Netruks atšilti orai, ir vėl sugaus populiariausio Vilniuje (o gal ir Lietuvoje?) paplūdimio prie Balsio ežero lankytojai. Karštomis vasaros dienomis jų čia prisirenka tiek, kiek kadaise būta vilniečių pamėgtuose Valakampiuose, šiandieną praradusiuose buvusią šlovę. Prie Balsio stebina ne tik poilsiautojų gausa, bet ir pramogaujančios minios margumas: šašlykines aptūpę tamsesnio gymio atvykėliai, vandenyje drąsiai turškiasi juodaodžiai, ant suoliukų susėdęs jaunimas kalbasi ispanų kalba, vaikų baseinėlyje siaučia gausi romų šeima, sugalvojusi originalią pramogą – pasimėtyti didokais akmenimis… Balsį pamėgau prieš porą dešimčių metų, kai gyvenome netoliese – Jeruzalėje, ir bemaž kas vakarą atvažiuodavom vakarais pasimaudyti: ruduo buvo toks šiltas, kad drąsiai pleškenomės iki pat rugsėjo vidurio. Tiesa, paplūdimys buvo gerokai sentelėjęs, gelbėtojų namelis suvargęs, ir apskritai Balsio pakrantė mažokai buvo panaši į dabartinę, įvertintą „mėlynąja vėliava” – tokių, europinio standarto, paplūdimių Lietuvoje vos keletas. Šįsyk noriu pasikviesti jus pasivaikščiojimui Balsio krantais, ieškant užsilikusių praeities liudininkų, bandant atspėti jų paskirtį, atsiradimo laiką ir t.t.
Pirmiausia pasiieškosim žinių apie „žaliukus“ senuosiuose leidiniuose: „Eidami iš Verkų į šiaurę smėlingu vieškeliu, matome vietomis žavingus reginius. Dešinėje vieškelio pusėje paliekame Naujuosius Verkus su popieriaus fabriku ir keliais aplinkui namais. Toliau paėję, matome išmėtytą ant kalno Riešės sodžių ir to paties vardo upelį, o nuo čia netoli ir Žaliąjį ežerą. Jis yra už 6 klm. nuo Verkų. Žaliojo ežero apylinkės ir gamta yra žavingos. Ežero vanduo atrodo šviesiai žalios spalvos (nuo vandeninių augalų) ir vasarą žavi atvykusius iš Vilniaus ekskursininkus. Padavimas sako, kad senovėje, žiemos metu, ant šio ežero įvykusi tarp lietuvių ir kryžiuočių kruvina kova. Po sunkiais kryžiuočių riteriais įlūžęs ledas ir daug kryžiuočių prigėrę. Todėl šis ežeras yra vadinamas dar Kryžiuočių ežeru. Prieš keletą metų žvejai buvo ištraukę iš ežero kardų ir šarvų dalis.” („Vilnius ir jo apylinkės”, 1937 m.) Rodos, verta būtų pasijuokti iš šios romantiškos istorijos, tačiau manasis bičiulis tikrai buvo radęs Also ežero dugne kardą, tiesa, Alsas yra gerokai arčiau miesto centro.
Ankstyvuoju sovietmečiu „žaliukai“ irgi buvo puikiai žinomi, tačiau pasiekti juos nebuvo taip paprasta, kaip dabar (nūnai iki „žaliukų“ galite atvykti net trimis autobusais – 36, 66, 76, išlipdami stotelėje „Verkių Riešė“), tačiau anuomečiuose leidiniuose jiems visada skirtas dėmesys: „Prie Tėvynės“ kino teatro aikštelės persėdate į autobusą, kuris vyksta pro Šnipiškes, Baltupį, Jeruzalę, Verkius į Naujuosius Verkius bei Žaliuosius ežerus. Už Verkių autobusas iš karto įneria į miškus ir važiuoja žaliu medžių tuneliu iki Naujųjų Verkių vidurinės mokyklos. Kairėje – mokyklos sporto aikštelė, o už jos tęsiasi šilai ir kalvos – Verkių kalvų tęsinys, Panerių kalnų atšakos. Iš čia autobusai grįžta atgal į Vilnių, tačiau vasarą, ypač sekmadieniais, jie paprastai važiuoja dar porą kilometrų – pro Naujųjų Verkių popieriaus fabriką, Riešės upelio krantais, pro Dvariškių kaimelį, iki antro Riešės tiltelio“ („Vilniaus apylinkės“, 1958 m.)
