Straipsniai
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių kurortų virtinė, nutįsusi šalia Rygos įlankos net keliasdešimt kilometrų. Palanga – lietuviškas kurortas, o Jūrmaloje vilas sau statėsi visos carinės imperijos šulai, geležinkelio atšaka nuteista dar cariniais laikais (1877 m.), tad iki šiol rygiečiai mėgsta į Jūrmalos miestukus atvažiuoti traukiniu, todėl ir geležinkelio stotys čia vertos atskiro dėmesio dėl įdomios architektūros. Na, o mes bandysim architektūros meną – todėl ši apybraiža ir pakliuvo rubrikon “Mūzų draugijoje” – pažinti dairydamiesi tai Jūrmaloje, tai Palangoje. Tikiuosi, toks pasivaikščiojimas jus sudomins, nes panašaus sumanymo kol kas neaptikau. Viršuje esančios nuotraukos pakraštys išduos, kad
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (II)
1964.08.14, penktadienisŠeštą valandą ryte prabudome garlaivio denyje įsirengtame guolyje iš palapinių, miegamųjų maišų ir antklodžių. Laivo gilumoje ritmingai ūžė galingas motoras. Šis laivas 1939 metais pastatytas Vokietijoje, karo metu vežiojo ginklus ir šaudmenis, o dabar raižo Juodąją jūrą 25 km/val. greičiu, vežioja poilsiautojus, kai kuriuos krovinius. Jo ilgis – apie 150 metrų, gali gabenti 4-5 tūkst. tonų krovinių. Jūra buvo rami, nuklota mažomis bangelėmis, bėgančiomis pro šalį ir tolstančiomis kartu su laivo palikta putoto vandens juosta. Septintą valandą denio keleiviams teko palikti guolius ir užsilipti ant suolų, kol vienas jūreivis su gumine žarna plovė medinį denį. Aštuntą valandą atplaukėme į rūkstančiais kaminais „pasipuošusį“ Novorosijską. Išsiskirstėme laive po visus kampus, jeigu būtų
Smagių vaikystės akimirkų atspindys – Žaislų muziejus
“O, kaip norėčiau atgalios į jaunystę savo!” – dainavo žavi, charizmatiška, subtiliai moteriška lietuviškosios estrados primadona: laimingi galėję kurti dainas šiai tikrojo Lietuvos elito atstovei. Šįkart pakviesiu jus apsilankyti ne jaunystėje – į ją mes irgi tikrai rasime kelią sugrįžti – o vaikystėje, kurią atradau apsilankęs tokio pat, kaip ir aš, keistuolio (gerąja prasme) ir entuziasto Povilo jau gerą dešimtmetį puoselėjamą unikalų muziejų. Maniau, kad jį labiausiai mėgsta ir lanko vaikai, bet, pasiklausęs Povilo pasakojimo – jis išties pasikaustęs savojoje srityje – supratau, kad toje aplinkoje atgyja ir vyresnės, ir net vyriausios kartos emocijos: muziejuje apstu žavių vaikystės prisiminimų, nors yra ir eksponatų iš XIX amžiaus. Nedidelę dalį muziejuje apsigyvenusių
Apaštalų Petro ir Pauliaus buveinė Krokuvoje
Ir jums yra tekę vidury baltos dienos paklebenti šv. Onos bažnyčios rankeną? Užrakinta visada, išskyrus pamaldų metą, kai apžiūrėti bažnyčią nepatogu – trukdysi mišioms. O bažnytinio meno muziejuje esate buvę sekmadienį su svečiais ar vieni? Nesate, nes sekmadienį, kai daugiausia atvykėlių, o ir patys vilniečiai norėtų užsukti į šį muziejų, jo duris atrasite užrakintas – sekmadienį švęsk, ir baigtas kriukis! Nesu bambeklis, kuris tik ir ieško, kur čia savo saliamonišką trigrašį kyštelėti apie tą ar aną trūkumą. Visi mes ne šventieji, tad pirma reikia krislą savoje akyje išvysti. Visgi, atotrūkis tarp bažnytinio paveldo racionalaus ir protingo panaudojimo Lenkijoje ir Lietuvoje yra milžiniškas, ir, deja, ne mūsų šalelės naudai. Pamenate mūsiškį
