„Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam skirtos aštuonios valandos nuo 23-os iki 7-os. Būtent tuo laiku korpusų durys būna užrakintos. Rodos, sanatorija turėtų dar griežčiau riboti aktyvumo valandas (pvz. gyvenamosiose rajonuose galioja 22-os – 8-os val. ramybės režimas), bet dėl nežinomų man ir jums priežasčių „Eglėje” galima ir ilgiau pavakaroti, ir ryte baladotis nuo pat septintos. Galbūt šis režimas išlikęs nuo anų laikų, kai sanatorijoje ilsėjosi žemdirbiai, įpratę keltis vos prašvitus, bet gi jie ir gultis anksčiau įpratę, nei vienuoliktą vakaro… Ypatingos racijos „Eglėje” galiojančioje poilsio valandų tvarkoje neieškojau, nes jos ten paprasčiausiai nėra, kaip ir kelio ženklo, žyminčio, kad sanatorijos teritorija – gyvenamoji zona. Sakote, kam gi tas kelio ženklas reikalingas būtų? O gi tam, kad įpratę naktinėti veikėjai vėliais vakarais nevažinėtų po langais, garsiai leisdami „bumčikus” ir neleisdami ramiai pailsėti – visgi „Eglė” sanatorija, o ne popigis viešbutukas. Beje, nepakenktų ir kelio užtvaras teritorijon, nepajudinamas 22-8 val. Na, bet tobulėjimui ribų nėra, tad ir „Eglė” tikrai susigriebs tvarkytis racionaliau.
Mes gi ne važinėsime, o vaikštinėsime „Eglės” teritorijoje ir jos korpusuose, gėrėdamiesi gausiomis dovanomis. Savaime suprantama, kad ne už dyką kadaise – baugiuoju sovietmečiu – iškiliausi Lietuvos menininkai papuošė „Eglę”, o už solidžius honorarus, nes vien autorių vardai sako daugel. Dažną šiuolaikinio meno kūrinį pranoksta pačioje „Eglės” širdyje iškilęs Gedimino Karaliaus „Skrydis”, vietą čia radęs 1977-ais. Prie skulptūros galime prieiti dailiu taku, ir grožėtis grakščiu, stilizuotu paukščiu, keliančiu sparnus padangėms. Tiesa, skulptūros vakarinis apšvietimas nenusisekęs – fragmentiškas.
Vandenį švirkščiančios kriauklytės – subtiliai išradingas, neabejotinai jautrios moteriškos rankos kurtas sumanymas įsikūręs netoliese „Skrydžio”.
Marijos Bankauskaitės „Kriauklės” atsirado „Eglėje” irgi 1977-ais, nors pasak uolių Lietuvos sovietmečiu dergėjų, visas anuometis menas – šlamštas.
Paėjėję link gydyklų korpuso, vėl randame neabejotinai moters kurtą, plastiškų formų skulptūrą pajuodusiu postamentu – vargu, ar toks ją puošia.
Kūrėjų pora – Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė ir Vytautas Klemka – paliko Lietuvai daugybę nuostabių kūrinių, o šį J.Klemkienė pavadino „Draugyste”.
Kuriam laikui ištrūksim iš menų glėbio, ir pasigėrėsim puikiu egliečių sumanymu – reflekso-terapiniu taku, įrengtu sumaniai, dailiai apšviečiamu.
Jei imate abejoti mane apėmusiu pasigėrėjimu, dirstelėkite į šią schemą, ir sužinosite, kiek mūsų pėdose jautrių natūraliam masažui taškų.
Take įrengtas ne tik turėklas pasilaikymui, bet ir suoleliai jautresniems, negebantiems apeiti visą ratą briaunotais akmenukais – šaunuoliai, egliečiai!
Pasivaikščioję terapiniu taku ir smagiai pamasažavę pėdas, traukiame mineralinio vandens į „Eglės” biuvetę, pastatytą sovietmečio pabaigoje.
Turėtume išvysti ne tik nuostabius ypač garsaus vitražisto Kazimiero Morkūno vitražus, bet ir įspūdingas „varinių triūbų” lubas.
Biuvetė tebėra, vitražai savo vietose, o lubų dizainas pasikeitęs. Spalvoto metalo gaminiai kadaise buvo labai paklausūs už Lietuvos ribų.
Biuvetė kadaise buvo savarankiškas pastatas, nesujungtas su gydomuoju ir gyvenamuoju korpusais, o jos laukujis įėjimas dailiai papuoštas.
Lietuviškojo vitražo klasikas K.Morkūnas savaisiais kūriniais papuošė daugelį garsių pastatų (pvz. Aukščiausios Tarybos rūmus).
