AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Lietuviškas kiaušinykas: Velykų eglutės simbolika

Lietuviškos Velykos neįsivaizduojamos be margučių, tačiau vienas archajiškiausių ir vaizdingiausių papročių yra kiaušinykas – tradicinė Velykų eglutė. Balio Buračo negatyve užfiksuotas kiaušinykas yra kruopštus lietuviško Pasaulio medžio modelis, kuriame kiekviena detalė perteikia gilią pavasario atgimimo ir kosminės tvarkos simboliką. Tradiciškai lietuviška velykinė eglutė – tai nedidelis, išmoningai sukonstruotas medelis, skirtas ne tik puošybai, bet ir margučių eksponavimui bei dovanojimui. Vaizde matoma Velykų eglutė suskirstyta į tris sferas: požemį (žemę), gyvųjų pasaulį ir dangų. Eglutės pagrindas – masyvus, raštuotas riestainis arba duonos kepalas – simbolizuoja derlingą žemę, sotumą ir šeimos gerovę, kartu tarnaudamas kaip stabilus pamatas visam kiaušinykui. Virš jo kyla ašis, aplink kurią horizontaliai išsidėsčiusios šakelės suformuoja „gyvųjų erdvę“. Svarbiausias

Skaitykite toliau..

Nesė – mitų personažas ar mokslinė sensacija?

Loch Neso pabaisa kartu su sniego žmogumi užima pirmąją vietą neįprastų būtybių reitinge. Paslaptingoji Nesė – mitų personažas ar mokslinė sensacija? Manote, kad jau galima vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą? Paslaptingos būtybės, kurios retai pasirodo žmonėms, visais laikais kėlė smalsumą. Visada atsiranda liudininkų, pasakojančių apie susitikimus su monstrais. Yra net speciali mokslo kryptis, tyrinėjanti legendinius gyvūnus – kriptozoologija. Kiekviena šalis turi savo savitą monstrą. Pavyzdžiui, sniego žmogus – jetis, kuris sutinkamas Šiaurės Amerikos kalnuose ir netgi buvo nufilmuotas 1967 metais. Arba kraujo ištroškusi čiupakabra iš Meksikos, siurbianti naminių gyvūnų kraują. Vietiniai gyventojai mano, kad šis monstras atsirado dėl specialiųjų tarnybų eksperimentų. O Japonijoje žmonės svajoja sugauti ir suvalgyti nupepo, kuri naktimis

Skaitykite toliau..

Plika ranka nugalėjęs negailestingąjį Porseną drąsuolis

Etruskų karalius Larsas Porsena su didžiule kariuomene žygiavo į Romą. Prasidėjo karas, išgarsėjęs trimis žymiais romėnų žygdarbiais. Jų herojai buvo Horacijus Koklesas, Mucijus Scevola ir mergina Klelija. Romėnai susitiko su Porsenos kariuomene prie Tibro. Įvyko mūšis, romėnai buvo sumušti ir puolė trauktis per medinį tiltą per Tibrą. Priešas juos persekiojo. Reikėjo jį sulaikyti, kol besitraukiantieji pereis, ir paskui save sunaikins tiltą. Tai ėmėsi padaryti romėnų karys vardu Horacijus Koklesas. Atsistojęs prieš tiltą, veidu į priešą, jis vienas kovojo su etruskų minia, kol už jo nugaros pasigirdo griūvančio tilto trenksmas. Tada jis apsisuko, šoko į vandenį ir nuplaukė į romėnų krantą. Perplaukti Tibrą visiškai apsiginklavus, dar ir sužeistam, dar ir po

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Čiukčijos pakrantėseČiukčija yra toliausiai į šiaurės rytus ištįsusiame Azijos žemyno kampe, kuris čia labai priartėjęs prie Šiaurės Amerikos. Joje esančią Aliaską nuo Čiukčijos skiriantis Beringo sąsiauris yra tik apie 90 kilometrų pločio. Tai ypatinga vieta, nes čia prieš tūkstančius metų buvo sausuma, kuri tarsi milžiniškas tiltas jungė abu žemynus. Šiuo „tiltu“ kadaise į Ameriką persikėlė žmonės, daugelio rūšių gyvūnai, bet vėliau dėl žemės plutos judėjimo jis atsidūrė po vandeniu jūros dugne. Nuo to laiko pakito ir šių vietų klimatas, – jis labai atšalo, o žemės paviršiuje susidarė šiaurei būdingas amžinas įšalas. Dar prieš mūsų erą šiame atšiauriame krašte apsigyveno čiukčių protėviai besiverčiantys medžioklę, žvejyba, elnių

Skaitykite toliau..

Prieš metus lankytojams duris atvėrė Dalios Grinkevičiūtės ekspozicija

Prieš metus, 2025-ųjų balandžio 1-ąją, lankytojams duris atvėrė Dalios Grinkevičiūtės ekspozicija.Ji veikia namuose, kadaise priklausiusiame laukuviškių tremtinių Milių šeimai. Namai yra brangūs Lietuvos istorijai, nes juose paskutinius keliolika gyvenimo metų nugyveno tvirtos dvasios lietuvė Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). 1941 m. Kauno šviesuolių Grinkevičių šeima – Dalia, jos tėvai ir brolis – buvo sovietų okupantų represuota. Tėvas Juozas (1892–1943) buvo įkalintas lageryje, kuriame 1943 m. mirė iš bado. Dalia, mama Pranė (1898–1950) ir brolis Juozas (1924–1984) buvo ištremti į Altajaus kraštą, o vėliau – į šaltą ir atšiaurią Trofimovsko salą Lenos upės deltoje. Okupantų nežmoniškumas ir patirtos siaubingos sąlygos nugulė į atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – lietuviams ir pasauliui gerai žinomą

Skaitykite toliau..

Pilies muziejuje – knygos apie Prūsijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus sutiktuvės

2026 m. balandžio 10 d. 16 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks knygos „Masonai kultūriniame Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyvenime: XVIII a. – XX a. pirma pusė“ sutiktuvės. Renginyje dalyvaus leidinio autorė dr. Kotryna Rekašiūtė, knygos recenzentė doc. dr. Silva Pocytė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, leidyklos „Flavija“ vadovas Jonas Ragauskas. Renginį ves aktorė, Klaipėdos universiteto docentė Virginija Kochanskytė, kompozitorių masonų kūrinius atliks Giedrė Zeicaitė (sopranas), Inga Maknavičienė (fortepijonas), Rima Tamo (smuikas), Nikita Gineit (baritonas). Istoriografijoje teigiama, kad masonai – vienas sėkmingiausių Didžiosios Britanijos kultūrinio eksporto pavyzdžių. XVIII a., plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė ir Prūsijos. Masonystę be priešiškumo priėmusi evangelikų liuteronų bažnyčia sudarė palankias

Skaitykite toliau..

