta nebuvo, nes ir virėjai, ir pardavėjai pasidarė atsargūs ir svaiginantį skystimą pardavinėjo tik pažįstamiems pirkėjams. Vieną atokiau gyvenusią šimtametę bobulenciją, atsisakiusią parduoti gėrimų nepažįstamiems, kompanija jaunuolių skaudžiai nubaudė. Vienas apsivilko vestuvinį-bažnyčinį kostiumą, pasirišo šlipšį, kiti du ar trys –
Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be didelių praradimų ir įtampų: po lemtingų įvykių 1990-aisiais ir nerimo persunktų 1991-ųjų (jų vasaros pabaigoje žlugo karinis “GKČP” pučas), Lietuvai 1992-aisiais teko irtis per buksuojančios ekonomikos, nusikalstamumo, bedarbystės ir daugelį kitų kliūčių. Vyresnioji ir vidurinioji karta puikiai pamena šiuos nepritekliaus ir fantastiškos infliacijos – per 1800% – metus, kuomet ne tik kainos augo nuolat, bet ir prekių pasiūla buvo labai ribota. Džugina kitkas: net ir vienais sunkiausių atkurto valstybingumo metais neblėso pagarba liaudies tradicijoms, kultūrai, gimtąjai kalbai, etnografijai. Pakliuvusi į rankas kukli, nei šimto puslapių neturinti, knygelė “Lietuvių apeiginiai valgiai”,
Būsto ir buities puošmenų oazė, viliojusi ir vilniečius, ir atvykėlius
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės svečias – “cvirkynę” žinojo ne dėl malonaus joje praleisto laiko, o dėl priešais skverą buvusios puikios parduotuvės, turbūt priklausiusios Dailininkų sąjungai. Užsigeidei papuošti namus dailia kabykla rūbams, lentynėle telefonui ar tiesiog meniška druskine – dardėk link įmantrios keturių gatvių sankryžos, ir meno dirbinių salone tikrai rasi akį džiuginančių grožybių. Šįsyk žengsim kelis dešimtmečius praeitin, ir pasidairysim į dailės dirbinių oazę
Neišblunkantys atmintyje magijos blyksniai – cirko “Vilnius” vaidinimai
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų cirkų vaidinimuose laisvų vietų nebūdavo, ir vaikams tai buvo bene geidžiamiausia pramoga: pamatyti ne tik linksmus klounų pokštus, bet ir po kupolu skriejančius akrobatus, žavėtis žonglierių miklumu, dresuotojų išradingumu, iliuzionistų išmonėmis. Dažnas jaunuolis jau nebėra buvęs cirke, nes pasikeitė požiūris į gyvūnų dresavimo sąlygas, o ir pati cirko artistų romantika turi ir kitą – nuolatinių klajonių – atspalvį, anaiptol ne
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos arba į bandą. Gal dėl to, kad vasarą gyvuliai daugiau laiko praleisdavo ne ankštuose plytiniuose pastatuose, o laukuose. Svarbi fermų dalis buvo vadinamasis kampelis. Nedidelis, kuklus, bet visada neblogai prižiūrėtas, palyginti švarus, su rašomuoju stalu ir vieninteliu visame maždaug 150 gyventojų kaime telefono aparatu, turbūt kadaise vadinosi Raudonuoju kampeliu, tačiau mano vaikystėje visi vadindavo tik kampeliu. Čia rytais susirinkdavo lauko
Savitas nutolusios praeities akcentas – Šiaurės mugės Vilniuje
„Karvė laikrodžio nesupranta“ – tokiu tvirtu argumentu vienas pasiturintis politikas paprieštaravo „žiemos“-“vasaros“ laiko taikymui, taigi laikrodžio sukiojimui viena valanda. Gal ir tikrai tas sukiojimas nei gyvuliams, nei žmonėms sveikatos nepriduoda, tik kaip gi elgtis mums, jei norime suktelti laikrodžio rodykles atgal ne kokia valanda, o visais devyniasdešimčia metų atgal? Kaip ten bebūtų, nusipirkim pyragaičių – juos parduos simpatiška mergaičiukė prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų – ir žvaliai ženkim į bemaž niekur neaprašytas tarpukario įdomybes. Pervežamas prekybos kioskas prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų tarpukario pabaigoje, ~1937 m. „Šiaurės mugė“ (Targi polnocne) – periodinė Lenkijos ir užsienio pramonės paroda Vilniuje rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje 1928–1939 m., kurios tikslas buvo paversti Vilnių Lenkijos prekybos
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (III)
Taštanas „Ožiaragiai jūs utėlėti, bulvių maišais per buką vietą trinktelėti papuasai! Kad jums stimburiai ant kaktų išdygtų!“– pirmą tarnybos „Dovydo žvaigždėje“ dieną išgirdau aidint skardų balsą. Tai mūsų šaunusis Taštanas! Sprendžiant iš žvaigždutės pėdsakų antpečiuose, neseniai iš kapitono į vyresnįjį leitenantą pažemintas, bet toliau kareivių pagarbiai vadintas kreipinio „tovarišč kapitan“ (rus. draugas kapitonas, drauge kapitone) santrumpa Taštan. Aštrialiežuvis odesietis, gyvas sakmių ir legendų apie šio miesto gyventojų šmaikštumą įrodymas. „Ar supranti, ką tu pridirbai, – šaukė jis ant poste užsnūdusio sargybinio, – draugas nėščias asile! Ar žinai, kas tau už tai gresia?!. Ir nežiūrėk į mane kaip Kyzylordos kupranugaris į traukinį Maskva–Taškentas! Baudžiamasis batalionas išlygins abi tavo kupras, mišrūne tu
Ne partiniams funkcionieriams: lankom ankštą “chruščiovkės” butuką
Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte, tad svečiuosna pas ją teks dardėti dviduriu troleibusu iki pat „Kometos“ stotelės. Na, o dabar veriam mūsiškės triaukštės „chruščiovkės“ duris, ir skubiai lipam į antrąjį aukštą, nelaukdami kol kas nors ims leistis laiptais žemyn, mat laiptinė tokia siaura, kad prasilenkti galima tik laiptų aikštelėje, o nešant kokį nors baldą, tenka jį kelti virš storo mūrinio turėklo. Mūsiškio buto durys apkaltos dermantinu, o po juo dar slepiasi storas porolono sluoksnis, šiek tiek slopinantis garsą, nes be šio apkalimo viskas būtų puikiai girdėti: tiek tai, kas vyksta bute, tie visi garsai laiptinėje.