Vingio praeitis ir šiandiena: dairomės permainų
Savaitgalį gamta padovanojo pasakišką šilumą, tad Vingio parke tiršta. Pažadėjęs agentūrai parengti apybraižą apie Vingį, pasivadinau pačiutę pasivaikščioti nuo vaikystės pamėgtais parko takais. Ketinau pasidairyti netolimos praeities pėdsakų, pasidžiaugti naujovėmis, ir šis sumanymas pavyko. Norėčiau ir jus pasikviesti kelionėn į Vingio praeitį, prisiminti vaikystės bei jaunystės įspūdžius. Aukštų materijų nesieksime, datomis, skaičiais ir pavardėmis neapsikrausime, o tiesiog pasidairysime į senuosius vaizdus bei šiandienos kadrus. Tik vienu-kitu žodeliu pakomentuosiu pokyčius. 1960-ais baigta statyti estrada tapo svarbiausia Vingio naujakure, po atnaujinimų iki šiol tarnaujančia masiniams renginiams. Vingio parke maitino originalioji “Lakštingala”, jos šarmą šiandieną nepajėgia kompensuoti daugybė estradoje ir šalia jos įsikūrusių užeigėlių. Kol nebuvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar ŠMC) ir
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (I)
Kelionėse į Karpatus ir Kolą, matyt, užsikrėčiau “kalnų liga”. Panorau aplankyti Kaukazo kalnus , aukščiausius Europoje. Žygįo į Kaukazą dalyviais buvome šešiese, – keturi vyrukai ir dvi merginos. Bet iš Vilniaus iškeliavome trise, – aš ir abi merginos. Su kitais žygio dalyviais susitikome Kryme. Čia mūsų žygio vadovas Jonas Sausaitis bei jo studijų draugas ir žygio dalyvis jakutas Kolia buvo lauko praktikoje, – abu studijavo geologiją Maskvos universitete. Garlaiviu perplaukę Juodąją jūrą iš Suchumio pradėjome 16 dienų pėsčiųjų žygį kalnais, nukeliaudami apie 300 kilometrų. Keliavome aukščiausiais Didžiojo Kaukazo kalnais, įveikdami daug aukštų ir sudėtingų perėjų: Nacharo (2880 m), Džampakolo (3780 m), Chatiu-Tau (3800 m) , Bečo (3375 m), Mamisoni (2820
Atvelykio šventė – mažosios Velykėlės – šauniai nuaidėjo Telšiuose
Balandžio 7 dieną Telšių kultūros centras organizavo Atvelykio šventę, kurioje buvo laukiami ne tik mažieji miesto gyventojai, bet ir visi tie, kurie trokšta džiaugsmo, kūrybiškumo ir šventinės atmosferos. Tradicinė Atvelykio šventė „Rėid margs kiaušinielis“ pasirodė ne tik kaip tradicinis renginys, bet ir kaip tikras kultūrinis įvykis, kurį prisimins daugelis dalyvių ir svečių. Telšių kultūros centro komanda paruošė pilnutėlę aikštę užsiėmimų, pritaikytų visų amžiaus grupių poreikiams. Čia kiekvienas turėjo galimybę pasinerti į įvairias veiklas: nuo tradicinio margučių ridenimo ir veidukų piešimo iki lenktyniavimo su mediniais arkliukais ar net vaikščiojimo kojūkais. Gražiausių margučių titulą iškovojo talentingiausi dalyviai, kurie