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į parodos ir filmo „Karklė ir Girkaliai: gyvoji praeities kronika” pristatymus

Parodoje ir filme per vietinių gyventojų šeimų istorijas, atsiminimus pristatoma dviejų Mažosios Lietuvos kaimų – Karklės ir Girkalių – istorinė bei kultūrinė retrospektyva. Dokumentiniai pasakojimai, fotografijos ir šeimose išsaugoti daiktai pateikiami kaip nepertraukiamas, „gyvas“ metraštis. Karklė ir Girkaliai – tai dvi gyvenvietės Klaipėdos rajone. Karklė žinoma kaip autentiškas žvejų kaimas, išlaikęs etnografinį savitumą. Girkaliuose buvo 5 stambių senoviškų sodybų branduolys ir 8 mažesni viensėdžiai, išsibarstę pasienyje. Šio kaimelio kronika galima laikyti vietinės gyventojos, gimusios 1928 m., parašytus prisiminimus. Gyvoji praeities kronika reiškia, kad istorija čia nėra tik sausi faktai ar seni dokumentai. Ji „gyva“, nes yra pasakojama per bendruomenės prisiminimus, išlikusias tradicijas, šeimų istorijas ir vizualinę medžiagą, kuri leidžia praeitį

Skaitykite toliau..

Kviečiama minėti labdario J. L. Vynerio gimtadienį

L. Vyneris į Klaipėdą atvyko 1816 m. iš Gdansko. Būdamas žydų tautybės, susidūrė su daugybe sunkumų, kovodamas dėl miestiečio teisės. Pirmąjį prašymą 1817 m. gegužės 5 d. miesto deputatų taryba atmetė. Tuomet jis kreipėsi į Prūsijos karalių, kuris 1818 m. vasario mėn. išleido įsaką, nurodantį priimti Vynerį į miestiečius. Remiantis šiuo įsaku, 1818 m. liepos 2 d. jis tapo visateisiu Klaipėdos gyventoju. Gavęs miestiečio teises, ėmėsi jūrų pirklystės verslo. Daugiausia prekių atsigabendavo iš Olandijos. Prekiavo šviežiai sugautomis silkėmis, sūriais. Ypač pelninga buvo prekyba tulpių, narcizų, krokų, hiacintų, lelijų svogūnėliais. Jais apsirūpindavo ne tik klaipėdiečiai, bet ir Lietuvos dvarai. Laikui bėgant ėmėsi kreditavimo verslo, mieste įsigijo nekilnojamojo turto. Buvo renkamas Klaipėdos

Skaitykite toliau..

Atsikratyti tirono: mažai žinomi bandymai likviduoti sovietijos diktatorių

Apie Josifo Stalino (Džiugašvilio) ir jo sėbrų nusikaltimus žinoma daug, dažnas pamename juodą Lietuvos istorijos ruožą stalininio įšalo metais: šviesiausi protai ir darbščiausi ūkininkai buvo kalinami, tremiami, žudomi. Stalininės klikos nusikaltimus vaizdžiai primena tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai, gausiai publikuoti Atgimimo laikmečiu. Šiandieną pasaulis priverstas baisėtis jau kitos rusiškosios chuntos – putininės – šiurpiais darbeliais Ukrainoje. Neatsilieka režimo parankiniai ir pačioje rusijoje, negailestingai malšindami bent šiek tiek laisvesnį žodį. Kol kas lieka paslaptimi mėginimai nušalinti šiandienį rusijos tironą, nors anksčiau ar vėliau sužinosime visą tiesą. Apie bandymus pašalinti kruviną sovietijos tironą žinoma kur kas daugiau, nes prabėgus daugeliui metų, niūrias paslaptis slėpę sovietinio saugumo archyvai buvo dalinai išslaptinti, atverti. Akivaizdu,

Skaitykite toliau..

Deniso Nikitenkos „Kuršių Nerijos knygos” pristatymas

2026 m. kovo 28 d. 14 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks pirmasis didžiulio susidomėjimo sulaukusios Deniso Nikitenkos knygos „Kuršių nerijos knyga“ pristatymas uostamiestyje. Renginio dalyviai turės progą įsigyti ką tik išspausdintą knygą iš pakartotinio, antrojo tiražo: pirmasis buvo išpirktas vos per mėnesį. „Kuršių nerijos knyga“ – tai net septynerius metus rengtas išsamus leidinys, kuriame sluoksnis po sluoksnio atskleidžiamas Kuršių nerijos gamtinis, istorinis ir kultūrinis paveldas. „Dar nė viename leidinyje apie Kuršių neriją nebuvo paliestas toks platus temų spektras: viso yra 43 teminiai skyriai. Nuo geologijos, geografijos, archeologijos, istorijos, biologijos iki mitologijos, etnokultūros, laivybos, amatų etc. Knyga parašyta hibridiniu stiliumi, kuris yra tarsi jungtis tarp mokslo

Skaitykite toliau..

Ernsto Vicherto „Lietuviški pasakojimai” pristatymas Pilies muziejuje

026 m. kovo 25 d. 17.30 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks pirmąkart į lietuvių kalbą išverstų ir atskira knyga išleistų XIX amžiaus vokiečių rašytojo Ernsto Wicherto „Lietuviškų pasakojimų“ pristatymas (leidykla EGLĖ). Vertėja Ieva Perednienė (Jomantaitė), redaktorės Agnė Ivanavičiūtė ir Eglė Zalatoriūtė bei literatūros kritikas Marijus Šidlauskas aptars kūrinių ypatybes. Leidyklos EGLĖ vadovas Antanas Stanevičius atskleis knygos atsiradimo kelius. Knygos sutiktuvėse dalyvaus Priekulės meno ir kultūros centro Ernsto Vicherto teatras (režisierius Donatas Savickis), kuris parengė inscenizacijas „Lietuviškų pasakojimų“ motyvais. „Lietuviški pasakojimai“ – tai penki kruopščiai išversti XIX a. tekstai, leidžiantys iš arti pažvelgti į Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą. Ernsto Vicherto teatras pristatys knygos ištraukas, kurios leis

Skaitykite toliau..

Pilies muziejuje – vieša paskaita apie Klaipėdos žydų pasitraukimą 1939-aisiais

Kovo 23 d., pirmadienį, 17.30 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) Klaipėdos universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Ruth Leiserowitz skaitys pranešimą „Klaipėda po kovo 23 d. – miestas be žydų?“. Žinomos 1939 m. kovo mėnesio nuotraukos, kuriose matyti sunkiai pakrauti vežimai, priklausę bėgantiems iš Klaipėdos žydams. O kas dar nutiko tomis dienomis? Ar bėgimas vyko skubotai, ar buvo prasidėjęs jau anksčiau? Kaip pasikeitė miesto vaizdas, kai žydai išnyko? Apie visa tai savo pranešime ir pasakos prof. dr. Ruth Leiserowitz. Dalyvavimas nemokamas. Renginio organizatoriai ir partneriai: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos žydų bendruomenė

Skaitykite toliau..