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (I)
Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui žiopčiojant ir kraipant galvą iš nuostabos, kad švariai, gal net per daug senoviškai žemaitiškai kalbantis žmogus gali būti kilęs iš sostinės, trumpai papasakoju apie žemaitišką kilmę. Taip jau išėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje vasaras leisdavau viename šio puikaus krašto kaime. Panašių kaimų – kuriuose kulkozo laike gyveno nuo šimto iki dviejų šimtų gyventojų, nebuvo nei bažnyčios, nei ambulatorijos, nei parduotuvės – apstu visoje Lietuvoje. Nuo mažų dienų televizijos laidose, laikraščiuose, vadovėliuose matydavau dailiai išpuoselėtą kolūkį su švytinčiais kultūros namais, sklandžiai javus kertančiais kombainais, pasitempusiais, būsimo derliaus gausa susirūpinusiais mechanizatoriais, besišypsančiomis
Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (II)
Šmotai Puskarininkius atitinkančių ypatingos veislės padarų – praporščikų – institutas sovietų armijoje įkurtas 1971 m., beveik išstumiant iki tol aktyviai tarnavusius liktinius kareivius ir seržantus bei faktiškai panaikinant galimybę sumaniems, fiziškai tvirtiems šauktiniams užsitarnauti garbingą viršilos laipsnį. Kareivinių žargonu praporščikai buvo vadinami paniekinamu trumpiniu „prapor“ arba rusišku žodžiu „kusok“ („gabalas“). Teatleidžia man kalbininkai, bet esu įsitikinęs, kad šių individų esmei apibūdinti daug geriau tinka nevartotina svetimybė „šmotas“. Populiarus kareiviškas anekdotas bylojo, kad per gėdingą ir tragišką SSRS invaziją į Afganistaną mudžahedų snaiperiai už nušautus sovietų kariškius būdavo apdovanojami piniginėmis premijomis, priklausomai nuo žvaigždžių skaičiaus ir dydžio ant nukautųjų antpečių. Per klaidą nudėjus dviejų arba trijų mažų žvaigždučių savininką – šmotą
Povilas Girdenis. Represuotieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – sušaudyti, kalėjime mirė kunigas Vladas Mironas, tremtyje – Donatas Malinauskas. Po ilgų lagerių ir tremties metų į Lietuvą grįžę Petras Klimas ir Aleksandras Stulginskis buvo pasmerkti gyventi skurde, atskirti nuo pasitraukusių į Vakarus artimųjų, iki mirties persekiojami saugumo agentų. Į Sibirą ištremti P. Dovydaičio, D. Malinausko, A. Stulginskio šeimų nariai. „Nesant tolesnio pervežimo galimybės“ sušaudytas signataras Kazys Bizauskas Jauniausias signataras Kazys Bizauskas, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ėjęs įvairias svarbias pareigas, po Sovietų Sąjungos okupacijos apsigyveno ūkyje Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Žirnojų kaime. 1940 m. lapkričio 20 d. jis buvo suimtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir įkalintas
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje: patirtys, pramogos, įdomybės
Voros automobilių nuo pat ketvirtadienio driekiasi Lietuvos senosios sostinės – Kernavės – link: lietuvaičiai ir gausūs atvykėliai iš svečių šalių skuba į dvidešimt trečiąjį tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį, surengtą Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos. Pasidairykime festivalyje ir mes. Daugybė festivalio veiklų ir renginių vyksta archeologų atkurtoje XIII-XIV amžių Kernavės miesto dalyje. Gausios tautodailininkų ir prekybininkų pajėgos pasitinka festivalio lankytojus kelyje link Kernavės piliakalnių ir atkurtos miesto dalies. Akys raibsta, o piniginės vargsta nuo tautodailininkų sukurtų grožybių. Pynėjai, keramikai, audėjai, juvelyrai vilioja nuostabiais dirbiniais. Kviečia užsukti vidun Kernavės neogotikinė gražuolė. Festivalin traukia gausi minia besidominčių senaisiais amatais. Lankytojų laukia dalyvių iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Gudijos, Ukrainos, o ir pačių lietuvaičių dirbiniai.
Stabai, kurių atsikratėme: išnykę carinio režimo “dovanėlės” Vilniui
Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje – paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, o skverelyje prieš Geležinkelio stotį kadaise riogsojo „tautų tėvo“ – kruvino diktatoriaus Josifo Stalino – skulptūra, išdygusi ten 1950-aisiais. Mėgstantys pasiskaityti istorinę literatūrą atras, kad S.Daukanto aikštėje kėpsojo Lietuvoje ypač nemėgstamo „koriko“ M.Muravjovo statula, o Katedros aikštėje stiebėsi iš Vilniaus kilusio žydo skulptoriaus Mordechajaus (Marko) Antokolskio sukurtas prabangus paminklas imperatorienei Jekaterinai II-ajai. Paradoksalu, bet Vilniuje nėra bent šimtmečio senumo paminklų: seniausiam – Stanislovo Moniuškos biustui šv. Kotrynos bažnyčios prieigoje – nėra nei šimto metų (beje, 1922 m. sukurtas cementinis jo biustas dėl sunykimo 1978-ais buvo pakeistas minerosiniu). Politinių permainų
Antalijos regiono puošmena – Merkez Külliye Camii mečetė Manavgate
Mūsiškis autobusas, pilnas lietuvaičių turistų, neskubėdamas rieda iš nuostabaus Žaliojo kanjono link Antalijos pakrantėje įsikūrusio Manavgato miesto, kuriame laukia viena šio regiono įdomybių – galinga Merkez Külliye Camii mečetė. Tai didžiausia musulmonų šventovė Antalijos pakrantėje, baigta statyti 2004-ais. Statyba buvo nepigi – atsiėjo tris milijardus turkiškų lirų, kuriuos visus, kaip teigiama turkiškuose informacijos šaltiniuose, paaukojo tikintieji. Šalia mečetės iškilę keturi iš tolo matomi minaretai, kurių kiekvieno aukštis 60 metrų. Mečetės centre – 30 metrų aukščio didysis kupolas, apsuptas dar 27 mažesnių kupolų. Vienu metu mečetėje gali melstis net keturi tūkstančiai maldininkų. Maniškei akiai mečetės padaila pasirodė kiek raiboka, nors tą patį kuris nors turkas galėtų pasakyti apie mūsiškes katalikiškas šventoves,
Būta dvidešimties, teliko… Permainų vėjai senųjų kino teatrų lemtyje
Jums patiko kartu su Romantiku ir Pragmatiku lankytis kine bei vaikštinėti po Vilniaus praeitį? Tuomet leisimės į dar vieną kinematografinę kelionę Vilniaus kino teatrų praeitin, pasidomėdami ir jų šiandiena. Sutarsime, kad gatvių pavadinimai bus jau dabartiniai, nes jaunesnis skaitytojas sovietinių – dėkui Dievui ir Lietuvą išlaisvinusiais tautai – jau ir nebežino, nes šie svetimkūniai buvo sėkmingai išoperuoti. Tad rengiamės patogius rūbus bei aunamės lengvesnę avalynę, nes nejuokai porą valandų nusėdėti kietokoje kino teatro kėdėje, ir žengiam į laikus, kai geras filmas buvo viena nedaugelio pramogų. Kelionę kino pasaulin bandysim rikiuoti taip: pirma populiariausi, paskui – mažiau žinomi ir menkiau komfortabilūs kino teatrai. Na, ir sutarkime, kad į Romantiko bei Pragmatiko
Sakralusis perliukas, pabuvojęs sandėliu, cerkve, soboru ir muziejumi
Žmogui kartais pravartu patirti stresą, kad atsikratyti sąstingio būsenos, o štai pastatui laikmečių „stresai“ retai kada išeina į naudą. Pirmajai Vilniaus barokinei šv. Kazimiero bažnyčiai teko patirti ne vieną drastišką permainą: keletą kartą nukentėjusi nuo gaisrų – dar statoma ji 1610 m. degė – apgriauta 1655 m. kazokų, nuniokota Napoleono kariuomenės, po 1831 m. sukilimo uždaryta ir pertvarkyta į cerkvę, vėliau tapusi šv. Nikolajaus stačiatikių soboru, Pirmojo pasaulinio karo metu pabuvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, o sovietmečiu – Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi, ji tik 1990 m. grąžinta tikriesiems šeimininkams – jėzuitams. Lietuvos valdovų ir šventųjų statulas šv.Kazimiero bažnyčiai teko „paskolinti“ prieš bemaž du amžius – jos stovi Katedros šoniniuose fasaduose.