Ką gi toliau pasakoja sovietmečio knygelė apie Balsį? „Prieiname vakarinę ežero įlanką. Prieš mus tyvuliuoja didelis, medžiais apaugusiais krantais ežeras. Vietinių gyventojų jis vadinamas įvairiais vardais: kartais Verkių ežeru, dažniau Balsio, Baltuoju arba tiesiog Žaliuoju. Tačiau tikrasis jo vardas – Kryžiuočių ežeras. Pasakojama, kad Vytauto laikais nuo Vilniaus pilies atmušti kryžiuočiai buvę čia tarp kalnų apsupti ir ant šio ežero ledo suvaryti; ledas neatlaikęs tokio žmonių susibūrimo, lūžęs, ir visi kryžiuočiai ežero dugnan nugarmėję. Esą, dar neseniai žvejai tinklais užkabindavę ir ištraukdavę kryžiuočių šalmus, šarvus, ietis. Dėl to jis ir vadinamas Kryžiuočių ežeru.“ Sunku numanyti, kiek šiuose pasakojimuose esama tiesos, nors greta Balsio ir esama Kryžiokų rajono rytuose, bei Kryžiokų miško vakaruose. Prie ežero glaudėsi ir pora vienkiemių – Balsis ir Juodžemis, vieną jų šiandieną atrasite šiauriniame ežero Balsys pakraštyje.
Balsio apylinkės ankstyvuoju sovietmečiu.
Ankstyvojo sovietmečio leidiniuose randame tokią Balsio charakteristiką: „Kryžiuočių ežeras yra lenkto rago formos, palyginti siauras, bet gana gilus. Ežero plotas – 55 ha. Norint apeiti visą jį pakraščiu, tektų atlikti daugiau kaip 5 kilometrų kelionę. Vidutinis ežero plotis – apie 300 metrų, o plačiausia vieta siekia beveik pusę kilometro. Ežeras tyvuliuoja apie 112 m virš jūros lygio, o jo kraktai siekia 150-160 m aukščio. Ypač aukšti rytiniai krantai. …Pietrytiniai krantai sausi, patogūs saulėje kaitintis ir maudytis (būtent čia ir yra įrengtas palūdimys ir jo infrastruktūra), bet čia kaip tik giliausia ežero vieta (beveik 40 m). Todėl Kryžiuočių ežere maudytis reikia atsargiai, juo labiau, kad dugnas leidžiasi gana staigiai. …Ežero vanduo labai šaltas ir skanus gerti – mat, į ežerą suteka daug šaltinių, – tačiau kietas dėl kalkių gausumo, kurių čia ištisi klodai.“ Rodos, laikas mums dėti į šalį leidinius, ir patiems pasidairyti ežero pakrantėse: kokius gi praeities reliktus atrasime?
Dar pavartykim seną kelionių vadovą: „Žaliųjų ežerų aplinka graži ir įdomi gamta čia traukia ne tik vilniečius poilsiautojus, ne tik turistus, bet ir gamtininkus. Žaliųjų ežerų apylinkėse priskaitoma apie 1000 įvairių augalų rūšių: medžių, krūmų, žolių, samanų, nemaža vaistažolių ir t.t. Žalieji ežerai su apylinkės miškais yra valstybės saugomas rezervatas (draustinis). Čia, be vietinių paukščių ir žvėrelių, yra aklimatizavęsi ir tolimesnių kraštų miško gyventojai. Čia pamatysi iš Sibiro taigos atgabentas lieknas stirnas, dideles Altajaus voveres, liuoksinčias medžių viršūnėmis, besisupančias pušų ir eglių šakose.“ („Vilniaus apylinkės“, 1958 m.) Gyvūnų miškuose aplink Žaliuosius ežerus tikrai esama: bene kasdien sutinku stirnas, išvystu nelabai žmonių bijančias voverių poreles, kurių patinai vilioja pateles išties įspūdingu akrobatiniu triuku, krisdami iš medžio viršūnės žemėn. Tiesa, reiktų suabejoti, ar kadaise gabentos čia stirnos iš Sibiro, o štai voverės išties didelės, tamsoko kailio, ilgą purią uodegą turinčios. Šeštojo dešimtmečio leidinyje randame dar vieną įdomų įrašą apie „žaliukus“: „Šiose apylinkėse daiginti ir Žaliųjų ežerų vandenyje mirkyti lietuviškųjų ąžuolų daigai prieš keletą metų buvo nusiųsti į sausringas … vietas. Šiandien ąžuoliukai gražiai auga broliškose respublikose, sulaikydami vėjus ir sniegą“. Ąžuolai išties gausiai apaugę Balsio krantų šlaitus, tad nuvažiavę pasigėrėti šiuo ežeru artimiausiomis dienomis, išsyk atskirsite lapų dar neišleidusius galiūnus.
Žalieji ežerai tarpukariu.
Balsio apylinkių nuotraukoms parengiau trumpus komentarus, padėsiantį mintimis paklajoti šio ežero pakrantėmis, bet išvysti jį savosiomis akimis bus ir maloniau, ir įspūdingiau, ir širdžiai mieliau – apsilankykit! Na, o tęsti virtualią ekskursiją kviečiu AIDŲ bendruomenės narius.
