Pernai apsilankęs Vavelio pilyje, aiškiai susivokiau, kaip buvo kuriama Valdovų rūmų replika – dažnas architektūrinis sprendimas buvo akivaizdžiai pasiskolintas Vavelyje. Tiesa, esama ir vieno originalaus sprendimo: pagrindiniame rūmų fasade esama bokštelio formos priestato, kuriame kadaise glaudėsi valdovo tupykla. Istorikai juokiasi, kad bene vertingiausi archeologiniai radiniai buvo patikti pamazgų duobėje po šiuo priestatu. Sunkias mantijas vėsiuose rūmuose dėvėjusiam nepatogu valdovui buvo krapštytis tupykloje, naudojantis daugkartine užpakalio šluoste, tad vis koks sunkus žiedas nusmukdavo nuo didžiūno piršto, ir plumpteldavo fekalijų duobėn, kur ir buvo rastas mūsų laikais.
Norėdami aiškiau įsivaizduoti laikmetį, į kurį šįkart keliausim, prisiminkim Barboros Radvilaitės biografines datas: gimė 1520-ais (1523-ais?), Anapilin iškeliavo 1551-ais. Taigi, mūsų laukia vojažas į laikus, kai viduramžiai ką tik pasibaigę, ir supratimas apie švarą bei higieną dar nepakitęs. Dirstelėję į dailininkų kurtus žavios didikės prabangiais apdarais paveikslus, išvysim pasipuošusią brangenybėmis jauną moterį, jau spėjusią dukart pabuvoti santuokoje. Keletą metų gerokai pasistengusi, Barbora nusipelnė Žygimanto Augusto ketinimo ją vesti, nors Bona Sforca ir gerokai šnairavo į konkurentę jos įtakai. Jaunatvė jaunatve, grožis grožiu, o kokia švara bei higiena Radvilaitė sužavėjo savo numylėtąjį?
Kalbant apie Barboros epochą, reiktų aptakiai apibūdinti, kad anuomet požiūris į kūno švarą buvo nevienareikšmis. Nereiktų abejoti, kad Barbora veidelį neprausė muilu, mat šis išrastas dar gerokai iki mūsų eros, o viduramžiais muilo gamyba nuolat augo muilavirių gildijos cechuose. Nors anuomečiai medikai pernelyg dažną nuodėmingo kūno prausimą laikė žalingu, visgi jie ragino prausti veidą, rankas ir kojas, ir būtinai nusimazgoti rankas prieš valgį. Taigi tikėtina, kad Barbora neištempė nei pusmečio po vedybų su Žygimantu Augustu ne dėl to, kad ėmė valgį nešvariomis rankomis, o buvo Bonos Sforcos „pavaišinta” sunkiai virškinamu valgio priedu nuodų pavidale.
Amžininkai gyrė Barborą ne tik už tiesų stotą, bet ir už baltus dantis, tad labai tikėtina, kad gražuolė paisė gydytojų patarimų. Šie primygtinai rekomendavo ne tik skalauti burną vandeniu po kiekvieno pasistiprinimo, bet ir ragino kramtyti aromatingas žoles, kad įveikti nemalonų burnos kvapą. Iki dantų šepetuko Barboros laikais dar buvo toloka – pirmieji šepetėliai ėmė rastis XVIII amžiuje – tad naudotasi mediniais krapštukais. Tiesa, nagingi meistrai jau anuomet gamino tolimus dantų šepetėlių pirmtakus, naudodami voverės šerelius, tik ar turėjo tokį naudingą daiktą Barbora?.. Beje, naudotis mediniais krapštukais proto pakakdavo ir eiliniam lietuvaičiui, ne tik didikams. Labai tikėtina, kad maloniam kūno kvapui pasiekti, Barboros kūną paslaugios tarnaitės trindavo rožių lapelių arba levandų losjonu, o ausis didikė valydavo variniu krapštukėliu. Atskiri krapštukai buvo sugalvoti ir panagių valymui, nes anuomet manikiūro salonai dar nebuvo išplitę. Beje, valdovams rankos plautos ir vandens bei vyno mišiniu.