Povilas Girdenis. Antanas Sniečkus: mitai ir tikrovė
Beveik legendinė asmenybė Ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus nemažai daliai anuomet su Lietuvos buvimu „broliškų respublikų šeimoje“ susitaikiusių gyventojų buvo ir iki šiol lieka protingai krašto ūkį tvarkęs „šeimininkas“, sumanus ir energingas vadovas, kurio vadovavimo metais „visi buvo laimingi“, gyvenimas „kasdien gerėjo“, o svarbiausia – parduotuvėse užteko maisto produktų ir ypač mėsos. Po A. Sniečkaus mirties LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigas ėjusio Petro Griškevičiaus pasyvus, kabinetinis vadovavimo stilius, aklas paklusnumas centrinei vadovybei, tuo metu suvešėjusi korupcija, akivaizdžiai pablogėjusi gyventojų materialinė padėtis, maisto produktų bei būtiniausių buities prekių stygius sudarė palankias sąlygas sklisti į legendas panašiems atsiminimams bei įvairiausiems gandams apie buvusį rūpestingą vadovą,
Pirmieji kooperatiniai butai Vilniuje: didžiulė kaina ir prastoka kokybė
Namas, kuriame svečiuosimės, išties kiek geresnės kokybės, nei mūsų praeitą sykį aplankytas koridorinis bloknamis, tad antakalninio penkiaaukščio sienos dailiai nutinkuotos dekoratyviniu tinku, į gatvę žiūrinčiame namo gale nėra langų ar balkonų, pirmajame gatvėn „žiūrinčiame“ namo gale įrengtos visuomeninės patalpos, kuriame įsikūrę namo nuomininkai – rūbų siuvimo salonas. Nuomos pinigėliai po truputį kaupiasi, ir kooperatyvas pajėgus tai namo stogą perdengti, tai laiptines pasiremontuoti, o ir rūsyje esanti erdvi susirinkimų salė bei jos pagalbinės patalpos (virtuvei skirtas kambarys, fotolaboratorija, sandėlys, sanitarinis mazgas) retsykiais reikalauja einamojo „papudravimo“. Pasidairę po visą šią daugiabučio infrastruktūrą, veriame kol kas nerakintas laiptinės duris (telefonspynė atsiras tik sovietmečiui besibaigiant), ir spaudžiame neišvaizdų manųjų tėvukų – taip Suvalkijoje vadinami
Keliaujam traukiniu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Teko ilgokai tartis, pasirenkant klasę, nes ketvirtoji – tiesiog mediniai suolai, o štai pirmojoje jau minkštučiai odiniai krėslai, damoms patogūs buduarai parengti, alkiui malšinti sąlygos irgi pavyzdinės. Tačiau nesiginčydami sutarėme, kad bagažo neimsime išvis, kad koks miklas ilgapirštis nenukosėtų sakvojažą, tad pasirinkome geresnę klasę, atsisakydami žalingo dūmijimo vietų, tad tiršti dūmai netrukdytų dairytis pro langus į laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus. Saulėtą ir vaiskų pavasario rytą, nešinas puikia nuotaika ir pozityviu nusiteikimu, lūkuriavau perone savo nepamainomų bičiulių, ir išties, netrukus jau pamačiau kariškai tvirtai žengiantį poručiką Ledovskį, papsintį pamėgtąjį papirosą. Persimetę pora žodžių, ėmėme dairytis ir praeitin nuvešiančio traukinio, ir „konke“ turėjusio atriedėti von Lendeno, kaip įprastai nakvojusio komfortabiliame „Versalio“ viešbutyje
Povilas Girdenis. V. P. Bložė: „Taip ir neteko ragauti tėvo daryto vyno…“
Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau – sunkiai skintis kelią literatūroje, tačiau išsamesnės informacijos apie sovietų valdžios represijas V. P. Bložės šeimos nariams nėra. Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose poeto šeimos narių baudžiamosiose ir tremties bylose ryškiai atsispindi pokario metų sovietų valdžios represijos, vykdytos didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Baisogaloje gyvenusiai V. P. Bložės tėvo, vaistininko Petro Bložės šeimai teko patirti tai, ką pokariu patyrė tūkstančiai Lietuvos šeimų. P. Bložė buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų, kalintas ypatingajame lageryje, kur 1953 m. spalį mirė. Jo žmona, poeto motina Marija Bložienė ir duktė Rožė Bložytė 1948 m. gegužę
XX amžiaus pradžioj važiuojam į Druskienikus su poručiku Ledovskiu
Nebuvo lengva apsispręsti, kurios klasės bilietus pirkti, nes pinigai išties nemaži: pirmąja klase net trys su puse rublio, o trečiąja – pusantro, juk šimtą septyniolika varstų iki Porečės stoties traukinys riedės bemaž tris valandas. Bet šios kainos juokingos, palyginus su kelione iš imperijos sostinės: nuo Sankt Peterburgo iki Porečės kelionė trunka beveik parą, nes ir atstumas solidus – septyni šimtai aštuoniasdešimt varstų, o nuo kainos šiurpsta oda – daugiau nei dvidešimt trys rubliai pirmąja klase! O kur dar kelionė iš Porečės į Druskienikus: nors įveikti tereikia septynioliką varstų, bet kelionėje diližansu arba ekipažu teks sugaišti visas porą valandų, mokant solidžią pusrublio žmogui kainą, na, o jeigu užsisakai keturvietį ekipažą, tai
LLŪPP: penkios raidės mena išskirtinį lietuvaičių pastatą deficito laikais
Dar neturėjusi nuolatinio savojo pastato, Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų paroda buvo Ministrų Tarybos žinioje. Parodoje buvo demonstruojami pasiekimai pramonės, žemės ūkio, mokslo ir technikos, kultūros, socialinės plėtros srityse. Parodos dalyviais buvo pirmaujančios pramonės, žemės ūkio, statybos, transporto, ryšių, prekybos, mokslo ir technikos organizacijos, gamybos pirmūnės, išradėjai, racionalizatoriai. Geriausi parodos dalyviai buvo apdovanojami garbės diplomais, 1-o, 2-o ir 3-o laipsnio diplomais. Liaudies ūkio pasiekimų parodos Kaune, Ąžuolyne, pramonės gaminių paviljone, 1960 m. Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos direkcija organizavo ir parodas svetur: 1966 m. ir 1976 m. Leipcige, 1967 m. Bukarešte, 1968 m. Londone, 1969 m. ir 1970 m. Berlyne, 1969 m. Erfurte, 1972 m. Poznanėje, 1972 m. Santjage, 1974 m.
