Prisipažinsiu, kad daugel Lietuvos įdomybių, kuriomis sėte nusėta mūsų šalelė, nebūčiau pamatęs, jei ne svainė Daina, kasmet organizuodavusi įsimintinas išvykas į tėvynės perliukus. Sužavėjo šalia Siesikų ežero dunksanti XVI amžiaus pradžios pilis, bet dar labiau gėrėjausi Audrio Matulaičio entuziazmu puoselėti istorinį pastatą, ir milžiniškos jo pastangos – jau nekalbant apie lėšas – įkvėpti Siesikų galiūnei antrąjį gyvenimą. Pamenat tūlą Vaclovą Intą, dar gūdžiais sovietinio sąstingio metais įkūrusį Mosėdyje įkūrusį Akmenų muziejų? Tik vakar lankėmės kito entuziasto – Šarūno Kasmausko – įkurtame ir išpuoselėtame Japoniškame sode Mažučių kaime šalia Darbėnų. O juk ir Intas, ir Kasmauskas pradėjo kurti savąsias grožybes plyname lauke, na kažin kaip atrodė ir griūvanti Siesikų pilis, kai prieš tris dešimtmečius darbų ėmėsi Matulaitis ir jos talkininkai. Tokie entuziastai ir yra tikrasis Lietuvos elitas, prisodrinantis Lietuvą tikrais perliukais dėka nenuilstamo triūso ir pasišventimo, o ne dosnių ES pinigėlių.
Na, bet beletristiką ir emocijas palikime nuošaly, nes leisimės į Siesikų senolės praeitį, kapstydamiesi istoriniuose faktuose, įvykiuose, biografijose. Siesikų piliai, kaip ir kitiems gynybiniams pastatams, amžių tėkmėje teko pamatyti ir šilto, ir šalto. Pamenate švedų susprogdintą, o lietuvių restauratorių iš griuvėsių atstatytą Biržų pilį? XVIII amžiaus pradžios karų metų gerokai kliuvo ir Siesikų senolei, bet pradėkime nuo pradžių. Siesikų pilis yra XVI amžiaus pradžios rezidencinis-gynybinis statinys šalia Siesikų, to paties pavadinimo pakrantėje. Be pilies, Daumantų-Siesickių (Siesikų) dvaro sodybą sudaro dar keturi pastatai: „akademija“ vadinama mokykla, spirito varykla, svirnas, paukštidė, sodybą supa erdvus parkas. Siesikų galinė yra vienas nedaugelio nuo Renesanso epochos išlikusių statinių Lietuvoje. Pilį ėmėsi statyti Gabrielius Daumantas-Siesickis, iškeliavęs Anapilin XVI amžiaus pradžioje. Renesansinio stiliaus pilis yra dviejų aukštų, stačiakampė, kampuose turėjusi du apvalius vieną keturkampį (pristatytą vėliau) bokštus. Pilies gynybai tarnavio ją juosę grioviai, jungęsi su ežeru. XVII–XVIII amžiuose aplink pilį buvo įrengtas erdvus parkas.
Nėra geriau žinančio Siesikų pilies istoriją bei dabartį, nei jos prikėlėjas Audrys Matulaitis, piliai atidavęs daugiau nei trisdešimtį metų.
1704 m. švedų kariuomenė pilį nuniokojo ir padegė. Po Mykolo Daumanto-Siesickio mirties 1713-ais, Siesikų dvaras, tapęs Marijonos Siesickaitės kraičiu, teko kunigaikščiui Mykolui Antanui Radvilai. 1745-ais dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla (1700–1770), Daugėlų giminės nuosavybė jis išliko iki pat 1940-ų. XIX amžiaus pirmoje pusėje pilis buvo atnaujinta, vadovaujantis Dominyko Daugėlos projektu. Rūmams suteikta klasicistinių bruožų: palikti tik du bokštai, pastatytos klasicistinės architektūros arklidės bei grūdų sandėlis. Dominyko Daugėlos laikais Siesikų pilis garsėjo senomis kolekcijomis: paveikslų, lietuviškų dievybių skulptūrų, rankraščių, numizmatikos, porceliano, sidabro dirbinių, archeologine bei ginklų (dar tarpukariu prie pilies stovėjo kelios patrankos).
Iki Pirmojo pasaulinio karo Daugėlų bibliotekoje buvo net penki tūkstančiai knygų. Archyvai bei meno kolekcijos išgrobstyti Pirmojo pasaulinio karo metu, kiti vertingi daiktai buvo išparceliuoti arba išvogti po sovietinės aneksijos 1940-ais. XX amžiaus pradžioje pastatytas neoklasicistinio stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“, jis skirtas Daugėlų vaikams mokymuisi, ir mokytojų bei svečių apgyvendinimui. Rūmų prieigas puošė senovinės patrankos, aplink rūmus augo net dešimties hektarų parkas. Rūmuose buvo įrengta pagoniška šventykla su aukuru, Perkūno, Patrimpo ir Pikulio statulomis bei senovės lietuvių garbinamais gyvūnais. Minima, jog dievybių statulos stovėjusios iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Prieš leisdamiesi į intriguojančią ekskursiją Siesikų pilyje su Audriu Matulaičiu, šiek tiek pasidairykime joje patys.
Rekonstruota pilis nekeitė savo išvaizdos iki 1940-ų, o po Antrojo pasaulinio karo – 1946-1952 metais – pilyje veikė septynmetė mokykla. Vėliau čia įsikūrė Daugailių „tarybinio“ ūkio kontora, būta kino salės, įrengti keli butai ūkio darbuotojams. 1972 m. panaikinus Daugailių „tarybinį“ ūkį, pilis apleista ir palikta sau pačiai. Dvaro pastatus supo smarkiai apleistas parkas, po truputį ėmęs užželti šabakštynais. 1999-ais dvaras išnuomotas, restauruotas pilies pirmasis aukštas, bravoro – degtinės varyklos – pastatas, sutvarkyta ežero pakrantė ir dalis teritorijos. Nuo pat XX amžiaus 9-o dešimtmečio pradžios be atvangos restauruojamas pagrindinis pilies pastatas. 1994-ais paveldosaugininkai pasiūlė kelis restauravimo variantus: palikti rūmus tokius, kokie jie buvo išlikę iki 1940 m., kai įgijo daug klasicizmo bruožų; išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus; pagal galimybes sugrąžinti Renesanso stilių, tūrius ir planą. Apsistota ties pastaruoju variantu, pilies restauravimo darbus prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą nagrinėja tris dešimtmečius.
Kokios bebūtų mūsų žinios apie Siesikų senolės praeitį, geriausiai ją išmano Audrys Matulaitis, pilies atstatymu besirūpinantis nuo 9-o dešimtmečio pradžios. Drąsiai galėtume Audrį vadinti Siesikų pilininku, tad žengiame į senąsias erdves ir klausomės pasakojimo, būdami AIDŲ prenumeratoriais.