Italijos suvienijimo sukakties proga – trumpai apie Lietuvos ir Italijos karinę bendrystę

Prieš 165 metus, 1861 m. kovo 17 d., Garibaldis su kompanija baigė vienyti Italijos valstybes ir žemes – viskas buvo sujungta į Italijos karalystę. Ta proga galima prisiminti, kad Italija dažnam yra ne tik atostogų kryptis, bet ir valstybė, su kuria turime keletą karybos partnerystės akcentų. 1918–1940 m. karinis bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Italijos ryškiausias buvo Italijos rengiant Lietuvos karininkus, Lietuvos Kariuomenėje naudojant itališką techniką ir iš italų perkant amerikietišką ginkluotę.   Štai keletas lietuvių, ragavusių karo mokslų Italijoje (nurodomi tuo metu turėti laipsniai):🟢Karo aviacijos lakūnas kpt. Mykolas Mačiokas (1899–1954) 1928–1930 m. studijavo Italijos aukštojoje karo mokykloje Turine.🟢Vyr. ltn. Pranas Lesauskis (1900–1942) 1927–1930 m. studijavo Turino artilerijos akademijoje.🟢Mjr. Leonas Gustaitis (1897–1942)

Skaitykite toliau..

Žemaičių dounininkų dainavimo tradicija – jau Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvade!

Turime puikių žinių! Žemaičių dounininkų dainavimo tradicija – jau Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvade!Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar 13 gyvojo paveldo reiškinių, puoselėjamų įvairiose šalies bendruomenėse. Tarp jų – ir žemaičių dounininkų dainavimo tradicija, paplitusi Žemaitijos regione.Šios tradicijos paraiškos rengimą 2025 metais inicijavo Telšių rajono savivaldybė. Pagrindiniai paraiškos teikėjai – Telšių kultūros centras ir Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“, bendrateikėjai – Mažeikių rajono Sedos kultūros centras bei Palangos krašto etnoklubas „Mėguva“. Medžiagos rinkimu ir paraiškos rengimu rūpinosi Telšių kultūros centro folkloristė,Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė Rita Macijauskienė ir etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, korporacijos „Samogitia“ pirmininkė Loreta Sungailienė.Prie paraiškos rengimo prisidėjo ir kitų Žemaitijos savivaldybių

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (V)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Dienoraštis 1978.08.04-05 Čapline paėmęs likusius mūsų ekspedicijos dalyvius, laivas pasuko į šiaurę link didelės, negyvenamos Arakamčečeno salos, esančios netoliese nuo pakrantės čiukčių gyvenvietės Janrakinnot. Salos krante buvo bene didžiausia Tolimuose Rytuose jūros vėplių gulykla, kuri ir buvo svarbiausias ekspedicijos tikslas. Turėjome leidimą morfologiniams ir kitiems tyrimams sumedžioti du jūrų vėplius bei medžioti įvairius jūrų paukščius. Deja, įsisiūbavo blogas oras, todėl dvi dienas išsilaipinti saloje negalėjome. Nekantriai laukėme oro pagerėjimo. 1978.08.06 Pagaliau jūra kiek aprimo. Iš laivo į vandenį buvo nuleista mūsų valtis, į kurią sukrovėme visą gyvenimui saloje reikalingą mantą, sulipome į ją patys ir užvedę prikabintą motorą, pasukome link tolumoje matomų salos krantų. Sėkmingai

Skaitykite toliau..

Vytauto Didžiojo karo muziejuje – naujos Eimanto Gudo ir Žilvinės Petrauskaitės knygos pristatymas

Istorikas Eimantas Gudas ir žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė toliau skaičiuoja garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių turtus, aprašo jų nuopelnus ir nuodėmes, pakilimus ir nuopuolius. Skaitytojų pamėgtas autorių duetas patraukliai, tarsi romane, pasakoja apie didikų kopimą į elito viršūnę, išsilaikymo joje kainą ir klaidas, už kurias ateitis atkeršijo užmarštimi. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukso amžiumi vadinamu XVI–XVII a. pradžios laikotarpiu aukščiausias kilmingųjų sluoksnis – jau gerokai susimaišę didikai ir kunigaikščiai – administravo valstybę, formavo jos politiką, gynė nuo priešų, patarinėjo didžiajam kunigaikščiui, neretai juo manipuliuodami. Taip knygos istorinį kontekstą nusako E. Gudas ir priduria: „Šių pačių pačiausių didikų ir Vakarų Europos aristokratijos gyvenimo būdas mažai kuo skyrėsi.“ Kaip viena Mykolo Kęsgailos sūnų kelionė

Skaitykite toliau..

Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio 130-mečio proga – archyvinis interviu iš 1991-ųjų

Kiek 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų vėl laisvos Lietuvos televizijai yra davę interviu? Juozas Urbšys yra davęs. Ir šiandien jam sukanka 130 metų. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas gimė Šeteniuose 1896 m. kovo 12 d. Urbšys buvo vienas ryškiausių diplomatų ir valstybės veikėjų, ir jam teko dalyvauti daugelyje dramatiškų ir tragiškų Lietuvos valstybės momentų. 1938–1940 m. jis buvo paskutinis laisvos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Urbšys ministru buvo paskirtas jau po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, tačiau per tuos porą jo darbo metų pavojus Lietuvai tik didėjo, o totalitarinių režimų spaudimas tik stiprėjo. Urbšiui teko priimti 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumą dėl

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (IV)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Saloje su jūrų vėpliais Jūrų vėplius žino bene visi, – ruonių giminėje jie vieninteliai turi tokias dideles, beveik metro ilgio žemyn nukarusias viršutines iltis. Jomis vėpliai „aria“ jūros dugną ieškodami ten pasislėpusių moliuskų ar kitokio maisto, jomis remiasi į ledą lipdami iš vandens ant ledo lyčių, esant reikalui jomis prakerta ir palaiko neužšąlančias kvėpavimo angas lede, jomis ginasi nuo priešų, sprendžia tarpusavio kivirčus. Vėpliai pasižymi ir savo dydžiu, – patinai būdami didesni už pateles išauga iki 4,5 metrų ilgio ir iki 2 tonų svorio. Už vėplius ruonių tarpe didesni yra tik jūrų drambliai. Vėpliai gyvena Šiaurės pusrutulyje Arkties jūrų pakraščiuose. Žiemą jie praleidžia tarp plaukiojančių

Skaitykite toliau..

Didysis inkvizitorius

Žmogus, nuo kurio nei vienas negalėjo nieko nuslėpti: Tomas Torkvemada – vyriausiasis Europos inkvizitorius, vienų laikomas nusikaltėlių, kitų – vos ne šventuoju. Specialus bažnytinis teismas – inkvizicija, įsteigta Katalikų bažnyčios viduramžiais, ypač aktyviai veikė Ispanijoje. Nuo 1483 m. didžiuoju inkvizitoriumi Kastilijoje, Valensijoje, Katalonijoje ir Aragonijoje tapo Tomas Torkvemada (apie 1420–1498 m.). Per aštuoniolika jo galios metų buvo sudeginta daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių. Prie šio liūdno sąrašo reikėtų pridėti aštuoniolika tūkstančių nuteistų kalėti, ir dukart tiek nubaustų tokia didele bauda, kad žmonės tapo tiesio elgetomis. Iš viso nuo inkvizicijos veiksmų nukentėjo ne mažiau kaip šimtas tūkstančių šeimų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Torkvemada gimė mažame Ispanijos miestelyje, kurio vardu naujagimį pavadino pamaldūs tėvai. Lietuviškai

Skaitykite toliau..