Iš amžių glūdumos atkeliavę nagingų meistrų dirbiniai žavi ir šiandieną
Šiandieną talentingų Lietuvos meistrų-tautodailininkų talkininkėmis yra graviravimo, frezavimo, šlifavimo, tekinimo staklės ir daugybė kitų įrengimų bei įrenginių, įgalinančių kurti akį džiuginančias grožybes. Kokius gi papuošalus kūrė lietuvaičiai žiloje senovėje, kai šiandienio technikos progreso sukurtų talkininkų nebuvo nei kvapo? Pasidomėkim ir pasigrožėkim.
„Lygūs“ ir „lygesni“: kokie butai sovietmečiu statyti „darbo žmonėms“
Bičiulis gudriai buvo susigalvojęs: lenkams jis Jiežis, o lietuviams – Jurgis, tad ir sakydavo: „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Gyvenęs Vilniaus priemiesčiu buvusiame Justiniškių kaime, vėliau gavo butą tame pat rajone. Stambiaplokštės statybos būstas, šiandieniais kokybės standartais žiūrint, jau atrodo kuklokai, tačiau Jurgis-Jiežis vaizdingai papasakojo man apie savąsias emocijas, įsikėlus į butą: „Žinai, koks gyvenimas kaimo name, kai praustis kartą per savaitę pirtyje tegali, o kasdieniam prausimuisi tenka vandenį šildytis, ir tupykloje per šalčius į ragą sušali pliką užpakalį, o ir ne vien jį? Tad bute koks komfortas, kai gali prisileisti pilną vonią vandens, ir joje gulėti kiek nori, kaip didelis ponas, o ir nieko nesušalsi, kaip anksčiau lauko būdelėje..“ Tiesa
Keliskart atgimęs sakralusis perliukas – Tytuvėnų vienuolyno ansamblis
Romantišką istoriją apie Tytuvėnus ir jų garsųjį vienuolyno kompleksą galėčiau pradėti nuo tolimos vaikystės senam solidžiam name tytuvėniškėje J.Basanavičiaus gatvėje, tačiau šiuos prisiminimus pasiliksiu pasakojimui apie pačius Tytuvėnus. Šįkart visą dėmesį skirsim nuostabiam sakraliosios architektūros kompleksui, pažvelgdami ir ten, kur šiandieną, rodos, jau neįprasta dairytis – į Lietuvos restauratorių milžiniškus darbus, nuveiktus sovietmečiu vienuolyno komplekso labui. Kelionę į Lietuvos sakralaus ansamblio praeitį visgi pradėsim nuo pradžių: kas ir kada jį statė. Taip vaizdavo dailininkai Tytuvėnų vienuolyno ansamblį XIX amžiaus antroje pusėje. Tuometinis Tytuvėnų savininkas Andriejus Valavičius 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė bernardinų vienuoliams skirtą aktą dėl ketinimo funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Statyboms, numatytoms keleriems metams, buvo skirta 10 tūkst.
