„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių, rengiantis pompastiškiems popagandiniams renginiams: demonstracijoms, paradams, eitynėms ir t.t. Išties, jau sovietmečio žlugimo priešaušryje – devintojo dešimtmečio pradžioje – prasidėjo maisto prekių tiekimo pertrūkiai, tad ilgos eilės rikiuodavosi tai prie kiaušinių, kurių parduodavo ne daugiau nei dvi dešimtis, tai prie retsykiais pasirodydavusios prekyboje rūkytos dešros, nors dažniausiai pirkėjams tekdavo tenkintis pamėlusiomis vištomis, dėl savojo liesumo bei išvaizdos kaipmat pramintomis „balerinomis“. Sovietinė tikrovė buvo tokia, kad nesugebėta žmones aprūpinti elementariais maisto produktais, net ir tomis pačiomis daržovėmis bei vaisiais, tad likdavo dvi išeitys: talkinti kaime gyvenusiems giminėms, mainais už kelis maišus bulvių ir kitas daržoves, arba aukoti savaitgalius, triūsiant sovietinių funkcionierių „darbo liaudžiai“ padalintuose šešiuose aruose kolektyvinio sodo žemės.
Dažna gatvė “sodininkų” bendrijose po lietaus tampa slidžia purvyne.
Vadinamosiose “sodininkų” bendrijose klesti pirmininkų savivalė, lėšų taškymas, betvarkė ir visiškas neveiklumas.
Žemės dalinimas ne tik kolektyviniams sodams, bet ir privačių namų statybai pasiekė apogėjų gorbačiovinės pertvarkos metais – 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje – kai sovietinė valdžia, aiškiai suprasdama nesugebėjimą aprūpinti gyventojus bent šiek kiek geresnėmis daržovėmis bei vaisiais, išeitį rado, dalindama valstybinę arba didmiesčių pakraščiuose buvusių kaimų bei kolūkių žemę. Bemaž trečdalis Lietuvos miestiečių apsirūpindavo savo išaugintais derliais, tad kolektyviniuose soduose šiltuoju metų laiku virte virė gyvenimas. Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais atlikti skaičiavimai parodė, kad Vilniuje esama būta 19,5 tūkstančio sodininkų, o kolektyvinių sodų plotas siekė beveik 1,8 tūkstančio hektarų. Tokia buvo kolektyvinių sodų tikrovė prieš trečdalį amžiaus, kai masyvios ir neracionalios pilaitės sodų teritorijose kilo dar ne masiniais tempais. Tačiau, dar 1990-aisiais visiškai teisingai nuspėta kolektyvinių sodų ateitis: jie taps nutolusiais nuo centro gyvenamaisiais rajonais.
Skurdžios sovietmečio buities tikrovė, dėkui Dievui ir mūsų pačių darbštumui, nenumaldomai nugrimzdo praeitin, bet „sodininkų“ bendrijos – tikrumoje tai sklypų savininkų sambūriai – pergyveno sovietmečio griūtį geru trečdalius amžiaus, ir sėkmingai tebegyvuoja. Įsižiūrėkim atidžiau į šį gūdžių nepritekliaus metų reliktą: kaip jis gyvuoja, kam ir kokią naudą neša, ar tebereikalingas jis, o gal senai virtęs ydinga atgyvena? Mūsų pasižvalgymas būtų paviršutiniškas, jei nepasidomėtume pačių sklypų savininkų (formaliai – „sodininkų“) įspūdžiais ir realijomis. Pirmąjį pakalbinsim solidaus amžiaus, bet tvirtą it ąžuolas „sodininką“ Rimą, keturis dešimtmečius esantį vilniškės sodų bendrijos „Sodas-4“ (pavadinimas asociatyvus, bet artimas originalui) nariu. Ką gi Rimas papasakotų apie bendrijos veiklą pastaraisiais metais?
Apleistas “sodininko” sklypas priverstas nupjautų šakų, medžių, priaugęs piktžolių, apniktas invazinių gyvių.