Branduoliniais ginklais apsikarstę nusmuktkelniai pamišėliai

Sovietmetį menantys puikiai žino, kad imperijoje trūko visko – nuo pėdkelnių iki automobilių – užtat ginklų buvo iki soties. Jais iki šiol žvangina ir pasaulį gąsdina nupušęs diktatorius, varganas nuo galvos iki kojų: nei prisivogtus turtus gali parodyti, nei meilužes paviešinti, nei aibės kompleksų atsikratyti. Tačiau pasigirti iš sovietinės rusijos imperijos paveldėtais baisiais ginklais nepraleidžia progos nei pats, nei jo pastumdėlis Medvedevas, nuo alkoholio aiškiai susipykęs su protu. Šis netikša vis grasinasi smogti civilizuotam pasauliui „lazdynu” ar kitu šiurpiu sovietmečio išradimu, ir užmušti šimtus tūkstančių niekuo nekaltų žmonių. Rusiją valdanti nusikalstama gauja gerokai primena pamišėlius sovietijos kareivas, nepaliaujamai žvanginusius ginklais, kad „mūsų visi bijotų”: būtent apie tokius bepročius ir jų

Skaitykite toliau..

Įdomusis auksas

Auksas yra viena paslaptingiausių medžiagų. Tai žinomiausias metalas pasaulyje, jau tūkstančius metų tarnaujantis žmonėms vertybių etalonu. Jis vertinamas visur, bet kurioje šalyje, nuo Afrikos iki Šiaurės Europos, ir visur žmonės žiūri į aukso luitą su tuo pačiu godžiu susidomėjimu. Keletas įdomių faktų apie auksą: auksas yra valgomas; auksas nesukelia alergijos, todėl auksinius papuošalus gali nešioti netgi žmonės, turintys ypač jautrią odą; auksas minimas žydų šventojoje Toroje mažiausiai keturis šimtus kartų: apie 80% visų mūsų planetos aukso atsargų iki šiol yra Žemės gelmėse. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Auksas yra vienas iš šiuolaikinės pasaulio ekonomikos pagrindų, nes šis metalas nerūdija, plačiai naudojamas pramonėje ir yra pakankamai retas, kad jo kaina visada būtų

Skaitykite toliau..

Piratų Atlantida

Prieš 346-ius metus, 1670 m. liepos 18 d., buvo pasirašyta Madrido taikos sutartis, užbaigusi šešerius metus trukusią anglų-ispanų karą. Pagal šią sutartį Jamaikos sala iš ispanų perėjo į anglų rankas, ir beveik tris šimtmečius buvo Didžiosios Britanijos nuosavybe. Nuo tos dienos prasidėjo trumpas Port Rojalio, tuo metu didžiausio Jamaikos miesto, klestėjimo laikotarpis, kuris ketvirtį amžiaus tapo ne tik oficialia kolonijos sostine, bet ir neoficialia Karibų jūros piratų sostine, o taip pat, pasak to meto liudininko, „viena iš labiausiai ištvirkusių vietų Žemėje“.Port Rojalis buvo britų korsarų, plėšusių ispanų galeonus su Pietų Amerikos auksu ir sidabru, baze. Karo metu jie tai darė su vietinės valdžios teisėtu sutikimu, o taikos metu – neteisėtai.

Skaitykite toliau..

Ohaguro keistenybės

Ar žinote, kad viduramžių Japonijoje vyrai ir moterys sąmoningai dažė savo dantis juoda spalva? Iki Meidži laikotarpio (nuo 1868 iki 1912 m.) Japonijoje, pietryčių Kinijoje ir Pietryčių Azijoje buvo gana populiarus dantų juodinimo ritualas – ohaguro. Jam buvo gaminama speciali dažų pasta, kurios pagrindinė sudėtinė dalis buvo tamsiai rudos spalvos geležies tirpalas acto rūgštyje (tam geležies pjuvenos buvo ištirpinamos actuose). Tada tirpalas buvo sumaišomas su augalinėmis taninų medžiagomis, pavyzdžiui, taninų sumacho (mažo lapuočio medžio rūšis) galų milteliais. Po to tirpalas įgavo juodą spalvą ir tapo netirpstantis vandenyje. Paprastai dažai buvo tepami kartą per dieną arba keletą kartų per savaitę. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)  Hejano laikotarpio pabaigoje (nuo 794 iki 1185 m.)

Skaitykite toliau..

Maištai prieš „kukurūzninką”: kodėl žmonės nebeištverdavo

Sovietijos valdžia iki pat tauškaliaus Gorbačiovo „perestroikos” („pertvarkos”, rus.) žiauriai malšino menkiausius judesius prieš santvarką ar režimą, tačiau visiškon neviltin įstumti žmonės kartais ryždavosi protestams. Ūmaus ir neracionalaus Nikitos Chruščiovo, dėl nesveikos meilės kukurūzams praminto „kukurūzninku”, valdymo laikmečiu (1954-1964) kartas nuo karto kildavo neramumai dėl prasto aprūpinimo maisto produktais ar nesibaigiančių ekonominių eksperimentų. Šįkart papasakosime jums apie kelis nutikimus, kuomet kvailų valdžios sprendimų įsiutinta „darbo jėga” – taip niekinamai sovietiniai funkcionieriai vadino dirbančiuosius – ryžosi maištauti, tegul ir Lenino portretais bei raudonomis sovietijos vėliavomis nešini. Būtina nepamiršti, kad už dalyvavimą tokiuose protestuose, jau nekalbant apie jų „sukurstymą”, grėsė ilgi metai belangės arba priverstinis gydymas psichiatrinėse ligoninėse, kur sveikų sveikiausią žmogų

Skaitykite toliau..

Karingasis popiežius

Viduramžiais buvo devyni dideli kryžiaus žygiai, kuriuos organizavo katalikų bažnyčia, siekdama atkovoti šventąjį Jeruzalės miestą iš musulmonų ir išvalyti Europos teritorijas nuo vadinamųjų eretikų. Šią kampaniją, pradėtą popiežiaus Urbono II, kuris 1096 m. paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį, tęsė jo įpėdiniai. Vienas iš jo pasekėjų buvo Inocentas III, kuris aktyviai dalyvavo organizuojant mažiausiai tris karinius žygius ir turėjo didelę įtaką visiems kitiems.Inocentas III gimė 1160 m. kilmingoje italų šeimoje, jo vardas buvo Lotario dei Konti di Segni. Nuo pat gimimo berniukas gavo puikų auklėjimą ir gerą išsilavinimą, jis studijavo teisę Paryžiaus ir Bolonijos universitetuose, tačiau savo žinių teisės srityje netaikė. Jaunystėje jis daug keliavo, o vėliau tapo kunigu, tarnavo popiežiui Grigaliui

Skaitykite toliau..

Brežnevinio sąstingio epocha – girtuoklystės rojus

Jau esame jums šiek tiek pasakoję apie brežnevinio sąstingio epochą, bet dažnam vis dar kirba klausimas, kodėl „stagnacija“ tapo labiausiai išplitusios girtuoklystės laikotarpiu SSRS istorijoje. Sovietų imperijos vadukas Leonidas Brežnevas mėgo vaišes. Ir ne tik pats – jis nuoširdžiai džiaugėsi, kai gerokai išgerdavo aplinkiniai. Jo valdymo laikotarpiu Kremliaus banketai tapo norma, o šalies upėmis ir kanalais ėmė plaukti pirmieji „banketiniai“ motorlaiviai. Tačiau generalinio sekretoriaus asmeninės aistros virto sunkiais statistikos duomenimis: jo valdymo pabaigoje alkoholio suvartojimas vienam gyventojui SSRS išaugo du su puse karto. O 1980-ieji tapo absoliučiu antirekordu – 10,8 litro gryno alkoholio vienam gyventojui, įskaitant senelius ir kūdikius. Kaip gi atsitiko, kad „komunizmą statanti” šalis pateko arielkos nelaisvėn? (Visą

Skaitykite toliau..