Išsaugoti moteriškąjį patrauklumą Barborai padėdavo ir tankiai – bet sykį per dieną – keičiami apatiniai, tad įsimylėjusiam ją Žygimantui Augustui tekdavo tratinti aibę pinigėlių gražuolės apatiniams. Tiesa, į pirtį Barborą neskubėdavo, nes anuomet pirtys laikytos amoralumo ir ištvirkavimo židiniais, kur be kūniškos higienos rūpintasi ir kūniškais malonumais. Šiek tiek tiesos tame būta, tik gerokai pragmatiškesnės, taip mūsų protėviai ne tik gerai išsivanodavo pirtyje, bet ir giminės pratęsimu pasirūpinti rasdavo laiko. Didikams tokie prastuomenės papročiai būdavo nepriimtini, tad turtingieji prausdavosi voniose, jei tik tokią turėjo. Nepamirškim, kad vandenį voniai reikėdavo šildyti katiluose ant ugnies, o ir pats vandens tiekimas buvo keblokas. Prancūzijos karalius vonių turėjo ne vieną, galėjo jomis pasigirti ir vokiečių kunigaikščiai, tad ir Barborai vonia turėjo būti parūpinta?..
Po truputėlį artėjam prie intymiosios higienos, pvz. prie gamtinių reikalų. Tik pirmieji valstybės asmenys turėjo asmenines tupyklas, visi kiti naudodavosi naktinpuodžiais, tad ir nenustebkite pilių ar rūmų ekspozicijose pamatę didžiulius naktinius puodus prie didikų baldakimų. Tarnams tekdavo išboginti naktipuodžių turinį, nes apie kanalizaciją Europoje anuomet niekas nei nesvajojo. Pakliuvęs į carinės imperijos gniaužtus Vilnius miesto kanalizacijos teisimo susilaukė tik XIX amžiaus antroje pusėje, o iki tol naktipuodžių turinys bei paplavos keliaudavo į kanalus gatvių pakraščiuose. Tiesa, vilniečiai privalėjo garsiu šūksniu įspėti praeivius apie būsimą nešvarumų išpylimą pro langą gatvėn, kad praeiviai suskubtų pasisaugoti krentančių fekalijų. Nuojauta man šnibžda, kad Valdovų pilių teritoriją kadaise juosusi Vilnelės atšaka ne itin gaiviai „kvepėjo” dėl pilamų į ją gausybės srutų.
Kebloka šiandieną pasitikslinti, ar maloningasis valdovas aprūpindavo Barborą tomis daugkartinėmis pasturgalio šluostėmis, ar visgi gražuolė naudojosi tik didikėms prieinamais bidė pirmtakais – mediniais suolais su viduryje įtaisytu pailgu variniu dubenimi. Aniems laikams tai buvo higienos priemonių proveržis, nors tokio įrengimo priežiūra reikalavo pastangų ir kantrybės. Bene kebliausia buvo įveikti mažąsias valdovų rūmų įnames – utėles, blusas ir blakes – su kuriomis kovota įvairių žolių pagalba, o damos ševeliūroje slėpdavo specialų indelį su nuolat keičiamomis žolėmis, turėjusiomis atbaidyti utėles bei blusas. Labai tikėtina, kad mus šiandieną žavinti tolimų laikų gražuolė slėpė tokį daiktą šukuosenoje.
Žvelgdami į tolimų laikų galinguosius bei turtinguosius, neretai naivokai imamės juos romantizuoti, idealizuoti, lietuvinti. Antai, labai tikėtina, kad žavioji Barbora galbūt ir suprato kelis žodžius lietuviškai, bet jos leksikone vyravo lenkų, italų, rusėnų bei lotynų kalbos. Istorikai lyg ir sutaria, kad paskutinysis Lietuvos valdovas, supratęs, o galbūt net ir kalbėjęs lietuviškai, buvo kunigaikštis Algirdas, pasimiręs pusantro šimto metų prieš Barboros gimimą. Lygiai taip pat šiandieniai praeities žinovai linkę sureikšminti anuometės dvarininkijos bei didikų luomo postūmį Lietuvos kultūrai, nors lietuvišką žodį ir paprotį išsaugojo tuomečių turtuolių uoliai engtas ūkininkas, gyvenęs ir kūnu, ir dvasia gerokai švariau, nei senovės turčiai.
Apsilankyti Lietuvos didikų higienos praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas, o jus kviečiu tapti prenumeratoriais.