Rimas pradeda iš tolo, nes puiki jo atmintis bei darbas bendrijos revizijos komisijoje nepagailėjo margų įspūdžių: „Pameni, kad prieš gerą dešimtį metų bendrijai mūsiškei bendrijai vadovavo tūlas Kazimieras, visų Kaziuku vadintas, nes bendrijoje buvo tikrą Kaziuko mugę surengęs?“. Man palingavus galva – buvau vienas iš minėto veikėjo nušalinimo iniciatorių – Rimas netrunka priminti Kaziuko darbelius: „Žinai, dirbdamas revizijos komisijoje, neretai akis išpversdavau, vartydamas sąskaitas ir dokumentus: kurui žiemos metu nurašydavo kelis šimtus eurų, nors tik porą kartų atvažiuodavo sodan „pažiūrėti kas ir kaip“, gi važiuodamas su žmona atostogauti, sau įsiformindavo atostogas, o ją paskirdavo laikinai eiti pirmininko pareigas, ir atlyginimą už tai mokėdavo, mobilaus telefono sąskaitas irgi bendrija apmokėdavo, lyg nebūdamas pirmininku, nesinaudotų mobiliuoju, bet svarbiausia – apie ką ir pats žinai – parceliavo bendrijos turtą kaip sugebėdamas.“ Paantrinu Rimui: „Taip, pamenu, kad sujudimas ir kilo, kai vieną žemės sklypą ant Neries skardžio perleido tuomečio mero aplinkos žmogui, paskui užsimojo ir gretimą išparceliuoti: tada būtų buvęs užtvertas paskutinis priėjimas prie upės, nes artimiausias takas paupin yra už gerų poros kilometrų.“
„Visų Kaziuko darbelių ir neišvardinsi, bet ir dabartinis pirmininkas sėkmingai tęsia Kaziuko tradicijas: įrengė vaikų žaidimo aikštelę taip, kad į ją patekti galima tik per kaimyninį aptvertą sklypą, todėl niekas ir nebando į tą aikštelę veržtis, bet tūkstančiai aikštelės įrengimui išleisti, o štai kitas bendrijai priklausęs žemės plotas buvo pusdykiai parduotas gretimo sklypo savininkui kaip, atseit, „nepatrauklus ir nenaudingas“, nors jį griebte pagriebtų NT plėtotojai“, – nuleidžia mane ant žemės Rimas, pasakodamas dabartinio bendrijos pirmininko „iniciatyvas“, ir netrukdamas pridurti: „O ūkinių išlaidų apmokėjime klęsti ta pati, o gal dar ir baisesnė savivalė, nei Kaziuko laikais.“
Nebaigtas statyti namas “sodininkų” bendrijos “ALGA” teritorijoje kelioliką metų stovi apleistas, statyba neaptverta, į namą landžioja paaugliai, tačiau tokia “tvarkelė”, matyt, tenkina abejingą ir neveiklų bendrijos pirmininką.
„Bet didžiausias įdomumas tame, kad mūsiškės didelės – vienijančios bemaž šešis šimtus narių – reikalus sprendžia į pakartotinį visuotinį susirinkimą susirinkę keliasdešimt žmonių, kurių pusė yra valdybos bei revizijos komisijos nariai ir jų sutuoktiniai, o kita pusė – bendravimo pasigendantys garbaus amžiaus pensininkai, abejingai keliantys rankas „už“, – pasakoja Rimas, papildydamas faktais ir skaičiais: „Antai, užpernai visuotiniame susirinkime dalyvavo nepilnos keturios dešimtys bendrijos narių, o pernai – bene pusšimtis, taigi kokie penki procentai sąrašinio narių skaičiaus.“ „Berods, bendrijų įstatymo pakeitimai reglamentuoja, kiek mažiausiai narių (procentais) turėtų dalyvauti pakartotiniame susirinkime“, – imuosi garsiai dvejoti, o Rimas, nieko nelaukdamas, atrėžia: „Niekas jokių reikalavimų nežiūri, tu geriau imk ir pasiskaityk tų susirinkimų protokolus – surašyti it bobučių pašnekesio turguje fiksacija.“
Įsidrąsinęs pokalbio su Rimu sklandumu, imuosi kalbinti tame pačiame sostinės rajone esančios kitos „sodininkų“ bendrijos „Alga“ (pavadinimas asociatyvus, bet artimas originalui) teritorijoje gyvenančią Galiną: galbūt išgirsiu kitokio pobūdžio – pozityvias ir pakilias – naujienas apie bendrijos veiklą? „Deja, gerbiamasis, turėsiu jau nuvilti: reikalai ne geresni, nei „Sode-4“, kurio nare teko kelioliką metų būti“, – nepalieka man vilties Galina, pridurdama: „Gyvenu antrus metus šios bendrijos teritorijoje, „Algos“ pirmininko kaimynystėje, tačiau vaizdelis nekoks: paėjėjus šimtą žingsnių nuo mūsiškio namo, rasi ir apleistą statybą, ir miškeliu virtusį sklypą, ir suverstas statybines medžiagas, ir pavojingas krovininiam atuomobiliui duobes gatvės dangoje, ir purvyne po lietaus tampantį kelią…“
Važiuodamas “sodininkų” bendrijos “ALGA” gatvėmis, turi būti atidus, kad nepamestum ratą.