Skraidantis karaliaus Saliamono aparatas

Senovės mitai, legendos ir šventieji tekstai pasakoja apie keletą istorinių asmenybių, kurios turėjo skraidančias vežimus ar skraidančius laivus, ir vienas jų buvo karalius Saliamonas.Pasak senovės raštų karalius Saliamonas buvo ne tik labai išmintingas žmogus, bet ir turėjo prieigą prie labai pažangių technologijų. Kaip minėta anksčiau, karalius Saliamonas turėjo akmenį, žinomą stebuklingojo Šamiro pavadinimu, ir šis keistas objektas galėjo perpjauti bet kokį akmenį. Sakoma, kad Šamiras galėjo pakeisti akmenį, geležį ir deimantą vienu žvilgsniu.Ne mažiau intriguojanti yra karaliaus Saliamono kasyklų paslaptis. Senovės šaltiniai teigia, kad karaliaus Saliamono turtas buvo vienas didžiausių pasaulyje, o didis išmintingas karalius turėjo tonas aukso. Bet iš kur atsirado šis turtas? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) „Išmintingojo“ karaliaus keistenybės:

Skaitykite toliau..

Ištverme pribloškęs dosnusis nugalėtojas

Australiškojo supermaratono distancija nuo Sidnėjaus iki Melburno yra 875 km, o tai užima daugiau nei penkias dienas nuo starto iki finišo. Įprastai šiose varžybose dalyvauja pasaulinio lygio lengvaatlečiai, kurie specialiai treniruojasi šiam renginiui. Dauguma sportininkų yra ne vyresni nei trisdešimties metų, ir yra remiami didžiųjų sporto prekių ženklų, kurie aprūpina sportininkus apranga ir sportiniais batais.1983 m. daugelis buvo nustebę, kai lenktynių dieną prie starto linijos pasirodė 61-ių metų Klifas Jangas. Iš pradžių visi manė, kad jis atėjo pažiūrėti lenktynių starto, nes buvo apsirengęs ne taip, kaip visi sportininkai: darbinį kombinezonus ir guminius batus. Tačiau kai Klifas priėjo prie stalo, kad gautų bėgimo dalyvio numerį, visi suprato, kad jis ketina bėgti

Skaitykite toliau..

Ketvirtoji žmonijos atšaka

Ketvirtoji žmonijos atšaka: remiantis DNR analize, Afrikoje gyveno keturios žmonių populiacijos, kurių DNR buvo labai skirtingas. Tai reiškia, kad iš pradžių žmonija nebuvo genetiškai vieninga. Vakarų ir centrinės Afrikos vaikų DNR analizė rodo, kad senovėje egzistavo mažiausiai trys pagrindinės žmonių populiacijos, kurių genai yra šiandien Centrinę Afriką, jos pietinę dalį, taip pat visus kitus šiuolaikinius žmones apgyvendinančių tautų genuose: jie buvo genetiškai nepanašūs, ypač maždaug prieš 250 tūkst.– 200 tūkst. metų. Pasirodo, buvo ir ketvirta „atšaka“ – nežinoma žmonių populiacija, kuri atsirado tuo pačiu laikotarpiu ir paliko silpną genetinį pėdsaką šiuolaikiniuose žmonėse, gyvenančiuose vakarinėje ir rytinėje Afrikos dalyse, nustatė mokslininkai, vadovaujami evoliucinių genetikų Marko Lipsono ir Deivido Raicho iš Harvardo

Skaitykite toliau..

Kaip „kagėbistai” maskolijos svečius švarino

1979-i metai: KGB darbuotojai juodu automobiliu „Volga“ persekioja ir plėšia taksi su užsieniečiais maskvoje. Vyriausiasis sovietijos kagėbistas Jurijus Andropovas įsako išsiaiškinti kas ir kaip. Taigi, sovietijos sostinė maskva, 1979 m. gruodis. Prancūzijos pilietis leidžia vakarą „Intourist“ viešbučio valiutiniame bare. Šalia jo prisėda išvaizdi mergina. Prancūzas atgyja ir galantiškai pasiūlo merginai kokteilį. Vakaras nebeatrodo nuobodus. Šiam prancūzui jis tikrai nebus nuobodus… Vėlyvą valandą, drebėdamas nuo šalčio, apsirengęs tik kelnėmis ir marškiniais, jis gatvėje pasitinka maskvietę, kuri su šunimi vaikščiojo Maskvos pakraštyje. Jis kažką maldaudamas šnekėjo savąja kalba. Moteris nieko nesuprato, tik tai, kad jis prašo iškviesti miliciją. Ji nuskubėjo namo, surinko „02“, iškvietė miliciją, o pati, paėmusi sūnaus milinę, nuskubėjo gelbėti sušalusį

Skaitykite toliau..

Justina Nenortaitė. 1936-ieji: nauja Vytauto Didžiojo karo muziejaus pradžia naujajame pastate

1921 m. vasario 16 d., Lietuvai švenčiant 3-iąsias Nepriklausomybes metines, iškilmingai buvo atidarytas Karo muziejus. Jau iš pat pradžių muziejaus pastatas nebuvo itin tinkamas muziejaus veiklai, o ir vėliau būklė vis prastėjo. 1922 m. praėjus vos metams po muziejaus atidarymo buvo pradėta svarstyti apie naujo muziejaus statybą. „1930 m. švenčiant 500 metų sukaktį nuo mirties Lietuvos  galybės kūrėjo Vytauto Didžiojo, nuspręsta  buvo pastatyti Kaune didžiulius muziejaus rūmus ir pavadinti juos Vytauto Didžiojo vardu“ („Lietuvos aidas“ 1935 m. rugsėjo 1 d., p. 7). Šiam reikalui spręsti sudaryta steigiamoji komisija, kurios pagrindiniai uždaviniai – rūpintis muziejaus statyba, finansiniais bei kitais su muziejaus veikla susijusiais klausimais. Sunkumų kėlė tai, kad tuo metu politinė

Skaitykite toliau..

DI vs žmonija

Spartėjant dirbtinio intelekto intervencijai į kasdienį gyvenimą, netyla ginčai dėl to, ar žmonių civilizacijos tikslas – sukurti dirbtinį intelektą ir išnykti?Įvairiuose šaltiniuose dažnai kalbama apie civilizacijas, gyvenusias gerokai prieš mus. Visos jos vystėsi, kurį laiką klestėjo, o paskui neaiškiu būdu išnyko. Kokios buvo jų žlugimo priežastys, mes greičiausiai niekada nesužinosime. Mums lieka tik grožėtis akmeninių statinių liekanomis, kurioms laikas beveik neturi įtakos.Ieškodami atsakymo, kartą atsitiktinai aptikom įdomų posakį apie japonų samurajų gyvenimą: „samurajus neturi tikslo, jis turi kelią“. Galų gale „samurajų kelias“ baigdavosi aišku kuo – mirtimi. Taip pat baigdavosi ir bet kurios civilizacijos kelias. Jei pažvelgtume į šį klausimą per samurajų posakio prizmę, tai nėra prasmės ieškoti, kodėl ir kaip civilizacija baigė

Skaitykite toliau..