buvo apdovanoti saldžiomis dovanomis. Šventę papildė Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino šiuos dainos žodžius. Jau išėjusiai, vyriausiajai bei manajai kartoms teko bristi gilų purvynėlį net pusę amžiaus, o ir ne per Klausučių ulytėlę, o visuotinio stygiaus, rekrūtavimo svetimoje armijoje, aršios propagandos ir melagingos ideologijos sąlygomis. Perbridome, vieni smarkiau, kiti menkiau išsipurvinę, ir sugebėjome tuos purvus nusiplauti nuo sąmonės, tiesa, vis dar esama murzinų. Visgi, bridome labai nevienodai: vieni tik klampodami po sovietijos purvą, o kiti dar ir uoliai jo pridėdami, papurvindami. Neveidmainiaudami turime pripažint, kad dauguma prisitaikėme prie sovietinio režimo, ne vienas ir ne du uoliai jam tarnavo, o aktyviai priešinosi
Užburiantis senųjų automobilių pasaulis Rygoje
Pasaulyje devynios galybės muziejų, tačiau tik retas palieka metų metus neišdylantį įspūdį, tad norėčiau prisiminti progą išvysti būtent tokį. Dairydamiesi internete, kurį gi čia muziejų aplankyti pirmadienį, kai dažnas istorijos liudytojas nedirba, netikėtai sau patiems susiradome automobilizmo – jei teisingai išverčiau latvišką terminą “motormuzejs” – įsikūrusį netoli į Liepoją vedančio plento (jau popiet ketinome riedėti į ją relaksacinei kelionės daliai). Nuojauta neapgavo, kad braliukai latviai padirbėjo iš peties, įrengdami europinio lygio ekspoziciją, kuriai bent menkiausią priekaištą rasti būtų keblu, o ir pats būsimo lankytojo pasibuvimas muziejuje pergalvotas iki smulkmenų. “Bravo, bravo, bravo!”, – sakiau ir tebesakau latviams, skrupulingai permąsčiusiems visas lankymosi smulkmenas taip, kad norėtųsi sugrįžti ir gėrėtis darkart. Lietuvaičių
Atlydžio laikų ir šiandienos Palanga
Orams pavasarėjant ir šylant, dažnas jau planuojame, kur šiemet apsistosime, atvykę gintarinėn Palangon, kokius užsiėmimus nuveiksim, kur trauksim pasistiprinti ar pramogauti. Manosios kartos atsiminimuose gerokai kuklesnė, nei yra šiandien, Palanga, na, gal atviro baseino prie “Lino” ir gaila, tačiau tokia pramoga būtų itin brangi šiandieną. Anuomet, kai sovietijoje energijos ištekliai buvo, rodos, neišsemiami ir pusvelčiui gaunami, smagu buvo maudytis ne tik palangiškiame, bet ir Vilniaus “Žalgirio” atvirame baseine: pliuškeniesi šiltutėliame vandenyje, iš dangaus krintant snaigėms – ech, kokia romantika! Nei nemirktelėjęs išvardinčiau neįmantrias, bet smagias pramogas pajūryje prieš keliasdešimt metų, o kokių būta chruščiovinio atlydžio metais – šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje – kai Palangon ilsėtis važiavo mūsų tėvai
Meilės alėjos senbuvė “Vaidilutė”