Tolimosios šalies įdomybės: kuo Australija sužavėjo lietuvaitę Dalią
Žiulio Verno herojui Filijui Fogui kadaise prireikė 80-ies dienų apkeliauti pasaulį – įveikti žemę juosiančius keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Gausiai grupei lietuvaičių neteko keliauti keliasdešimt dienų, kad nukakti į Australiją, kurią nuo Lietuvos skiria trylika su puse tūkstančių kilometrų – pakako skrydžio su tarpiniu nusileidimu Singapūre. Visgi nukakti į išties toli esantį žemyną gali sau leisti anaiptol ne kiekvienas, nes tokia kelionė yra ne iš pigiųjų. Tačiau pamatytos Australijoje įdomybės ir patirtos emocijos tikrai atperka ir kelionės rūpesčius, ir investuotus pinigėlius. Tolimojoje šaly pabuvojusi lietuvaitė Dalia mielai sutiko pasidalinti savaisiais įspūdžiais ir įamžintais įspūdingais Australijos vaizdais. Sidnėjaus vaizdai pakeri dažną atvykėlį. Australija garsėja unikaliais gamtos objektais: kuriuos aplankėte, kas įsiminė? Išvydome
Joninių garsovaizdžiai Lietuvos liaudies buities muziejuje birželio 23-ą
Joninių Garsovaizdžiai – tai tiesiog dar vienas tradicijos takas, kur tarp žolynų kvapų ir prisilietimų, per juos brendant, tarp mėnulio ir saulės užtekėjimų, kai apima kažkoks nenusakomas prabudimas, susitinkame mes, pasiilgę kitų ir savęs su kitais… Birželio 23-ąją, Joninių naktį, muziejuje tradicines linksmybes gyva muzika ir balsais apipins folkloro ansambliai, o slėpiningoje erdvėje prie Klojimo teatro vyks Joninių Garsovaizdžiai – koncertas, kuriame gros eksperimentinės, atmosferinės elektroninės muzikos, įkvėptos folkloro, kūrėjai: Tamsaulė, Gabrielė Pukelytė, Vėlių Namai, Šventas Valentinas. Tamsaulė – atmosferinės, lengvos šokių muzikos kūrėja, kurios darbuose persilieja liaudies dainos ir savi žodžiai, moderni elektronika ir erdvūs garsų ūkai, o kartais ir skaudesnės industrinės dermės. Tarp tradicinės ir šiuolaikinės kultūros – dviejų šiandieniniam
Dešimtmečių neišblukinti prisiminimai apie padaužiškas eibes mokykloje
Mokykliniai įspūdžiai išties keistoki: rodos, bėgant ne metams, o dešimtmečiams, turėtų imti blėsti, tačiau retsykiais perskrodžia atmintį it žaibas giedrą dieną. Ne veltui manasis draugas, pasiklausęs apie romano vertus manuosius vargus su aplaidžiais statybininkais, statantis naują, nediduką namuką, paramino: „Bent turėsi ką prisiminti, nes blogiausia, kai dienos panašios viena į kitą, ir nieko apie jas nebepameni“. Tad manieji – neabejoju, kad ir jūsiškiai, prisiminimai iš gana tolimų mokyklos laikų ima dalytis į užmarštin benugrimzdančius, bei gyvus ligi šiolei: minimus klasiokų susitikimuose, pažadinančius kadaise patirtas emocijas ir įspūdžius. Šįkart leisimės kelionėn į lietuviškos mokyklos praeitį prieš keliasdešimt metų, aptikdami joje įdomius, nekasdienius, juokingus atsitikimus ir įvykius. Pedagogas, kurį daugelis mūsiškių klasiokų
XXIII tarptautinis archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“
„Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Tai nuo 1999 metų organizuojamas tęstinis švietėjiškas renginys, pristatantis šalies ir kaimyninių kraštų istorinį-kultūrinį paveldą. Festivalį kasmet aplanko apie 20 tūkst. lankytojų iš visų Lietuvos regionų ir užsienio. Renginys pritraukia įvairaus amžiaus lankytojus, yra itin patrauklus šeimoms. Jis skatina domėjimąsi krašto istorija, aktualizuoja dabarties ir praeities kartų ryšius, ugdo pilietiškumą, skatina tvarų gyvenimo būdą. Ilgametis festivalio globėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. XXIII tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ sugrįžta net keturioms dienoms – 2023 m. liepos 6-9 dienomis! XXIII tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ kviečia patirti nuotykius visai šeimai! Liepos 6-9 dienomis nuo 11:00 val. Kernavės archeologinė vietovė kviečia nusikelti laiku į
Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (II)
Kuo groti? Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis, gaivališkas, bet mėgėjiškas. Laisvo, laukinio, gaivališko, bet profesionalaus rokenrolo komunistinio režimo sąlygomis būti negalėjo. Ne vien dėl siautėjusios cenzūros, ne vien dėl suvaržytos kūrybos laisvės ir begalės kitų apribojimų. Viena svarbiausių priežasčių daug paprastesnė ir buitiškesnė. Anuomet turėti padorius muzikos instrumentus ir pakenčiamą garso stiprinimo aparatūrą galėjo tik išrinktieji. Normalių gitarų parduotuvėse nepardavinėjo. Žmoniškesnę galėjai ne nusipirkti, o kaip tūkstančius kitų deficitinių prekių – gauti. Per pažįstamus iš bazės, sumokėjęs keliagubą kainą, iš kito muzikanto, gavusio ką nors dar geresnio, iš apsukraus spekulianto už sumą, kurią sovietinis darbo žmogus uždirbdavo
Marazmai, kurių galutinai atsikratėme: “darbo žmonių” demonstracijos
Be didelio noro ankstų rytą išvirtęs iš lovos, netrukus jau žingsniavau link troleibusų stotelės prieš manąją mokyklą: bliaunantis „patriotines“ dainuškas ruporas ant stulpo liudijo, kad tokių vargdienių kaip aš šiandieną bus gausybė. Kuo labiau tolau nuo gimtojo Antakalnio pakraščio, tuo troleibuse daugiau buvo užsimiegojusių klasiokų, važiuojančių miesto centran vaizduoti džiaugsmą ir laimę. Kosčiuškos gatvėje troleibusas sustojo, ir gausi minia pseudošventiškai nusiteikusių piliečių nukulniavo krantine link renginio vietos. Nei pats nepastebėjau, kaip pasalomis prie manęs prisigretino dvi gausiai makiažą naudojančios personos, ir įsikibo į parankę: sovietinių funkcionierių ištikimos draugės bei sugulovės Propaganda ir Ideologija lyg ir meiliai šypsojosi man, tačiau jų akyse įžvelgiau melą, klastą, apgaulę ir besaikį išpuikimą. Pasidairydami į
Einam žydų miestan su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Šįkart nebuvo jokių keblumų sutarti susitikimo vietą, nes žodis „teatras“ panašiai skamba ir vokiečių, ir rusų kalbomis, o ir hebrajiškai tariamas yra šiek tiek panašus į mūsiškį. Keliaudamas praeityje, esu jau pripratęs prie šnairų ar nustebusių žvilgsnių, tad, atsisėdęs ant teatru paverstos rotušės laiptų, ir šįsyk ramiai reaguoju į praeities veikėjų tiriančius ir nepatiklius nužvelgimus. Įdėmiai stebi mane ir padieniai darbininkai, laukiantys būsimo darbdavio prie Teatro aikštės skverą juosiančios tvorelės, ir žąsį parduoti atnešusi mergaitė. Ryškūs jos veido bruožai nenumaldomai išduoda, kad šalia Teatro aikštės – Rotušės aikšte ji taps XX amžiaus pabaigoje – gyvena gausi ir marga žydų bendruomenė, kurią ir leisimės aplankyti. Dar teks šiek tiek palaukti poručiko
