„Giljotinos peilis nukrito paskutinį kartą“: už ką gi 1977-ais paskutinįkart buvo įvykdyta tokia mirties bausmė? 1977 m. rugsėjo 10 d. Marselyje amžiams nutilo giljotinos skambesys. 4 val. 40 min. ryto „Bomet“ kalėjimo kieme budelis Marselis Ševaljė įvykdė mirties nuosprendį 27-erių metų tunisiečiui Hamidui Džandubi. Tai buvo paskutinė mirties bausmė nukertant galvą ne tik Prancūzijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Po ketverių metų Fransua Miteranas panaikins mirties bausmę, o giljotina amžiams atsidurs muziejuose. Bet kas gi buvo tas žmogus, kurio mirtis užbaigė beveik dviejų šimtmečių Prancūzijos „nacionalinio peilio“ istoriją?Hamidas Džandubi gimė 1949 m. rugsėjo 22 d. Tunise, skurdžioje daugiavaikėje šeimoje, kurioje buvo vyriausiasis iš aštuonių vaikų. 1968-ais, būdamas devyniolikos metų, jis persikėlė į

Beveik milijonas knygų staiga atsidūrė po vandeniu, o jas gelbėti atvyko tūkstančiai nepažįstamų žmonių: 1966 m. lapkričio 4 d. Florencijoje įvyko kažkas, ką šiandien sunku įsivaizduoti žiūrint į gražias turistines nuotraukas. Arno upė išsiliejo iš krantų ir pradėjo užtvindyti istorinį centrą. Vanduo nešė automobilius, medžius, pastatų griuvėsius ir kanalizacijos turinį. Kai kuriose vietovėse vandens lygis pakilo daugiau nei penkiais metrais. Žmonės liko įstrigę namų viršutiniuose aukštuose, o gatvės, kuriomis dar vakar vaikščiojo turistai, virto audringomis purvinomis srovėmis.Tačiau viena baisiausių scenų vyko Florencijos Nacionalinėje centrinėje bibliotekoje. Ji stovėjo beveik prie pat upės, o jos apatiniuose kambariuose buvo saugomos milžiniškos knygų, laikraščių, rankraščių ir dokumentų kolekcijos. Pusę aštuntos ryto vandens spaudimas išlaužė pagrindines

Italijos Turine yra Statuto aikštė, kurią kai kurie gidai vadina viena baugiausių vietų Europoje. Pagal miesto legendą, kažkur čia yra įėjimas į pragarą, o aikštės viduryje pastatytas paminklas vaizduoja patį Liuciferį. Turistams pasakojama apie slaptas draugijas, satanistinius ritualus ir paslaptingą Turino ryšį su Londonu bei San Francisku, sudarančiais vadinamąjį juodosios magijos trikampį. Kitas trikampis, jau baltosios magijos, tariamai jungia Turiną su Praha ir Lione. Pagrindinis įrodymas – neįprastas paminklas. Ant milžiniškų akmenų krūvos viršūnės iškilusi sparnuota figūra, o prie jos kojų guli nugalėti titanai. Kadaise sparnuotos būtybės galvą puošė penkiakampė žvaigždė, kurią mistikos mėgėjai paskelbė satanistiniu simboliu. Pagal vieną iš legendos versijų, figūra vaizduoja iš dangaus išvytą Liuciferį, o pati

Prisiminėme nuostabią istoriją apie iš titrų ištrintą vardą: kaip gi sekretorė sukūrė kino filmą?.. Neseniai iki vėlyvos nakties vartėme archyvines kino kronikas ir aptikome vardą, kurį daugelis vadovėlių dėl nežinomų priežasčių atkakliai nutyli. 1895 m. kovo mėnesį Paryžiuje broliai Liumjerai išbandė savo pirmąjį aparatą. Ekrane darbininkai išeidavo iš fabriko, žiūrovai aikčiojo susižavėję, o patys išradėjai tvirtino, kad kinas liks tik laikina moksline atrakcija. Tamsioje salėje sėdėjo 21-ių metų „Gaumont“ kompanijos mašinistė ir sekretorė vardu Alisa Gi-Blašė. Mergina pažvelgė į ekraną ir iš karto užsidegė drąsia mintimi: žmonėms reikia pasakojimų su gyvais aktoriais ir gerai apgalvotu siužetu. Alisa įtikino savo direktorių Leoną Gomoną patikėti jai sunkią filmavimo kamerą. Vadovas sutiko, bet pateikė

Kai 1988 m. sovietinėje televizijoje buvo parodytas filmas „Šuns širdis“, žiūrovai pamatė ne tik Bulgakovo kūrinio ekranizaciją. Ekrane jie pamatė tai, apie ką dar visai neseniai buvo įprasta kalbėti tik užuominomis: baimę dėl socialinių permainų, agresyvų neišprusimą, šūkio pavertimą valdžios įrankiu, o žmogų – eksperimento medžiaga. Vladimiro Bortko filmas pasirodė „perestroikos” (pertvarkos, rus.) laikotarpiu, tačiau atrodė, tarsi jis būtų nufilmuotas specialiai tiems žiūrovams, kurie tik pradėjo iš naujo skaityti savo pačių istoriją. Michailo Bulgakovo apysaka buvo parašyta 1925 metais, netrukus po revoliucijos ir pilietinio karo. SSRS ją publikuoti nebuvo leidžiama. Rankraštis buvo konfiskuotas 1926 metais per rašytojo namuose atliktą kratą, o pats tekstas dešimtmečius egzistavo rankraščiuose ir užsienyje. „Šuns širdis“