Kas lėmė „amžinosios” Romos imperijos žlugimą?

Istorikų tarpe iki šiol nėra vieningos nuomonės, kurių aplinkybių visuma lėmė milžiniškos Romos imperijos žlugimą. Neabejotina, jog tai nebuvo viena globali priežastis, o nelemtas derinys įvairių vidinių ydų ir išorinių grėsmių, parklupdžiusių gigantišką valstybę. Bandykim panagrinėti kai kurias imperijos negeroves. Antai – romėnų didybė… Romos erelis išskleidė sparnus virš milžiniškų teritorijų – nuo rūko apgaubtos Britanijos iki karštų Afrikos dykumų. Tūkstančius metų prieš Europos Sąjungą ji jau egzistavo, ir ne tik žemėlapyje, bet ir realybėje – viskas buvo pavaldu Romai. Vieninga finansų sistema, su sunkumais įdiegta ES, turi puikiai veikiantį senovės Romos prototipą. Tarptautiniam bendravimui buvo naudojama lotynų kalba, kuri tapo beveik visų Europos kalbų pagrindu. Iki šiol ši mirusi civilizacijos

Skaitykite toliau..

Amžino gyvenimo paieškos

Visos žemės gyventojų kartos dievų nemirtingumą laikė neginčijama aksioma. Todėl, ko gero, nėra nė vieno žmogaus, kuris nesvajotų pasiekti nemirtingumą ir gyventi amžinai. Netgi galingiausi valdovai ir dievo vietininkai žemėje – faraonai – visomis įmanomomis priemonėmis bandė palikti apie save atminimą: reikalavo kurti juos šlovinančias dainas ir eilėraščius, įsakė statyti didingas kapavietes. Beveik visoms pasaulio tautoms labiausiai įstrigusi idėja buvo tikro nemirtingumo pasiekimas, nesvarbu, kokiu būdu tai būtų atrasta. Daugelis tyrinėtojų vis dėlto yra įsitikinę, kad senovėje žmonės galėjo gyventi amžinai. Šią informaciją jie gavo iš daugybės legendų, vaizdinių ir ženklų, kuriuos pavyko iššifruoti tik dabar. Todėl nenuostabu, kad žmonija siekia susigrąžinti „prarastą“ nemirtingumo dovaną. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pirmieji užuominos

Skaitykite toliau..

Negailestingas frontininkų kerštas už neteisybę

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į sovietiją plūstelėjo milijoninė karo belaisvių minia, iki tol badmiriavusi nacių lageriuose. Sovietinėje imperijoje niekas jų nelaukė išskėstomis rankomis, nes patekimas nelaisvėn buvo prilyginamas tėvynės išdavimui. Vargetų laukė kiti – GULAG’o – lageriai, kur teko ilgus metus alinančiu darbu „išpirkti savąją kaltę”. Neturėtų stebinti, kad tokią šiurpią neteisybę patyrę vargdieniai imdavosi kraštutinių atpildo priemonių, kartais įgaudavusių drastiškas formas. Apie vieną tokių įvykių ir papasakosime. Praeitin nugrimzdusi sprogimo Nagajeve paslaptis: kaip gi laivas „Generolas Vatutinas“ sunaikino sovietų uostą? 2020 m. rugpjūčio 4 d. pasaulį sukrėtė vaizdai iš siaubingo sprogimo Beiruto uoste. Šimtai žuvusių, tūkstančiai sužeistų, sunaikinta infrastruktūra – katastrofos priežastimi buvo neatsargumas saugojant amonio nitratą. Tačiau mažai

Skaitykite toliau..

Montekristo salos lobiai

Daugelis literatūrinių personažų turi prototipus. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias geografines vietoves. Pavyzdžiui, sala, kurioje vyko Aleksandro Diuma knygos „Grafas Montekristas“ veiksmas, iš tiesų egzistuoja! Montekristo sala priklauso Toskanos salynui, esančiam Viduržemio jūroje prie Italijos krantų. Šiame salyne yra dar viena žinoma sala – Elba, į kurią buvo ištremtas imperatorius Napoleonas. Tačiau Montekristo salos istorija yra daug įdomesnė ir susijusi su paslaptimis bei nesuskaičiuojamais lobiais… Bet pirmiausia šiek tiek apie pačią salą. Ji yra gana nedidelė, vos dvylikos kvadratinių kilometrų ploto. Sala pasižymi kalnuotu reljefu ir daugiausia sudaryta iš granito ir marmuro. Vienintelė vieta saloje, kur galima priplaukti, yra Kala Maestra įlanka vakaruose. Čia taip pat yra prabangus paplūdimys, kuriame

Skaitykite toliau..

Užsimoję sunaikinti Europą bepročiai

Daugumą blaivaus proto žmonių šiurpina faktas, kad įsibėgėjusiame XXI amžiuje atsirado pamišėlis, Europoje pradėjęs kruvinas žudynes, trunkančias jau ketverius metus. Geriau išmanantys istoriją nesistebi šia rusijos diktatoriaus niekšyste, nes planų naikinti europiečius turėta dar sovietinėje rusijos imperijoje, kartais vadinamoje sovietų sąjunga. Papasakosime jums apie planą, sovietinių stuobrių sukurptą vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. „Septynios dienos iki Reino“ – taip SSRS planavo ištrinti NATO iš Europos veido, mat netrukus po Hitlerio pralaimėjimo vakarykščiai sąjungininkai tapo mirtinais priešais. Europa susiskaldė į du stovyklas, o riba tarp jų buvo apsupta bokštų ir minų laukų. Generolai skubiai braižė žemėlapius, skaičiuodami, kaip sunaikinti priešą. Laimei, dauguma šių planų liko dulkėti seifuose. Vienas iš baisiausių ir

Skaitykite toliau..

Niūrūs stalininio prokuroro slėpiniai

Kokia informacija buvo rasta SSRS generalinio prokuroro seife po jo mirties? Po netikėtos Andriejaus Vyšinskio baigties jo kabinetas buvo kruopščiai apieškotas. Buvo patikrintas ir buvusio generalinio prokuroro seifas, kuriame buvo rastas raudonas aplankas su vienu dokumentu. Tai buvo skundas prieš patį Vyšinskį, parašytas Stalinui. Andriejus Vyšinskis, gimęs 1883 m. Odesoje, didžiąją dalį savo vaikystės praleido Baku. Jaunystėje jis susidomėjo revoliucine veikla, už ką buvo pašalintas iš Kyjivo universiteto Teisės fakulteto. Dabar jau buvęs studentas turėjo grįžti į Baku, kur įstojo į rusijos socialdemokratų partiją. Po partijos skilimo Vyšinskis prisijungė prie menševikų. Jis liko jų nariu iki 1920 m., kol suprato, kad bolševikai laimėjo, ir norint sėkmingai daryti karjerą, reikia pereiti į

Skaitykite toliau..