Povilas Girdenis. Žemaitijos planeta
Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą. Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais. Kraujuojanti bliuska Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į
Mano vaikystės Vilnius: gimtojo Antakalnio “chruščiovkės” gyventojai
Pasitarimų stalas buvo įrengtas prie kaimyninio triaukščio, už taką link manųjų senelių namo juosusios aukštos gyvatvorės, nes mūsiškę „chruščiovkę“ supo vešlūs prižiūrėti darželiai. Staliukas nedidelis, apkaltas linoleumu, iš trijų pusių – savadarbiai suoleliai, ant kurių vargais negalais susėsdavome penkiese-šešiese. Visuomeninių ir politinių peripetijų aptarimo iniciatoriumi buvo gretimame name gyvenęs privatininkas taksistas, t.y. toks, kuris dirba ne miesto taksi parke, o taksauja jam priklausančiu automobiliu: anuomet tai buvo viena pirmųjų privataus savarankiško uždarbio formų, atnešdavusi nemažas pajamas ne tik iš pervežimo, bet ir iš alkoholio perpardavimo dviguba kaina. Pasitarimų vieta buvo iš dviejų pusių pridengta gyvatvorės, trečiąją pusę dengė tinkuota – anuomet tai buvo ypatinga prabanga – „chruščiovkės“ siena, taigi pasitarimų
Geležinkelio stotyje su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Pasyvus rūkymas – ne itin patrauklus ir malonus užsiėmimas, tad susitarėme susitikti ne stoties viduje, o prie laiptų link centrinio įėjimo, tegul juodu iki soties ten ir traukia savuosius dūmelius. Poručikas Ledovskis, papsėdamas pamėgtąjį papirosą, atskubėjo pirmas, o dūmydamas pypkutę feldfebelis von Lendenas atžingsniavo kiek vėliau, tačiau nevėluodamas nei minutės – visgi vokiškas punktualumas tikrai yra pavyzdinis. Taip, mieli bičiuliai, jūs jau atspėjote – kariūnai vėl lydės mus ne tik į XX amžiaus pradžią, bet šįkart nukaksime net į XIX amžiaus vidury, nes mūsiškės kelionės praeitin tikslas – Lietuvą vagojantis geležinkelis, nutiestas dar užpraeitame šimtmetyje. Senoji vilniškė stotis, nemačiusi Antrojo pasaulinio karo batalijų bei galingo sprogimo pokariu, svetingai pasitinka mus
Povilas Girdenis. Boksas – pirmoji religija
(Eugenijaus Šiško nuotraukoje – 1949 m. Pasaulio jaunimo ir studentų žaidynėse Budapešte iškovojęs aukso medalį Algirdas Šocikas Vilniaus oro uoste (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-074878.) Dirbdamas Lietuvos ypatingajame archyve per Atlantos olimpines žaidynes, dalijausi kabinetu su dviem garbaus amžiaus vyriškiais, pergyvenusiais karo ir pokario audras, dalyvavusiais ginkluotame pasipriešinime, patyrusiais GULAG’o pragarą. Atrodė keista, kad Vitalijaus Karpačiausko kovos bokso ringe jiems rūpėjo labiau negu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas. Stebino ir nuoširdus abiejų nusivylimas, kad „nebe tie laikai“ ir nebėra tokių kovotojų, kaip Danas Pozniakas, Romualdas Murauskas ir, žinoma, Algirdas Šocikas. Vėliau supratau: net ištikimiausi krepšinio gerbėjai turėtų žinoti, jog pirmas didžiąsias sportines aistras sovietų okupuotoje Lietuvoje įžiebė būtent boksas. Viena seniausių
Puiki proga pabuvoti senovėje: atkurtos amatininkų sodybos Kernavėje
Skaitydami apie mūsų valstybės kūrimosi pradžią, apie Mindaugo karūnavimą ar šlovingus žilos senovės įvykius, nejučiomis įsivaizduojame mūsų kunigaikščius aukštose pilyse bepuotaujančius, didingose menėse midų iš rago begeriančius. Na, ir didikai mažai ką prasčiau už kunigaikščius gyveno, o paprasta liaudis dailiose trobose kūrėsi, kaip pasakų knygų iliustracijos ir parodo. Tiesa ta, kad mūsų protėvių tikrovė buvo, švelniai tariant, gerokai proziškesnė, nei skambios legendos ir padavimai porina, tačiau kokia ji bebūtų buvusi – ji sava, miela, brangi, artima. Ne taip seniai keliavome į Kernavę, ieškodami kelyje į senąją Lietuvos sostinę bei joje pačioje perliukų, kurių išties gausiai galima atrasti. Šįsyk nukaksime Kernavėn kitkam: dyvysimės į mūsų bočių būtį žiloje senovėje – XIII
Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?
Sovietmečio dainų šventes prisimename, apie jas diskutuojame ir ginčijamės spręsdami, ar jos buvo geros, ar blogos, ar žadino lietuvybę, ar skatino tik dar uoliau tarnauti komunistiniam režimui, ar jose skambėjusi muzika turi išliekamąją vertę, ar tėra praėjusios epochos paminklas, vertas skambėti nebent Grūto parke. Nepaisant kritikos ir prieštaringų vertinimų, šiek tiek laisvesnės, kiek kitomis spalvomis dažytos dainų šventės tebevyksta brandaus socializmo laikotarpiu nusistovėjusiu – kaip dabar mėgstama sakyti – formatu. Pirmieji vaikiški įspūdžiai Frazę „dainų šventė“ pirmą kartą išgirdau ir beveik supratau būdamas penkerių. Televizoriui rodant 1975-ųjų šventės Vingio parke vaizdo įrašą, tėvas susikivirčijo su močiute. Jis norėjo žiūrėti kažką „per Maskvą“, o jo motina – mano močiutė – neleido perjungti
XXI amžiaus rankiotojų bendruomenė
Apie rankiotojų-medžiotojų visuomenes dažnas turime nuotrupas dar mokykloje įgytų istorijos žinių. Pamenam, kad tai pirmykščių žmonių laikmečiui būdingos primityvios ir negausios bendruomenės. Moterys medžiotojomis nebuvo, tad maisto radybomis rūpintasi dvejopai: vyrai medžiojo, moterys rankiojo uogas, vaisius, grybus ir visą kitą, ką galima dėti burnon, pakepus ant laužiuko. Esama rankiotojų bendruomenių ir mūsų laikais: tai gentys, gyvenančios Amazonės ar Naujosios Gvinėjos džiunglėse, kur net ir kanibalizmo atvejų pasitaiko… Tad paleolito laikais (periodas nuo neatmenamų laikų iki ~10.000 metų prieš mūsų erą) dominavęs žmogiškosios padermės gyvenimo būdas galutinai dar neišnykęs, ir, pasirodo, net tik džiunglėse. Rankiotojai rado savąją šiltą vietelę ir XXI amžiaus civilizuotose visuomenėse, tik rankioja jie – ir moterys, ir
Margi mokyklos metai: įsiminė talentingi pedagogai ir tikri keistuoliai
