Mūsų pamėgtai gintarinei Palangai ši dvikova lengva nebus, nes Jūrmala yra antrasis plotu Latvijoje miestas, tiesą sakant – visa nedidelių kurortų virtinė, nutįsusi šalia Rygos įlankos net keliasdešimt kilometrų. Palanga – lietuviškas kurortas, o Jūrmaloje vilas sau statėsi visos carinės imperijos šulai, geležinkelio atšaka nuteista dar cariniais laikais (1877 m.), tad iki šiol rygiečiai mėgsta į Jūrmalos miestukus atvažiuoti traukiniu, todėl ir geležinkelio stotys čia vertos atskiro dėmesio dėl įdomios architektūros. Na, o mes bandysim architektūros meną – todėl ši apybraiža ir pakliuvo rubrikon „Mūzų draugijoje” – pažinti dairydamiesi tai Jūrmaloje, tai Palangoje. Tikiuosi, toks pasivaikščiojimas jus sudomins, nes panašaus sumanymo kol kas neaptikau.
Viršuje esančios nuotraukos pakraštys išduos, kad esame šalia paplūdimio, o latviškas užrašas byloja, kad tai viena Jūrmalos įdomybių. Pro atvirus langus girdimi balsai liudija, kad pastatas eksploatuojamas, o jo paskirtis kadaise buvo ne ne tik poilsinė, bet ir gydomoji. Pastatas iškilo XX amžiaus pradžioje ir išgarsėjo 1914 m., pirmą kartą šioje Jūrmalos dalyje siūlydamas įvairias vonias: šilto jūros vandens, prisotinto anglies dvideginiu, deguonimi ir pušų ekstraktu tiek vasarą, tiek žiemos laikotarpiu. Dviejų aukštų medinis pastatas žavi aukštu cokoliu paplūdimio pusėje ir mediniais raižiniais. Sovietmečiu pastate veikė kurorto klinikos, kurios buvo geriausiai organizuota medicinos įstaiga Jūrmaloje.
Dar vienas pastatas Jūrmalos paplūdimio pakrašty – daugiau nei šimtą metų pakrantę puošiantis, 1909 m. pastatytas medinis dviejų aukštų Jūros paviljonas, jo autorius – architektas Arturas Medlingeris. Vienas garsiausių XX amžiaus pradžios vakarojimo ir laisvalaikio socialinių centrų įsikūręs kopų zonoje. 1929 metų vasarą paviljono terasoje apsilankė Švedijos karalius Gustavas penktasis. Pastatas yra pripažintas Art Nouveau stiliaus pavyzdys, kurio fasaduose daug medžio raižinių detalių, o kampinis bokštas – ryškus paplūdimio akcentas. Sovietmečiu tai buvo prestižinis restoranas su itin populiaria – besisukančia! – šokių aikštele. Pastatas buvo kelis kartus rekonstruotas, ir lemtingame paveldui 10-ame dešimtmetyje galutinai neteko originalaus interjero.
Jau laikas persikelti Palangon, ir pasigrožėti lietuviškais medinukais.
Priešais garsiąją „Dzintari” koncertų salę Jūrmaloje įsikūręs itin išvaizdus medinukas, viliojantis praalkusius ir dailiu fontanu.
Tačiau gražiausiai šis Jūrmalos perliukas sužimba kurortą gaubiant sutemoms.
Dar šiek tiek paėjėsim Jūras gatve, ir užtiksim dar vieną išvaizdų medinuką.
Palanga jau gvoltu rėkia, kad prisimintume ją, ir sugrįžtume Lietuvon.
Palangiškis „Anapilis” nei neketina nusileisti Jūrmalos medinukams.
Legenda pasakoja apie vilos pirmosios savininkės Sofijos Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles: grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kurio dėka iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl sklindančių vėjo vargonų garsų.
„Anapiliui” šauniai atliepia gerokai vėliau – 1966-ais – pastatyta Albino Čepio medinė grožybė – Nacionalinės bibliotekos vasaros skaitykla.
Sugrįžtam į Jūrmalą, ir Jūras gatvėje, einančioje išilgai jūros krantui, randame dar vieną solidų ir žavų medinuką.
O šiame gražuolyje įsikūręs viešbutis – „viesnica”.
Pasukame į ramesnę gatvelę, jungiančią dvi Jūrmalos arterijas: pėstiesiems skirtą Jomas alėją, ir Jūras gatvę, priglobusią aibę dailių medinukų.
Toliau grožėtis senųjų medinukų architektūra kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu skirti pora eurų pažinimo malonumui.