Nedaugžodžiausiu apie palangiškį Botanikos sodą, kuriame visi esame daugsyk buvę, o paporysiu apie jo kaimynę – fantastiško populiarumo susilaukusią “Vaidilutę”. Tiesa, šiandieną jos statusas pakitęs, o ir originalus pastatas supleškėjo dar sovietmečiu, bet buvo atstatytas. Pirmojo – originalaus – pastato autorius yra vienas garsiausių Lietuvos architektų, kurio dėka galime grožėtis sumaniai priderintais istoriniam Klaipėdos veidui šiuolaikiniais pastatais, darniai pratęsusiais šimtametes uostamiesčio architektūrines tendencijas. Nors mūsų kelionės praeitin objektu yra meistriškai tarp paplūdimio bei Botanikos parko įterpta “Vaidilutė”, pirma prisiminkime vieno lietuviškosios architektūros korifėjų biografiją. Architektas Alfredas Gytis Tiškus (1934-2008) – vienas iškiliausių uostamiesčio architektų, jam priskiriamas Klaipėdos – raudonų plytų miesto – sumanymas. Idėją architektas nuosekliai puoselėjo viso savo darbo
Žavioji Viktorija saulės ir vėjo glostomoje Gozo saloje
Nors Maltos negailintis vėjas pūtė it pamišęs, nuo Citadelės sienų sužavėti dairėmės į Gozo salos centre įsikūrusią Viktoriją (Victoria, maltiečių dar vadinama Rabat). Smagu, kad jau keliavote kartu su mumis į kelias Gozo įžymybes: Ta’ Pinu baziliką, Ta Kota malūną, priešistorinę Džgantijos šventyklą ir Citadelę, iš kurios dabar dairomės. Atėjo laikas siaura ir stačia gatvele leistis į Viktorijos centrą, pirma išgėrus kavos gatvelės pašonėje prigludusioje kavinukėje. Prisėdę prie staliuko lauke, nustebę stebėjome turistinį traukinuką, gana žvaliai besileidžiantį nuo Citadelės link Nepriklausomybės aikštės – gatvelė stati, oi kokia stati! Bet pirma darsyk pasidairykim iš Citadelės į Viktoriją, gaudžiant sekmadienio pamaldų varpams. https://videos.files.wordpress.com/t5eDkUpZ/victoria-gozo-malta-202304.mp4 Maltoje, Gozo salos centre įsikūrusi Viktorija atrodo žaviai saulėtą
Vaikštom spalvingoj Vilniaus praeity su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Senokai nebuvome pasikvietę iš nebūties mūsų talkininkus pasivaikščiojimuose po Vilniaus praeitį, tad jie net ir sunerimo šiek tiek: gal jau nebebus mums reikalingi? Paraminau abudu, ir XX amžiaus pradžios kariūnai vėl žvaliai atlinguoja, pūsdami tirštą tabako dūmą. Rūkymas labai žalingas, tad pats senai atsisveikinau su vakarine cigarete, bet poručikui ir feldfebeliui sunkoka atprasti, juolab XX amžiaus pradžioje dažnas smaginosi tabaku. Na, pasiprašysim, kad bent jau mūsiškės iškylos metu jie nepapsėtų šalia, kad Vilniaus vaizdai nebūtų gožiami tirštų dūmų. Pasivaikščiojimas praeityje šįkart bus atraktyvus, nes dairysimės ne į juodai-baltas, o spalvotas Vilniaus panoramas. Praeities leidėjai maloniai pasirūpino “paspalvinti” sostinę, tad ir kalba su Ledovskiu bei von Lendenu megsis sparčiau, juk jie
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Poros valandų kelias iš Krokuvos į kurortinę Zakopanę neprailgo: išpuoselėti lenkų darželiai, palei kelią pūpsantys dailūs namai, o svarbiausia – ant aukštų atramų virš miestelių tiesiama magistralė sužavėjo ilgam. Lenkų kelininkai triūsia išsijuosę visoje šalyje, tad sulyginimas Lietuva-Lenkija jau senokai pasikeitęs lenkų naudai, ir, berods, pasivyti jų neišeis. Jei prieš porą dešimtmečių galėjom pasigirti sovietmečiu nutiestomis magistralėmis, o Lenkijos kelininkai tik bandė įsibėgėti, tai šiandieną mūsiškiai keliai nudrengti, tiltai ir viadukai suvargę, o besaikio godumo liudininkės – kelininkų pilaitės vešliose pamiškėse bei paežerėse – ir yra liudininkės nuosmukio priežasčių. Metam į šoną lietuviškų vieškelių slogutį, ir grįžtam į Tatrų kalnyno papėdėje nusidriekusią Zakopanę, nes mūsiškis autobusas – važiuoja bemaž valanda