„Ką patyriau, kur pabuvojau, su kuo bendravau – viskas mano“, – mintiju, vartydamas senų mokyklinių nuotraukų albumą, amžiumi sparčiai artėjantį prie solidaus termino „pusamžis“. Praėjusį kartą dalinausi su jumis šmaikščiomis istorijomis apie mokytojams krėstas eibes, lyg gyvas stovinčias prieš akis, o šįkart norėčiau papasakoti apie pačius mokytojus, sodriai nuspalvinusius manuosius mokyklinius įspūdžius pačiomis įvairiausiomis nuotaikomis: nuo ryškių ir džiugių, iki pastelinių ar net niūrokų. Daugelis, o galbūt ir dauguma, šių mokytojų jau pasitraukę poilsin ar net anapilin, tad sutarsime, kad neminėsiu nei jų pavardžių ar pravardžių, neįvardinta liks ir juos glaudusi mokykla. Prasminga ir smagu pradėti pozityvia gaida, tad pirmuoju prisiminsiu fizinio lavinimo (šiandieną tai būtų kūno kultūros) mokytoją, jau
Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“*
Daugelio šalių tvarkos saugotojai vienaip ar kitaip papiktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi, savivaliaudavo, viršydavo įgaliojimus, kai kada ir patys įvykdydavo nusikaltimų. Demokratinėje visuomenėje egzistuoja patikima tokio piktnaudžiavimo prevencijos priemonė – viešumas. Komunistinio režimo sąlygomis pareigūnų nusikaltimai, tarnybinės etikos pažeidimai nuo visuomenės buvo slepiami. Uždarumas, bloga žemesnės grandies vidaus reikalų sistemos darbuotojų materialinė padėtis, iškreiptos etikos normos bei ydingos tradicijos lėmė milicijos piktnaudžiavimą, o savivalė sovietmečiu buvo įgavusi piktybiškas formas. Pokario milicijos ir stribų siautėjimas Pokariu vidaus reikalų organų darbuotojų ir liaudies gynėjais vadintų stribų nusikaltimus, tarnybinius nusižengimus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kyšininkavimo atvejus nagrinėjusios NKVD-MVD Ypatingosios inspekcijos bylose atsispindi kraupaus Lietuvos istorijos laikotarpio atmosfera. 1945-ųjų žiemą Viduklės valsčiaus apylinkės įgaliotinis Šimkus, būdamas neblaivus, drauge
Lietuvos restauratorių sukurtas šedevras: atgimusi galiūnė Biržų pilis
„Prisikėlė, it feniksas iš pelenų“, – pasakyčiau išties vaizdingai, o jūs turėtumėte visišką teisę perklausti: „Kas, po šimts pypkių, tas tavasis feniksas, ir kodėl iš pelenų prisikėlė?“ Tikrai, paskubėjau vaizdingu palyginimu mosuoti, tad teks grįžtelėti į graikų mitologiją, ir pasieiškoti joje fenikso: senovės legendos porina, kad nugyvenęs pusę tūkstančio metų, paukštis feniksas iš tolimosios Arabijos atskrenda į graikų miestą Heliopolį, aukštos palmės viršūnėje susisuka lizdą iš cinamono šakelių bei miros, ir po visų darbų saldžiai užsnūsta. Kol feniksas palaimingai knarkia, lizdas užsidega, nuo jo ir pats feniskas ima pleškėti, kol abu visai nesėkmingai sudega. Tačiau legenda išlieka legenda: jau kitą rytą iš pelenų atsiranda naujas feniksas, irgi toks pat darbštus,
Povilas Girdenis. Mokykla, kolonija, dichloretanas
Perbrauktas kryžmai Patyręs archyvistas, ieškodamas apie žmogų informacijos, nespausdina duomenų bazėje visos pavardės, kadangi žino: pavardė, kurią kažkas kadaise rašė rusiškai, o vėliau perrašė lietuviškai, neretai išsikraipo, ilgosios balsės pavirsta trumposiomis, trumposios ‒ ilgosiomis, raidė „ė“ pavirsta raide „e“, „a“ susipainioja su „o“ ir t. t. Ieškodamas kadaise kalinto žmogaus pavarde Drunis ir suprasdamas, kad uolus duomenų bazių pildytojas ją galėjo įrašyti su ilgąja „y“, pykštelėjau klaviatūra tik pirmas raides „Drun“ ir, žvelgdamas į ilgą sąrašą, pastebėjau pažįstamą vardo ir pavardės derinį bei abejones išsklaidančius, nelabai tolimus gimimo metus. Taip, tai mūsų mokyklos šaunuolis ir „tamsioji pažiba“ Kostas Drungys, kurį pažinojau ir apie kurį vėliau girdėjau ne vieną į legendą
Einam į kiną su Romantiku ir Pragmatiku: „Lietuvoje“ rodo lenkų „Tvaną“
Nors ir retai kada juodu sutardavo esminiais žmogiškosios būties bei pasaulinės raidos klausimais, bet šįsyk draugiškai išsirengė į kiną, mat buvo ką tik pradėtas rodyti lenkų istorinis epas „Tvanas“, kuriame minima ir anuometė Lietuva. Tiesa, filme Dviejų tautų respublikos kariai stoja į žūtbūtinį mūšį su švedų užkariautojais, nors tikrumoje dažniau kovota su maskolių užpuolikais, o ir tarpusavyje nevengta pasikapoti. Puikus kino epas kol kas demonstruojamas tik geriausiuose kino teatruose, o dar susitarė draugužiai prieš seansą užsukti kavinėn, tad vien trirublės nepakaks: filmas dviejų serijų, taigi tik bilietams po pusantro rublio „galvai“ prireiks, o kur dar vakarinis pasistiprinimas… Nuskambėjus maloniam ausiai stotelės pavadinimui „Lietuva“, bičiuliai mikliai iššoko iš stotin riedėjusio „antruko“,
Povilas Girdenis. Praėjusio tūkstantmečio futbolo sirgaliaus užrašai (I)
Ilgai faktine Lietuvos futbolo rinktine buvusi Vilniaus „Žalgirio“ komanda šiemet gali švęsti ne vieną sukaktį: komandos įkūrimo 70-metį, 1977 m. rudenį vykusio perėjimo iš SSRS futbolo čempionato 2-osios „autsaiderių“ lygos į 1-ąją lygą 40-metį, 1982 m. rudenį iškovotos teisės rungtyniauti SSRS futbolo čempionato Aukščiausioje lygoje 35-metį, 1987 m. lapkritį pasiekto didžiausio lietuviško futbolo laimėjimo – SSRS Aukščiausiosios lygos futbolo čempionato bronzos medalių 30-metį. 1982–1988 m. galima vadinti laikotarpiu, kai lietuviškas futbolas nei populiarumu, nei meistriškumu nenusileido lietuviškam krepšiniui, kai Sigito Jakubausko, Stasio Baranausko arba Armino Narbekovo įvarčiai Lietuvos sporto mėgėjus džiugino ne mažiau nei Arvydo Sabonio dėjimai ar Voldemaro Chomičiaus bei Rimo Kurtinaičio tritaškiai. Žingsniuodamas pro griaunamą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną,
Pilies gatve einam su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Nebuvo lengva sutarti, kur susitikti, nes vienas žino, kur paminklas, ir galėtų prie jo ateiti, kitas gi sako, kad ten jokio paminklo nėra – atseit, pats pro šalį ėjęs, tai ten tik postamentas belikęs – tad po ilgų svarstymų ir pasiginčijimų sutarėme susitikti prie rurmuso „Magdalenka“ Katedros aikštės pašonėje: jis ir dujiniu žibintu apšviestas, o ir nuolat būriuojasi vandenį besipilantys, todėl šią vietą susirasti bus nesunku. Pavasariški orai dar labai permainingi, tad grįžęs namo pasiimti („dėl viso pikto“) pamirštą skėtį, šiek tiek užtrukau, ir prie rurmuso atpėdinau porą minučių pavėlavęs, tad radau jau laukiantį feldfebelį von Lendeną, o štai poručiko Ledovskio kol kas nesimatė. Pasilabinę su kariūnu, ėmėme šnekučiuotis apie
Keliaujam tolimon Vilniaus praeitin: ką papasakos senosios graviūros?