Tik menkai žinančius istoriją stebina, kad putininė „deržava” gviešiasi svetimų žemių, nes Rusija – tiek carinė, tiek sovietinė, tiek dabartinė – nuolat dairėsi – kur ir ką galėtų nugvelbti. Antai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietų imperija anaiptol ne apmalšino savąjį apetitą svetimų šalių aneksavimui. Tad, kurias gi žemes kėsinosi užgrobti SSRS po Antrojo pasaulinio karo pabaigos? Sienos, kurias Sovietų Sąjunga įgijo iki 1945 m.,  įprastai laikomos karo išdava. Tačiau Stalino susikurtas sąrašas buvo gerokai ilgesnis. 1945 m. pavasarį ir vasarą, kol sąjungininkai šventė pergalę, Maskva pareiškė pretenzijas į Turkijos provincijas, Norvegijos salyną, Japonijos salą ir dalį Afrikos pakrantės. Kai kuriuos iš šių kėslų pavyko įgyvendinti, o kitus po aštuonerių metų

Apie XX a. pabaigos subyrėjusios Jugoslavijos karus girdėjote ar skaitėte daugelis. Byrant didžiajai Jugoslavijai ir tautoms kuriant savo laisvas valstybes, įsiplieskė karai, apėmę Bosniją ir Hercegoviną, Serbiją, Slovėniją, vėliau – ir Kosovą. Vienas iš jų – 1991–1995 m. Kroatijos Nepriklausomybės karas. Šie įvykiai yra susiję su Lietuvos Kariuomenės istorija. 1994 m. vasarą mūsų karių būrys LITPLA-1 išvyko į pirmąją tarptautinę operaciją – Jungtinių Tautų UNPROFOR taikos palaikymo misiją Kroatijoje. Taigi, galbūt kažkas, skaitantis šį tekstą, apie Jugoslavijos karus ne tik skaitė ar girdėjo, bet ir pats ten pabuvojo. 2009 m. Kroatija tapo NATO nare ir šiuo metu kroatų kariai tarnauja Lietuvoje dislokuotoje NATO daugianacionalinėje kovinėje grupėje.   Kroatijos Nepriklausomybės karo

Nauja istoriko dr. Gedimino Kasparavičiaus knyga „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“ – pirmas išsamus tyrimas apie didžiausią XX a. stichinę nelaimę Lietuvoje. Apie svarbų Kauno miesto istorijos tyrimą autorius rašo: „Pirmą kartą nuosekliai pristatomas 1946 m. Kauno ir jo apylinkių istorijos epizodas, sukėlęs daug skausmo ir rūpesčių ano meto gyventojams. Kartu šis tyrimas – tai istorija apie miestą, kuriam susiduriant su neramia politine padėtimi, sovietiniu teroru ir Antrojo pasaulinio karo padariniais 1946 m. pavasarį teko patirti ir gamtos pasiųstą išbandymą. Tai istorija apie miestą ir jo žmones, išgyvenusius vieną didžiausių XX a. tragedijų Lietuvoje, bei jų pokario vargus. Tai istorija apie žmones, kurie žiauraus sovietinio režimo buvo

1972 m. gruodžio mėnesį JAV misija „Apollo-17“ baigė Žemės palydovo tyrinėjimo programą. Laivo vadas Judžinas Sernanas ir geologas Harisonas Šmitas praleido ant paviršiaus tris dienas: rinko uolienų mėginius, gręžė dirvožemį ir Mėnulio visureigiu nuvažiavo daugiau nei trisdešimt kilometrų. Programa artėjo prie pabaigos, atėjo laikas susipakuoti įrangą ir lipti laiptais į paleidimo pakopą. Sernanas turėjo tapti paskutiniuoju XX amžiaus žmogumi, žengusiu šiuo dangaus kūnu. Prieš žengdamas paskutinį žingsnį ir lipdamas metaliniais laiptais į modulio kabiną, Judžinas sustojo. Jis prisiminė pažadą, kurį prieš išskridimą iš Kanaveralo kyšulio davė savo devynerių metų dukrai Treisei. Mergaitė labai jaudinosi dėl tėčio, nuolat klausinėjo, ar jis sugrįš, ir paprašė parvežti jai gabalėlį Mėnulio. Sernanas atsiklaupė ant

„Moterų barščina (barin – ponas, rus.)“: kodėl Rusijos dvarininkai nebuvo baudžiami už „pirmosios nakties teisę“? Teisiškai Rusijos imperijoje „pirmosios nakties teisės“ nebuvo. Nė vienas įstatymas nesuteikė dvarininkui teisės praleisti vestuvių naktį su baudžiauninke nuotaka. Vis dėlto šis reiškinys buvo toks plačiai paplitęs, kad tarp žmonių jis įgijo niūrų pavadinimą – „moterų barščina“. Kaip tai vyko ir kodėl valdžia nusprendė į tai nekreipti dėmesio, pasakosim šį kartą. Jau X amžiuje kunigaikštienė Olga bandė sutvarkyti niūrius ir pirmykščius visuomenės papročius. Remiantis metraščiais, ji pagonišką „pirmosios vedybinės teisės“ paprotį pakeitė piniginiu išpirkos mokesčiu. Jis buvo mokamas kunigaikščio vietininkui, o vėliau – dvarininkui. Mokestis gavo poetišką pavadinimą „išvedimo lapiukė“: Rusijoje vestuvių lovą tradiciškai klodavo lapiukų