„Na, o kaip gi valomas sniegas akligatviuose?“, – teiraujuosi pašnekovės. „Ogi niekaip: kas nori, tas valo, kas nenori – nevalo, todėl iš mokyklos grįžtantiems moksleiviams žiemos vakarais tenka bristi arba pažliugusiomis, tamsiomis gatvėmis, arba slidinėti apledėjusiomis, rizikuojant, kad pargrius pro pravažiuojančio automobilio ratais“, – nedvejodama paaiškina Galina. „Tai ar galima būtų teigti, kad jūsiškė „sodininkų“ bendrija – eilinė „savęs šildymo kontorėlė“, kurios pagrindinė veikla yra algų išmokėjimas pirmininkui ir buhalterei?“, – kamantinėju pašnekovę. „Na, taip teigti negalima, nes pasitaiko vandentiekio sistemos gedimų, tuomet jie remontuojami už dukart ar triskart didesnius pinigus, nei įprasta tokių darbų kaina: kaip ir „Sode-4“, taip ir „Algoje“ pirmininkas pažįsta „labai gerą“ santechniką, kuris „labai gerai“ atlieka darbus už „labai gerą“ sąskaitą, tikrai nepamiršdamas „labai gero“ bendrijos pirmininko“, – nušviečia man tikrovę Galina.
„Tai ant vandentiekio bokšto esančios antenos niekaip nekompensuoja priežiūros kaštų, juk ryšio opoeratoriai neblogai moka už galimybę įsirengti antenas“, – naiviai klausiu pašnekovę. „Bendrijai jokios naudos iš tos nuomos nėra, kaip ir „Sode-4“: gerai, kad nereikia dar primokėti už tas antenas“, – kaipmat nugesina manąjį entuziazmą Galina. O aš po truputį imuosi suprasti tipinį sostinės pakraščiuose esančių „sodininkų“ bendrijų veiklos modelį: nuo gūdokų sovietmečio laikų užsilikusi bendrijų gausa, nūnai tirštai apgyvendinta nuosavą sklypelį žemės norinčių turėti miestiečių, veikia principu „baudžiauninkai“ – ponulis“ – „užtarėjas“. Baudžiauninkais yra šimtai tūkstančių žmonių, gyvenančių didmiesčių pakraščiuose, ponuliais yra išpuikę nuo nieko neveikimo bendrijų pirmininkai, o užtarėjais yra bendrijų pirmininkus atstovaujančios „sodininkų“ bendrijų sąjungo /susivienijimai, vadovaujami garbaus amžiaus veikėjų: antai, vilniškiam „sodininkų“ bendrijų susivienijimui vadovauja greitai aštuoniasdešimtmečio sulauksiantis asmuo.
Komunikavimo su nariais priemonė “sodininkų” bendrijoje “Sodas-4”.
Bandykime kartu pasvarstyti, kokių gi veiksmų galėtų ir turėtų imtis garbūs valdžios vyrai bei moterys, kad „sodininkų“ bendrijose gyvenančių miestiečių būtis galų gale taptų civilizuota, juk daugelio sovietmečio atgyvenų esame senai atsikratę, o štai „sodininkų“ bendrijos gajos kaip kokios piktžolės? Išeitis, berods, paprasta: galiausiai pripažinti, kad „sodininkų“ bendrijos senai nebeatitinka kadaise buvusios savosios paskirties, nes jose sodininkauja tik mažuma tų bendrijų narių, o daugelis sklypų senai tapę namų valdomis. Bendrijų ūkį perduoti kompetetingoms priežiūros įmonėms, kuriose ne „labai geri“ meistrai tvarkysis už kosmines kainas, o vandentiekiu rūpinsis vandens ūkio įmonė, gatvių valymu – atitinkama savivaldybės įmonė (pvz. Vilniuje – „Grinda“), gatves remontuos savivaldybės rūpesčiu, o ne pirmininko malone, apšvietimą planuos ir įrengs energetikai, ir dar dešimtmečius vaikams neteks pėdinti tamsiomis, nevalytomis gatvėmis. Gatvių remontas irgi sklandžiau bei greičiau vyktų, nes dabar kiekvienos bendrijos pirmininkas turi formalią priežastį nieko nedaryti: atseit, neprisideda kita – besiribojanti – bendrija.
Taigi, senų seniausiai laikas vadinamąsias „sodininkų“ bendrijas pripažinti miestų gyvenamaisiais rajonais, ir tvarkytis taip pat, kaip ir kitose tankiai gyvenamose miestų dalyse. O ką manot jūs?
