„Prisikėlė, it feniksas iš pelenų“, – pasakyčiau išties vaizdingai, o jūs turėtumėte visišką teisę perklausti: „Kas, po šimts pypkių, tas tavasis feniksas, ir kodėl iš pelenų prisikėlė?“ Tikrai, paskubėjau vaizdingu palyginimu mosuoti, tad teks grįžtelėti į graikų mitologiją, ir pasieiškoti joje fenikso: senovės legendos porina, kad nugyvenęs pusę tūkstančio metų, paukštis feniksas iš tolimosios Arabijos atskrenda į graikų miestą Heliopolį, aukštos palmės viršūnėje susisuka lizdą iš cinamono šakelių bei miros, ir po visų darbų saldžiai užsnūsta. Kol feniksas palaimingai knarkia, lizdas užsidega, nuo jo ir pats feniskas ima pleškėti, kol abu visai nesėkmingai sudega. Tačiau legenda išlieka legenda: jau kitą rytą iš pelenų atsiranda naujas feniksas, irgi toks pat darbštus, kaip ankstesnysis, tad suberia sudegėlio pelenus į indą, ir gabena tąjį į saulės dievo šventovę Heliopolyje, kad dar kartą – šįsyk jau galutinai ir visiems laikams – būtų sudegintas.
Na, stebuklai apie prisikėlimą iš pelenų būdingi įvairių tautų legendoms, bet vargu ar kuriam nors mūsų teko tokį prisikėlimą savomis akimis matyti, tad šįkart kalba suks apie kur kas realesnį prikėlimą iš pelenų bei griuvėsių. Suksim ienas į Biržus, kur akį ir sielą džiugina vienintelė tokia Lietuvoje bastioninio tipo tvirtovė, iš varganų griuvėsių prisikėlusi išties stebuklingai, nes šiandieną ypač sunku rasti išsamesnę informaciją, kokio gi fenikso dėka tvirtovė įgavo dabartinį dailų ir solidų vaizdą. Taigi, apsieidami be Šerloko Holmso, ir net be daktaro Vatsono, atliksime dedukcinį tvirtovės prisikėlimo stebuklo tyrimą.