„Šėtono kabineto” marketingas

Petro Pirmojo įkurta Kunstkamera nuo pat pradžių miestiečiams kėlė ne smalsumą, o prietaringą siaubą. Šis pirmasis rusijos muziejus, skirtas „šviesti protus“, liaudies sąmonėje tapo vieta, kur pažeidžiami visi įstatymai – ir dieviški, ir žmogiškieji. Nepaisant carinių vaišių ir nemokamo įėjimo, paprasti žmonės jį aplenkdavo, matydami jame tamsiųjų jėgų buveinę. Petras I, susižavėjęs Europos mokslu, iš olandų anatomo Frederiko Riuišo nupirko „kunštų“ – retų daiktų – kolekciją. Jos pagrindą sudarė ne senovės daiktai ar mineralai, o į spiritą įmirkyti monstrai: dvigalviai kūdikiai, Siamo dvyniai, kūdikiai-ciklopai. Išsilavinusiam monarchui tai buvo mokslinio tyrimo objektai, o ortodoksams – „nelabojo antspaudas“, nuodėmingas dieviškojo plano iškraipymas. Viskas buvo eksponuojama viešai… (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Taip Rusijoje atsirado

Skaitykite toliau..

Baisiausi žmonijos metai

Ar tikrai viduramžių pradžioje buvę 536-ieji buvo baisiausi metai žmonijos istorijoje? Koks laikotarpis buvo blogiausias gyventi? Istorikai mėgsta užduoti šį retorinį klausimą. Įprastai pretendentų sąraše figūruoja 1349-ieji (Juodosios mirties metai), 1918-ieji (ispaniškojo gripo epidemija) arba niūrus viduramžių laikotarpis apskritai. Tačiau Harvardo universiteto profesorius Maiklas MakKormikas yra įsitikinęs, kad jie visi nublanksta prieš 536-uosius metus nuo Kristaus gimimo. Mokslininko nuomone, būtent šie metai tapo tikruoju tašku, iš kurio nebebuvo grįžimo, ir kuris pradėjo grandininę katastrofų reakciją, pakeitusią Eurazijos žemėlapį ir visam šimtmečiui panardinusią žemynus į tamsą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) 536 m. įvyko kažkas, kas pribloškė tuometinius žmones nuo Britanijos iki Kinijos. Pusantrų metų dangus buvo padengtas tankiu sluoksniu. „Saulė švietė

Skaitykite toliau..

Roanoko kolonistų mįslė įminta

„Roanokos kolonistų mįslė įminta!”, – toks pareiškimas buvo paskelbtas po vienuolikos metų tyrimų, kuriuos atliko kelios mokslininkų grupės. Paaiškinimai surinkti į vieną knygą ir turėtų užbaigti šimtmečius trukusius spėliojimus apie tariamą Roanoko, pirmosios anglų kolonijos Šiaurės Amerikoje, išnykimą. Ši „mįslė“ yra senesnė už Jungtines Valstijas, ir kiekvienas amerikietis vaikas apie ją sužino dar mokykloje. Britų kolonistai 1587 m. įkūrė kaimą Roanoko saloje, šiuolaikinės Šiaurės Karolinos pakrantėje. Antroji keturių šimtų žmonių kolonistų grupė, atvykusi 1590 m., aptiko, kad sala yra negyvenama. Palikti namai stovėjo tušti, kai kurie daiktai atrodė palikti skubotai. Lavonų nebuvo, o ant tvoros stulpo buvo išraižytas tik vienas žodis – „Cro“ (tikriausiai tai yra žodžio „Croatan“ – kaimyninės genties

Skaitykite toliau..

Trevi fontano lobiai – labdarai

Kai renkamos monetos iš Trevi fontano, vyksta įdomi pramoninė operacija, kuri paprastai atliekama pirmadieniais rytais, policijai priežiūrint. Darbininkai naudoja ilgas šluotas ir galingus siurblius, kad iš fontano dugno iškeltų tonas metalo. Mažai kas žino, kad šie pinigai, sudarantys apie pusantro milijono eurų per metus, nepatenka į Romos biudžetą, o visiškai finansuoja Caritas organizacijos socialinius supermarketus, paverčiant turistų viltis tikru maistu vargingoms šeimoms. Surinkimo procesą valdo komunalinės įmonės ACEA darbuotojai, kurie į baseiną įeina tinkamai apsirengę. Prieš pradedant surinkimą, vandens tiekimas laikinai sustabdomas, o monetos stumiamos į dideles krūvas specialiais šepečiais, kad nebūtų subraižytas brangus paminklo akmuo. Balti maišai, sunkūs ir pilni šlapio metalo, tada užplombuojami karabinierių akivaizdoje, ir saugomais automobiliais vežami

Skaitykite toliau..

Išnykusių Sacharos civilizacijų mįslė

Šiandien Sacharos dykuma yra milžiniška negyvybinga teritorija šiaurės Afrikoje, užimanti apie šešis milijonus kvadratinių kilometrų. Jos teritorijoje yra daugiau nei dešimt valstybių, tačiau nepaisant to, Sacharos gyventojų tankis yra mažiausias visame pasaulyje – vienam žmogui tenka apie trys kvadratiniai kilometrai.Sacharos kraštovaizdis yra gana niūrus: už horizonto besitęsiantys smėlio kalnai priešais kaitrią saulę. Tačiau keisčiausia tai, kad taip buvo ne visada. Iki XX a. pradžios žmonija nebuvo ypač susidomėjusi Sachara. Tai suprantama – kam reikalingos negyvos teritorijos, kurių tyrimas iš esmės nieko neduos.Pažangioji žmonija pradėjo „tyrinėti“ Sacharą tik komercinio panaudojimo požiūriu. Ogiustas Mušo, prancūzų išradėjas, pastatęs pirmąją saulės energijos jėgainę, atvyko į Sacharą, kad savo išradimą panaudotų komerciniais tikslais. Kartu su

Skaitykite toliau..

Neardentaliečių medžioklės paslaptys

Iš nužudytų elnių kaulų pažeidimų ir balistinių eksperimentų su mediniais ietimis mokslininkai nustatė, kaip iš tikrųjų medžiojo neandertaliečiai.Vokiečių mokslininkai ištyrė neandertaliečių nužudytų elnių liekanas, rekonstravo jų medinius ietis ir parodė, kaip būtent mūsų išnykę giminaičiai medžiojo tankiuose paleolitinės Europos miškuose. Darbus vadovavo žinoma archeologė, romanų-vokiečių centrinio muziejaus Archeologinių tyrimų centro direktorė Sabina Godzinski-Vindhoiser. Jos rezultatai pateikti straipsnyje, paskelbtame moksliniame žurnale. Tai, kad neandertaliečiai mėgo mėsą ir aktyviai medžiojo didelius žvėris, jau seniai nėra paslaptis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Jų stovyklose randama gyvūnų liekanų su žaizdų ir pjovimo žymėmis, taip pat medžioklės ginklų, įskaitant ietigalių antgalius. Bet kaip tiksliai medžiojo mūsų išnykę giminaičiai? Medžiojo ir varė? Tykodavo pasaloje? Mėtė ginklus iš tolo

Skaitykite toliau..