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Mano sudėliotas kalambūras šiek tiek apgaulingas, nes tikroji druskinių armija pusantro sykio gausesnė – jos gretose net 1550 kariūnių. Taip jau gyvenime būna ar pasitaiko, kad daugybę kartų buvęs Druskininkuose, taip ir neaplankai šio kurorto muziejų, įsikūrusį žavioje viloje “Linksma”. Visgi šįsyk nutarėme neapsigėdinti, ir sekmadienio pavakarę užsukom muziejun: bilietai tik penkis euriukus kainuoja, o pažiūrėti tikrai yra ką ir pagrindinėje ekspozicijoje. Paprotinęs mus kyburiuotis laiptais viršun – tai nebuvo lengva, nes daugsyk galėjau nusibalnoti kaktą – į nedideliame kambaryje įsikūrusią unikalią ir žavią ekspoziciją “Tūkstantis druskinių”, žavinčią lankytojus jau ne vienus metus. Akys raibo nuo ne tik lietuviškų (atradau ir mūsų namuose buvusią “Dailės” kombinato gamybos medinę gražuolę) ar
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (III)
Velykos – gerokai ramesnė nei Kalėdos šventė, tačiau neturime save jau taip varžyti, kad nenukeliautume į kauniškius restoranus bei kavines, bent jau praeityje. Mūsų ankstesnės iškylos susilaukė rekordinio susidomėjimo – nors, prisipažinsiu, kad (kol kas) populiariausia yra apybraiža apie šviesios atminties “Merkurijų” – tad tikiuosi gausaus jūsų dalyvavimo ir šįkart. Kaip ir praėjusiais kartais, atmintį pamiklinsim savotiškos “viktorinos” būdu – jus intriguoti man ir lengva, ir savitai įdomu, nes kauniškių užeigų gausa bei įvairovė gali lengvai paklaidinti ir priversti susipainioti. Kiek atmintis leis, stengsimės nebegrįžti į jau lankytas vietas, o jei ir dirstelėsim į kurios vidų, tai kitu kampu ir kitu interesu. Malonūs skaitytojai man atleis, jei, kaip ir apybraižose
„Egle“, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese ir…“ (II)
Neveidmainiausiu, ir tiesmukai prisipažinsiu, kad tikėjausi susidomėjimo pirmąja apybraižos apie druskininkiškę “Eglę” dalimi, tad džiaugiuosi, kad taip ir nutiko. Vadinasi, ne veltui dirbam, tad laikas žvilgterėti į solidžiąją sanatoriją kitu rakursu, ir šįkart jame bus vienas-kitas kartesnis žodis egliečiams. Pasibuvimą pušynų apsuptoje “Eglėje” pradėsim nuo…baimės, o gal tikriau – abejingumo, prisibijojimo, nežinojimo? Nesyk, bendraudamas su senokai pastatytų objektų ar įrengtų interjerų savininkais, pajutau panišką baimę prisipažinti, jog tai yra sovietinio laikmečio reliktai. Susidaro įspūdis, kad pusę amžiaus Lietuvą kūrė vien kompartijos funkcionieriai ar sovietiniai kareivos, padedant kagėbistams. Apie sovietmečio ydas jau esu parašęs keliolika apybraižų, rašysiu dar ir dar, tačiau ne tam, kad galutinai sujuodinčiau tą sunkų Lietuvai periodą, o
Telšiuose, kartu su visa Lietuva, iškelta NATO 20-mečio vėliava
Šių metų kovo 29-a diena neabejotinai yra ypatinga Lietuvos istorijoje. Šią dieną mes minime mūsų šalies įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) 20 metų sukaktį. Tai diena, kai Lietuva tapo tvirtu ir nepaprastai svarbiu tarptautinio saugumo sąjungos nariu. Telšių Turgaus aikštėje skambant Lietuvos ir NATO himnams šią šventinę dieną į dangų iškeltos Lietuvos ir NATO vėliavos. Renginį vedė Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė. Telšių rajono savivaldybės vicemerė Agnė Jakavičiūtė Miliauskienė kreipėsi į susirinkusius žmones, pabrėždama, kad šiandieniniai įvykiai yra ypatingai reikšmingi. Ji priminė apie mūsų šalies saugumą ir atsakomybę, kurią turi kiekvienas iš mūsų. NATO švenčia 20 metų partnerystės, solidarumo ir draugystės su Lietuva jubiliejų. Tai diena, kai mes
Vingio praeities aidai (II)
Esame jau gerokai klaidžioję Vilniaus aikščių praeity, domėjomės ir istorija Botanikos bei Jaunimo sodų, šiandieną tapusių Bernardinų sodu. Visgi, lyginant aikščių ir žaliųjų erdvių – sodų, parkų, skverų – virsmus, aiškiai matome intensyvesnius pokyčius būtent rekreacinėse plotmėse. Neatsitiktinai ir Vingio parkas stebina gausa permainų ir įvykių, nutikusių vos per keliasdešimt metų, kai jam buvo lemta tapti populiariausia vilniečių poilsio vieta. Tęsdami kelionę į Vingio praeitį, dirstelėsim į dar kelis margus parko veidus, išmargintus įstabiais įvykiais ir susidomėjimo gausa. Komikai, dėl vieno pokšto dingę iš ekranų Ukrainiečių komikai-satyrikai Jefimas Beriozinas ir Jurijus Timošenko – Štepselis ir Tarapunka – buvo beprotiškai populiarūs septintajame dešimtmetyje, jų pasirodymuose visados būdavo anšlagas, dažnai rodydavo sovietinė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
Manosios kuklios lenkų kalbos žinios, ir dar kuklesni komunikavimo sugebėjimai atsipirko su kaupu, tad Krokuvoje sugebėjau šiek-tiek susikalbėti lenkiškai muziejuose ir kavinėse buvo įvertintos ypač palankiai, o su jaunimu mikliai susišnekėjom angliškai. Pora šnairesnių žvilgsnių į lietuvaičius šmėkštelėjo tik vyresniosios lenkų kartos akyse, bet sugebėjau pavaizduoti jų nepastebėjęs. Puikiai sekėsi ir Vavelio kasose, kur lankytinų objektų tiek daug, kad būtina pasitarti su komunikabiliomis kasininkėmis. Rugpjūčio mėnesį minios turistų šturmuoja bemaž dvidešimtį karališkosios pilies įdomybių, ir kiekvienai reikia turėti bilietuką, o štai popiežiaus Jono Pauliaus antrojo muziejun, esančiam tiesiai prieš įėjimą į Vavelio katedrą, jokio bilieto nereikia, nors objektas tikrai vertas pagyrų. Apskritai, lenkai pavyzdiniai stengiasi puoselėti popiežiaus-lenko atminimą, ar tai
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Medinė Jūrmala vs. medinė Palanga: kuri sužavės labiau?
Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (II)
1964.08.14, penktadienisŠeštą valandą ryte prabudome garlaivio denyje įsirengtame guolyje iš palapinių, miegamųjų maišų ir antklodžių. Laivo gilumoje ritmingai ūžė galingas
Smagių vaikystės akimirkų atspindys – Žaislų muziejus
“O, kaip norėčiau atgalios į jaunystę savo!” – dainavo žavi, charizmatiška, subtiliai moteriška lietuviškosios estrados primadona: laimingi galėję kurti dainas
Apaštalų Petro ir Pauliaus buveinė Krokuvoje
Ir jums yra tekę vidury baltos dienos paklebenti šv. Onos bažnyčios rankeną? Užrakinta visada, išskyrus pamaldų metą, kai apžiūrėti bažnyčią
Vingio praeitis ir šiandiena: dairomės permainų
Savaitgalį gamta padovanojo pasakišką šilumą, tad Vingio parke tiršta. Pažadėjęs agentūrai parengti apybraižą apie Vingį, pasivadinau pačiutę pasivaikščioti nuo vaikystės
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (I)
Kelionėse į Karpatus ir Kolą, matyt, užsikrėčiau “kalnų liga”. Panorau aplankyti Kaukazo kalnus , aukščiausius Europoje. Žygįo į Kaukazą dalyviais
Atvelykio šventė – mažosios Velykėlės – šauniai nuaidėjo Telšiuose
Balandžio 7 dieną Telšių kultūros centras organizavo Atvelykio šventę, kurioje buvo laukiami ne tik mažieji miesto gyventojai, bet ir visi
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino
Užburiantis senųjų automobilių pasaulis Rygoje
Pasaulyje devynios galybės muziejų, tačiau tik retas palieka metų metus neišdylantį įspūdį, tad norėčiau prisiminti progą išvysti būtent tokį. Dairydamiesi
Atlydžio laikų ir šiandienos Palanga
Orams pavasarėjant ir šylant, dažnas jau planuojame, kur šiemet apsistosime, atvykę gintarinėn Palangon, kokius užsiėmimus nuveiksim, kur trauksim pasistiprinti ar
Meilės alėjos senbuvė “Vaidilutė”
Nedaugžodžiausiu apie palangiškį Botanikos sodą, kuriame visi esame daugsyk buvę, o paporysiu apie jo kaimynę – fantastiško populiarumo susilaukusią “Vaidilutę”.
Žavioji Viktorija saulės ir vėjo glostomoje Gozo saloje
Nors Maltos negailintis vėjas pūtė it pamišęs, nuo Citadelės sienų sužavėti dairėmės į Gozo salos centre įsikūrusią Viktoriją (Victoria, maltiečių
Vaikštom spalvingoj Vilniaus praeity su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Senokai nebuvome pasikvietę iš nebūties mūsų talkininkus pasivaikščiojimuose po Vilniaus praeitį, tad jie net ir sunerimo šiek tiek: gal jau
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Poros valandų kelias iš Krokuvos į kurortinę Zakopanę neprailgo: išpuoselėti lenkų darželiai, palei kelią pūpsantys dailūs namai, o svarbiausia –
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Mano sudėliotas kalambūras šiek tiek apgaulingas, nes tikroji druskinių armija pusantro sykio gausesnė – jos gretose net 1550 kariūnių. Taip
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (III)
Velykos – gerokai ramesnė nei Kalėdos šventė, tačiau neturime save jau taip varžyti, kad nenukeliautume į kauniškius restoranus bei kavines,
„Egle“, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese ir…“ (II)
Neveidmainiausiu, ir tiesmukai prisipažinsiu, kad tikėjausi susidomėjimo pirmąja apybraižos apie druskininkiškę “Eglę” dalimi, tad džiaugiuosi, kad taip ir nutiko. Vadinasi,
Telšiuose, kartu su visa Lietuva, iškelta NATO 20-mečio vėliava
Šių metų kovo 29-a diena neabejotinai yra ypatinga Lietuvos istorijoje. Šią dieną mes minime mūsų šalies įstojimo į Šiaurės Atlanto
Vingio praeities aidai (II)
Esame jau gerokai klaidžioję Vilniaus aikščių praeity, domėjomės ir istorija Botanikos bei Jaunimo sodų, šiandieną tapusių Bernardinų sodu. Visgi, lyginant
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
Manosios kuklios lenkų kalbos žinios, ir dar kuklesni komunikavimo sugebėjimai atsipirko su kaupu, tad Krokuvoje sugebėjau šiek-tiek susikalbėti lenkiškai muziejuose
You must be logged in to post a comment.