Taigi, mūsų pasakojimo herojus Klemensas – pozityvus personažas tikras, ne išgalvotas – iki valios atsidžiaugė savuoju brangiu pirkiniu, smarkiai palengvinusiu sodo gėrybių atsigabenimą, o ir bulbiukių atsivežimą iš kaimo. Tačiau gyvenime viskas turi savo kainą, arba, pavadinkime kitaip – šalutinius reiškinius. Antai, pavakarojai linksmiau su draugais, o kitąryt plėšia galvą, ir kankina priekaištai sau dėl nesaikingo C2H5OH vartojimo. Už buto kainą įsigijusį automobilį pilietį anuomet kankino iškart keli klausimai: kaip šį brangų turtą apsaugoti, kur jį laikyti, kur jį remontuoti, kur gauti remontui reikalingų detalių, kaip ir kur įmanoma remontuoti pačiam, kaip gelbėti nuo rūdijimo ir t.t. Rūpesčių buvo gerokai daugiau, nei laimingasis automobilistas galėjo nuspėti, ir užgriūdavo jie bene visi vienu metu. Šioje mūsų kelionėje praeitin domėsimės, kaip gi prižiūrėjo savo „brangiausią turtą” (po sveikatos, savaime suprantama) laimingieji transporto priemonių savininkai, ilgus metus taupę pinigėlį ratuotam draugui.
Kadangi pirmoje pasivaikščiojimo praeity dalyje sukiojomės apie Klemenso įsigytą „pirmuką” VAZ-2101, tad ir šįkart daugiausia dėmesio skirsim būtent šiam Volgos automobilių gamyklos pirmapradžiui. Taigi, aktualiausias klausimas: kaip ginsime nuo ilgapirščių Klemenso nuosavybę, kurios konstruktoriai sauga ne itin rūpinosi? Pamenate, kaip vagišiai vos nenurinko naujutėlius ratus Klemenso kaimyno įsigytam automobiliui, savininkui palaimingai knarkiant salone? Ne tik ratus, bet ir „deficitines” radiatoriaus groteles galima buvo nuimti, nusukus vos porą varžtų, o paskui suk, žmogau, galvą, kur tokias įsigyti: atsarginių dalių parduotuvėje jau ir pamiršo, kada jos buvo pardavime. Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos gaminta primityvi saugos sistema „Sargis-M” gal šiek tiek ir saugojo nuo paties automobilio vagystės, tačiau nuo jo dalių nurinkimo – nei kiek. Išvada – laikyti naują automobilį daugiabučio kieme buvo tas pats, kas gultis pasiklojus kiaušinių pripildytą čiužinį.
Klemensas vyras nepėsčias – ir technikoje nusimanantis, ir apdairų sprendimą surandantis, tad teks jam pėdinti iki saugomos (ir, aišku, nepigiai mokamos) automobilių aikštelės vilniškės Antakalnio gatvės 75a namo vietoje. Beje, kadaise čia būta antakalniškio troleibusų žiedo, o jam persikėlus į dabartinę vietą, antakalniečiai atsiradusią aikštę pavertė ugningų futbolo batalijų vieta. Bet Klemenso laikais daugiabučio dar nėra, nes didžiulį plotą užima solidžia tvora apjuosta mokama automobilių saugojimo aikštelė. Anuomet jų būta daugybės kiekviename mieste, nes automobilių techninė sauga buvo itin primityvi, o štai ilgapirščių sugebėjimai – itin išlavinti. Taigi, įsitikinęs, kad aplinkinių garažų nuomos kainos jam sunkiai įkandamos, o ir vagišiai neprošal į garažus užsukti, Klemensas ryžtasi nuomotis vietą saugomoje aikštelėje.
Susirentęs mūrinį namuką kolektyviniame sode šalia Dvarčionių, Klemensas pirmiausia griebiasi automobilio apsaugos – mūrija garažą. Pasidairę po Lietuvos miestus apjuosusius kolektyvinių sodų masyvus – apie šią sovietmečio atgyveną jau rašyta AIDUOSE – nustebsime atradę, kad bemaž kiekviename sodo namelyje, net kukliausiame dydžiu bei patogumu, esama garažo. Rodos, pirmiausia reiktų rūpintis žmonių patogumu, namelio erdvumu, o ne automobiliu nakvyne, kuris šiltuoju sezonu galėtų ramiai snausti sodo sklype? Naivokas klausimas, prisimenant, kad tas Klemenso „pirmukas” anuomet kainavo gerokai daugiau, nei vidutinis sodo namelis, savaime suprantama – su garažu. Akivaizdu, kad neišspręsti automobilių saugos reikalai sovietmečiu smarkiai įtakojo ir garažo prie būsto ar vasarnamio būtinybę, ir didžiulius metalinių garažų masyvus didmiesčių pakraščiuose.
Savaitgalius leisdamas kolektyviniame sode arba kaime, Klemensas netruko užsidirbti kitam solidžiam pirkiniui – metaliniam garažui, į kurį ir persikels „pirmukas”. Tiesa, garažų masyvas įsikūręs atokioje ir pelkėtoje laukymėje už anuometės „Kuro aparatūros” gamyklos – ateityje šioje vietoje išdygs visas masyvas daugiabučių šalia vilniškio Ozo parko. (Toliau keliauti kviečiu prenumeratorius, o jais dar nesančius raginu prenumeruoti AIDUS.)
