Nei kiek neabejoju, kad pamenate žavias panoramas, maloniu jausmu užliejančias sielą nuo aukštos Tynieco vienuolyno sienos, o prenumeratoriams nepasimiršo apsilankymas viduramžius menančioje vienuolyno šventovėje. Sekmadienio vakarą tęsime apsilankymą šioje žavioje vietoje, juk bočių išmintis mums primena – “sekmadienį švęsk”. Norėsiu pasidalinti ne tik patirtimis Tyniece, bet ir smarkiu kontrastu tarp šios traukos vietos Krokuvos pašonėje, ir lietuviškų sakraliųjų objektų turistinės vadybos. Kelerius metus sekmadieniais vedęs ekskursijas Vilniaus svečiams, įsitikinau, kad išskirtiniausių sostinės architektūrinių objektų vadyba jų “šeimininkams” nė motais. Būkime nuoseklūs, ir pirmiausia pasidairykime Lenkijos vienuolyno viduje.
Neįkyrėdamas priminsiu, kad dėl strateginės padėties Tynieco vienuolynas buvo paverstas kariniu-gynybiniu objektu, gerokai nukentėjo kovų metu, ilgą laiką buvo apleistas, iki talentingi lenkų restauratoriai prikėlė jį šiandieniam gyvenimui. Nors vienuolynas ir veikiantis – jame gali sutikti vienuolius (tiek vyrus, tiek moteris) – objekto priežiūra ir turistinėmis pajamomis rūpinasi ne tik pamaldūs Viešpaties tarnai. Puikiai sustyguotoje lankytojų aptarnavimo sistemoje rado vietą ir kavinukė su puikia terasa, ir suvenyrų (nebijant pasiūlyti ir alučio buteluką) parduotuvė, ir religinės literatūros knygynėlis, ir šauni ekspozicija apie vienuolyno praeitį. Analogiškai įveiklintą objektą atrasti Lietuvoje būtų sunkoka, galbūt šiek-tiek artimesnis aktyvumu būtų Pažaislyje esantis kompleksas, bet ir jam iki Tynieco patrauklumo toloka.
Antai, minias turistų sutraukianti vilniškė šv.Onos bažnyčia nuolat uždaryta, šv. Pranciškaus (Bernardinų) bažnyčioje apie šalutines veiklas turistams nesirūpinama, palaimingai snaudžia žavus Tytuvėnų vienuolynas, svečių sekmadieniais neįsileidžia nei vilniškės arkikatedros varpinė, nei šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įsikūręs sakraliojo paveldo muziejus, o šv. Jonų bažnyčios varpinė aprūpinta liftu, veikiančiu tik šiltuoju metų sezonu… Sąrašą jokiai logikai nepasiduodančių, atžarių turistams ir nevykusių vadybiškai katalikų bažnyčios veiksmų sąrašą būtų galima tęsti ilgokai. Valdanti daugelį sakraliųjų architektūros grožybių, lietuviškoji bažnyčios vadovybė pademonstravo visišką diletantiškumą vadybos reikaluose, čia pat pabėdavodama dėl mažėjančių pajamų tokių objektų išlaikymui. Kaip gi tvarkosi Tynieco komanda, kuriai nediktuoja senstelėję šventikai ar vienuoliai?
Dailiai surestauruotose vienuolyno patalpose lankytojų laukia religinės bei istorinės literatūros knygynėlis, jame rasite ir nebrangių suvenyrų.
Suvenyrų įvairovė stebina išradingumu, čia niekas neapsiriboja pabodusiais magnetukais ar paveikslėliais – yra marškinėlių, kepuraičių ir t.t.
Tyniece sumaniai suderinti religiniai aspektai su architektūrinio paveldo vadyba, tad niekam netrukdo knygynėlis, parduotuvėlė, kavinukė.
Erdvi patalpa skirta permainingą vienuolyno istoriją pasakojantiems stendams, kurie pasitelkiami ekskursijų vedimo metu.
Stendai pasakoja vienuolyno istoriją nuo pat viduramžių glūdumos. (Toliau dairytis Tynieco vienuolyne kviečiu prenumeratorius.)