Ketindami nukeliauti į Lietuvos praeitį, dažnai pasitelkiame senąsias fotografijas, bene geriausiai padedančias suprasti įvykusias permainas. Nuostabu palyginti dabarties tikrovę ir kadaise buvusius vaizdus, perprasti didžiulius pokyčius ir pažangą. Tačiau ką gi daryti, jei norime dirstelėti į senesnę praeitį, nei fotografijose atspindėta? Išties, pirmųjų fotografų – Juzefo Čechovičiaus, Stanislavo Filiberto Flerio – darbai yra aukso vertės lobiai norintiems išvysti Lietuvą XIX amžiaus antrojoje pusėje, bet kaip gi pažvelgti į tolimesnę istoriją? Kruopščiai padirbėję, pasitelksime senąsias graviūras bei litografijas, įgalinsiančias mus žengti ir į XIX amžiaus pradžią, ir į ankstesnius amžius. Nors vieno ar kito darbo meniškumu bei tikroviškumu ir galima būtų šiek tiek suabejoti, tačiau tikra atrakcija yra galimybė bent akimirką
Ištikimas keliautojų talkininkas: įdomioji Vilniaus oro uosto istorija
Kiekvienas skrydis tuo laikmečiu buvo įsimenantis: jau begriūnant Sovietų Sąjungai, jos vienintelė oro bendrovė „Aeroflot“ („Oro laivynas“) atkakliai vykdė skrydžius, tad net ir brangstant bilietams, keliauti lėktuvu buvo greičiau ir saugiau, nei dundėti traukiniais – juose jau ėmė siautėti organizuotos banditų gaujos, naktimis ne tik plėšiančios, bet ir žudančios prekeivius (tuo laikmečiu vadintus „čelnokais“). Populiariausi du manieji maršrutai buvo Vilnius-Peterburgas ir Vilnius-Rostovas prie Dono-Baku – pastarajame skrisdavo visuomet pilnas lėktuvas azerų, pasižymėjusių savitu orlaivio įgulos prašymų supratimu: jei prašo kilimo metu nevaikščioti, tai būtinai kuris nors atsistos ir svirduliuos tarp krėslų eilių, jei tūpimo metu prašoma prisisegti diržą – principingai atsisegs, jei rūkys (tuomet tai buvo galima lėktuvo galinėje dalyje)
Kai komunalininkai dar nelupo devynis kailius: vilniškiam Malkų turguje
Vasarą netenka sukti galvą dėl šildymo (nors geras šeimininkas ruošia roges vasarą), ir būdų šildytis XXI amžiuje yra visokiausių, tačiau iki pat pokario vilniečiams buvo žinomas vienintelis būdas šildytis – maitinant krosnį malkomis ar anglimis. Kur gi buvo Vilniuje įsikūręs tuometis šildymo “mecenatas” – Malkų turgus? Skvero, esančio prie Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžos, vietoje XIX a.-XX a. pirmojoje pusėje buvo malkų turgus. XIX a. pabaigoje aikštė ir anuometė Novgorodo (dab. Naugarduko, t.b. Naujamiesčio) gatvė nuo malkų turgaus iki tuomečio Aleksandrovskyj bulvaro (dab. Algirdo gatvės) buvo išgrįstos akmenimis. Iki 1904 m. turguje vykdavo prekyba ir arkliais, tačiau dėl prekiautojų susigrūdimo ir padažnėjusių arklių vagysčių, magistratas priėmė nutarimą prekybą arkliais perkelti
REKOMENDUOJAM:
Vilniaus senamiesčio perliukas: žaviai pasidabinęs ir išgražėjęs “Lokys”
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Senovės slėpiniai ir gamtos magija: ką atrado Škotijoje lietuvaitė Rita
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose – “sodininkų” bendrijos
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau,
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo
Bolševikinis emisaras, kasęs Lietuvos valstybingumui duobę, į ją ir driokstelėjęs
Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus vardo Odos ir avalynės fabriką,
Lietuvos dizainerių kurtos grožybės visuotinio deficito laikmečiu
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą jų buvo galima įsigyti tik
Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus
Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai dešimtimis kartų – įprastas 40.000
Stabai, kurių atsikratėme: sostinėje pūpsoję svetimos pamėklės
Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje buvo paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, o skverelyje prieš Geležinkelio
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos, bet ir pragmatiškesnis faktorius –
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti į kovų dalyvius, pasiraitoti rankoves
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą MTS, ir pamatysime apsčiai visokių
Sovietinės propagandos būdai plauti lietuvaičiams smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai,
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dab. „Skalvijos“)
Povilas Girdenis. Partizanų dokumentai ir laiko kapsulės
Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines operacijas ir tuos, kuriuos patys
Industrinė romantika vilioja mus šįkart pabūti istorijos pėdsekiais
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir
Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat
Išties, “vasara baigiasi rudenį”, o kurgi dingo kino teatras “Vasara”?
Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio medinukų rastume žymiuosiuose Lietuvos kurortuose