Hipnoze išsigelbėjęs aiškiaregys

Istorijos žinovai pamena neįtikėtiną istoriją, kaip garsus aiškiaregys „užhipnotizavo sargybą“: būtent taip Volfas Mesingas pabėgo iš Hitlerio kalėjimo. Kaip žinoma, Antrojo pasaulinio karo metu Lenkijoje gimęs Volfas Mesingas pabėgo į SSRS. Tačiau tai jam pavyko padaryti tik dėl hipnotizavimo gebėjimų. Dar savo tėvynėje Mesingas buvo suimtas vokiečių ir įkalintas kameroje, bet sugebėjo iš ten pabėgti. Volfas Mesingas, gimęs 1899-ais netoli Varšuvos, šiuolaikinės Lenkijos sostinės, dar jaunystėje pradėjo pasirodymus scenoje. Jis dalyvavo iliuzionistų pasirodymuose, o vėliau pradėjo rodyti savuosius numerius. Mesingas demonstravo vadinamąją „estradinę telepatiją“ ir sulaukė nemažo pasisekimo publikos tarpe. Tačiau 1939 m. Lenkija buvo okupuota nacių Vokietijos, o tai žydų kilmės artistui nežadėjo nieko gero. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Valstybės Ceilone

Šiaurinė Ceilono dalis ne kartą buvo užpulta iš Pietų Indijos. Didžiausias antpuolis įvyko II a. pr. m. e. viduryje, kai tamilai iš Čolos užėmė Anuradharapūrą, o Pihiti sostą užėmė tamilas Elaras. Tačiau karalius Ruhuna Dutugamunu (101–77) išvarė tamilus ir laikinai išplėtė savo valdžią visam Ceilonui. Apie 29 m. pr. m. e. įvyko tamilų iš Pandžos valstybės invazija. Jie buvo išvaryti tik po keturiolikos metų.Dėl tolesnio valstybės valdžios stiprinimo ir vidaus padėties stabilizavimo Ceilonas daugiau nei keturis su puse amžiaus nepatyrė didelių invazijų iš Indijos. Atskirų antpuolių pobūdis buvo plėšikų reidai. Ceilono gyventojai taip pat rengė reidus į Pietų Indiją, plėšė pakrantę ir iš ten vežė vergus.Pagrindinis gyventojų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Pirmųjų mūsų eros amžių

Skaitykite toliau..

Kaip bolševikėliai Ararato kalną Turkijai atidavė

Papasakosime apie Turkijos „peilį į nugarą“ bolševikėlių vadeivai Leninui: kaip gi Araratas nustojo būti armėniškas? Jį galima matyti iš Jerevano bet kurią giedrą dieną. Didžiulis, žilas, biblinis. Araratas – Armėnijos simbolis, jos skausmas ir viltis. Tik jis nesistiebia Armėnijoje. Sienos eina jo papėdėje, ir norėdamas paliesti tautos šventovę, armėnas turi turėti Turkijos vizą. Kaip taip atsitiko? Kas atidavė senovinę žemę? Atsakymas paprastas: žioplys ir naivuolis Leninas. Jis tikėjosi sudaryti pelningą sandėrį su Mustafa Kemaliu, bet buvo apgautas. Po Pirmojo pasaulinio karo Turkija buvo viso labo griuvėsiai. Nugalėtojai – Anglija, Prancūzija, Italija – draskė imperiją į gabalus. Graikija jau buvo įsikūrusi Smirnoje. Sultono vyriausybė Stambule pasirašydavo bet kokius dokumentus, kad tik

Skaitykite toliau..

Sfinksas faraono veidu

Sfinksas yra vienas iš unikalių Gizos laidojimo komplekso statinių. Galbūt jis nėra toks didelis kaip piramidės, tačiau su juo ir jo atsiradimu susijusios istorijos yra ne mažiau įdomios nei piramidžių statybos procesai. Egipto Didysis sfinksas yra seniausia iki mūsų dienų išlikusi statula-paminklas. Galbūt tai yra pirmasis paminklas istorinei asmenybei. Ši asmenybė vadinosi faraonas Hefrenas. Ypatingo pikantiškumo suteikia tai, kad šis paminklas buvo pastatytas dar faraono gyvavimo metu. Ir ne tai, kad tai buvo kažkas neįprasto senovės Egiptui – nes statulos, skirtos faraonams, buvo statomos visada ir visur, bet jos, kaip taisyklė, buvo šventyklų ar istorinių kompleksų dalis – tačiau sfinksas buvo visiškai kitoks atvejis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Pirma, skulptūros ypatybės.

Skaitykite toliau..

Senovės Romos parfumerija

Paslaptingas ir saldus aromatų pasaulis nepaprastai traukia. Ir šis pasaulis turi savo istoriją, kuri yra neatsiejama nuo žmonijos istorijos.Aistra kvepalams užvaldė ir Romos imperiją. Romėnai greitai prisijungė prie helenų kultūros. Tęsdami jų tradicijas, jie padarė didelį indėlį į parfumerijos plėtrą, nustatė prekybos kelius sausuma ir jūra su Arabija, Indija, Afrika, kuriais buvo gabenamos žaliavos kvepalams gaminti.Romėnai kvepėjo visi – nuo mažiausių iki didžiausių. Aromatus naudojo ir pasaulietiniame gyvenime, ir ritualuose, ypač mėgo rožes, smilkalus, kostusą, benzoinę dervą, ambrą, muskusą ir kitas kvapias medžiagas. Kvepėjo viskas aplink – ne tik kūnas ir drabužiai, plaukai ir avalynė, bet ir kambariuose buvo deginami smilkalai, o maistui buvo naudojami aromatingi prieskoniai. (Visą apybraižą skaitys

Skaitykite toliau..

Dingusių civilizacijų aidai už paslapčių ir mįslių šydo

Žmonijos istorija kupina paslaptingų išnykusių civilizacijų. Šios senovės kultūros, kadaise klestėjusios, nugrimzdo į užmarštį, palikdamos po savęs tik griuvėsius, reliktus ir daugybę klausimų. Kokia buvo jų išnykimo priežastis? Kur dingo jų tautos? Ir kokias pamokas galime išmokti iš jų likimo? Antai, šumerai, stovėję ties civilizacijos lopšiu: pradėkime savo kelionę nuo Mesopotamijos, kur maždaug prieš šešis tūkstančius metų atsirado pirmoji mums žinoma civilizacija – šumerai. Jie padovanojo pasauliui raštą, ratą, drėkinimą ir pirmuosius miestus. Tačiau iki 2000 m. pr. m. e. šumerų civilizacija išnyko. Priežastis lieka mįsle: galbūt klimato kaita ir dirvožemio druskingumas, o gal kaimyninių tautų invazijos?.. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Hetitai: imperija, pasimetusi laike Anatolijoje (šiuolaikinė Turkija) klestėjo hetitų

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Didysis inkvizitorius

Žmogus, nuo kurio nei vienas negalėjo nieko nuslėpti: Tomas Torkvemada – vyriausiasis Europos inkvizitorius, vienų laikomas nusikaltėlių, kitų – vos ne

Skaitykite toliau..
2026-03-11 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE