Prisipažinsiu, kad Romos imperatorių ar popiežių šmėklų Angelo pilyje neišvydau, galbūt todėl, kad lankėmės Velykų metu?.. Visgi, daugelį amžių menančiuose statiniuose dažnai apima keisti vaizdiniai: rodos, matai nuzulintais laiptais skubančius pilies gynėjų būrius, žvangančius ginklais, aplink pabūklus triūsiančius karius, rūsčią sargybą prie valdovo menių, pakumpusius tarnus, virėjus riebaluotais veidais, susirūpinusias valdovės tarnaites, ką tik gavusias pylos už netinkamai prišildytą kubilo ar vonios vandenį… Iš už galingų tvirtovės sienų ataidi apsiautusios kariaunos riksmai, bauginantys gynėjus, skrieja per kuorus ugniniai kamuoliai, bandantys sukelti gaisrus… Įsitvėręs prikauptus ir prisiplėštus turtus, lobyne dreba ką tik galingu atrodęs valdovas, dėl aukso kapšų tirtantis labiau, nei dėl savosios gyvybės…
Vargu, ar įmanoma tikroviškai įsivaizduoti prieš kelis ar keliolika amžių vykusius mūšius, nes tuomečiai metraščiai tikrai buvo pildomi tiek Juodojo, tiek Baltojo metraštininkų, kaip ir Justino Marcinkevičiaus “Mindauge”. Tad belieka kiekvienam mūsų krutinti vaizduotę, bandant perprasti į žilas sienas įsisunkusias aistras, kančias, pergyvenimus, klastas ir didvyriškumą, visa tai esant smarkiai atmiešta žmogaus dvasios netobulumu… Praeitą sykį lankydami Romoje esančią Angelo pilį, dairėmės ir į jos istoriją, ir į Amžinojo miesto panoramas, ir į tvirtovės užkaborius. Šįkart sugrįžtame į imperatorius bei popiežius pavojaus akivaizdoje globusią tvirtovę, nutarę gyvai pasivaikščioti senovinėse erdvėse, “pauostinėti” praeitį.
Nuo aukštų pilies sienų smagu pasidairyti į Romos panoramas.
Paukščiai čia įpratę prie atvykėlių gausos, tad jų nesibaido.
Šioje patalpoje praeities turtingieji laikydavo savąjį iždą, sukauptą anaiptol ne sąžiningiausiais būdais.