„Eglės” biuvetę puošia du vitražisto darbai – 1975-ais sukurti „Derlius – Mokslas” ir „Kūdikystė – Jaunystė”, tačiau ne abiems kūriniams pasisekė.
Netekęs šviesos – pagrindinio faktoriaus vitražo grožiui atsiskleisti – galerijos pusėje esantis vitražas yra nublankęs, nes apšvietimu nepasirūpinta.
Grindys ką tik išplautos ir labai slidžios, tad į galerijoje eksponuojamus Ričardo Garbačiausko kūrinius nesidairysim, o trauksim į gydomąjį korpusą.
Pakeliui užmesim akį į solidų (turintį veikti?) Druskininkų lynų kelio maketą.
Belieka spėti, ar maketas atsirado Sniego arenos „aukso laikais”, ją savitai reklamuodamas, bet šiandieną jis atrodo neveiklus, kaip ir pati arena.
Kruopštus meistrų darbas ir nemenkai kainavęs sumanymas palaimingai snaudžia.
Gydyklų korpuso fojė mūsų laukia bene įspūdingiausias meno kūrinys „Eglėje” – vitražisto A.Gradecko monumentali „Žemė maitintoja” (1984 m.).
Senai neteko matyti tokio nemokšiško ir katastrofiškai nepagarbaus meno kūrinio užteršimo baldais-baldeliais, didžiule registratūra, laikrodžiu ir t.t.
Smarkiai sužemintos pakabinamos lubos turėjo pradėti laipsniškai kilti link vitražo likus bent keletui metrų iki jo, bet pasirinktas primityvus kelias.
Ne tik duonelė verkia, tinginio valgoma, bet ir unikalus vitražo kūrinys, užgriozdintas menui abejingų nemokšų.
Rodos, uoliai stengtasi ieškant, kokius gi čia dar nereikalingus daiktus prigrūsti prie kūrinio, kad jį įmanomai labiau pažeminti, užteršti vaizdą. Gėda.
Sena nuotrauka ant buvusios registratūros pastato įamžino gydyklų korpuso fojė buvusį kūrinį ir originalius suolus, kuriuos, matyt, nusinešė laikas…
Kyštelėję nosį į baseinų zoną, išvysim fantastišką keramikos kūrinį, stilistika ir monumentalumu aiškiai menantį sovietinį laikotarpį.
Nei menininko, nei pavadinimo nesužinosime, nes nėra net lentelės apie jo autorių/autorę, nei sukūrimo metų, nekalbant apie lakonišką aprašymą.
Belieka pasiguosti, kad drėgnoje aplinkoje esantis meno kūrinys puikiai atlaikė dešimtmečių išbandymus ir abejingą požiūrį.
Laikas mums traukt pasistiprinti, tad prie įėjimų į gydomąjį korpusą atrandame dar porą dailių vitražų – G.Dumčiaus „Eglę” ir „Žilviną”.
Šiedu vitražai, kaip ir absoliuti dauguma „Eglėje” esančių meno kūrinių, lietuvio sukurti sovietmečiu – 1987-ais.
Darsyk iš tolo nužvelgiam harmoningai įkomponuotą „Draugystę”…
…ir pro „Skrydį” pėdinam pietų į „Žilvino” korpusą.
Beje, „Eglėje” sumaniai pasirūpinta mažųjų nenuoramų laisvalaikiu.
Valgyklų korpuse džiugina akį skulptoriaus, dailininko, pedagogo Stasio Žirgulio „Eglė” (1984 m.) – plačiai ištiesė rankas-šakas Eglė ir jos vaikai.
Esu kaltas jums, kad neįamžinau nuotraukoje kitą „Eglėje” esantį Stasio Žirgulio kūrinį – „Žilviną” (1984 m.), bet tikiuosi klaidą ištaisyti ateity.
Belieka spėti, kurio autoriaus ir koks kūrinys dabina „Eglės” pramogų korpusą.
Atsisveikindami su „Egle” iki kitos apybraižos apie ją dalies, palinkėsime egliečiams atlaisvinti A.Gradecko grožybę nuo gausaus vizualinio šlamšto.
Egliečiams palinkėsim nekabinti kūrinio autoriaus bei pavadinimo lentelių ant vitražų – tai visiškas nemokšiškumas, o išleisti nemokamą lankstinuką, žymintį kūrinių vietas ir pavadinimus sanatorijos teritorijoje, trumpai kiekvieną aprašant – tai dera parodyti pagarbą ir autoriams, ir pastatytojams.
Pabuvoti Druskininkų sanatorijos „Eglė” praeityje bei dabartyje mums padėjo „AIDŲ” fotoarchyvas.
