Orams pavasarėjant ir šylant, dažnas jau planuojame, kur šiemet apsistosime, atvykę gintarinėn Palangon, kokius užsiėmimus nuveiksim, kur trauksim pasistiprinti ar pramogauti. Manosios kartos atsiminimuose gerokai kuklesnė, nei yra šiandien, Palanga, na, gal atviro baseino prie “Lino” ir gaila, tačiau tokia pramoga būtų itin brangi šiandieną. Anuomet, kai sovietijoje energijos ištekliai buvo, rodos, neišsemiami ir pusvelčiui gaunami, smagu buvo maudytis ne tik palangiškiame, bet ir Vilniaus “Žalgirio” atvirame baseine: pliuškeniesi šiltutėliame vandenyje, iš dangaus krintant snaigėms – ech, kokia romantika! Nei nemirktelėjęs išvardinčiau neįmantrias, bet smagias pramogas pajūryje prieš keliasdešimt metų, o kokių būta chruščiovinio atlydžio metais – šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje – kai Palangon ilsėtis važiavo mūsų tėvai ir seneliai, o kurorto architektūroje dominavo “medinukai”?
Kviesiu jus leistis kelionėn į žymiausio Lietuvos kurorto praeitį, dirstelint ir į šiandienę vieno ar kito pastato bei objekto išvaizdą, jei tik jie bus išlikę. Tad sukam laikrodį septynis-šešis dešimtmečius atgal, įsimetam lagaminan ano laikmečio maudymukus, nepamiršdami pižamą bei chalatą, ir riedam Palangon. Mūsų laukia visas spektras anuomečių pramogų ir užsiėmimų: apsilankysim restorane, klausysimės koncerto vasaros estradoje, vaikštinėsim senuoju jūros tiltu, užsuksim į poilsio namus bei sanatorijas, dairysimės iš apžvalgos rato, lankysimės kine, ir – savaime suprantama – sveikatinsimės paplūdimyje. Aš kepurę makaulei uždengti jau susiradau, o jūs ko laukiat – pliaže pasibūsim iki valios, nusipirkę užkandžių “Jūroje”.
Palangoje apsistosim “Vasaros” autoriaus Aleksandro Eigirdo suprojektuotoje “Žuvėdroje”.
Netoli “Žuvėdros” dar stypso “sovietinio realizmo” stiliumi sukurpta stovyla, išnyksianti tvarkant S.Dariaus ir S.Girėno gatvę.
Gražindami Palangą, pašalinome “Žuvėdrą” juosusią nevykėlišką tvorą, pastatą dailiai restauravome.
Kaip ir dabar, anuomet tinklinio kamuolio daužymas sustojus ratu buvo vienas populiaresnių užsiėmimų pliaže, bet tinklinio aikštelių neturėta.
Kortomis žaista ne iš pinigų, o vardan “intereso”: pavyzdžiui, kuriam teks – pralošus – pėdinti iki jūros, ir atnešti jon pamerktus alučio butelius.
Vasaros sporto stovyklon atvažiavusi lietuvaičių komanda susigalvoja ir tokių pusiau sportinių žaidimų, kuriuose galima pabūti gyvu “ožiu”.
Poilsiautojų gausa nestebina, nes anuomet daugumai poilsis Palangoje buvo galimybių riba, juk kelionė užsienin ar prie Juodosios buvo neįkandama.
Kuklių užkandžių – sumuštinių, pyragaičių, vaisvandenių, mineralinio, sausainių – nusipirksime “Jūros” restorano padalinyje netoliese jūros tilto.
Belaukdami eilėje, iš “Jūros” paviljono terasos pasidairom į senąjį jūros tiltą.
Gelbėtojai budriai stebi, kad kuris nors poilsiautojas nepriburbuliuotų, tačiau netrukdo mėgautis smarkesnėmis bangomis – tuo skiriasi nuo dabartinių
Lig valios pasimėgavę jūros ir saulės glamonėmis, galim dirstelėti į Palangą iš aukštumos.
Šiuolaikinis apžvalgos ratas Palangoje – gerokai solidesnis, aukštesnis, saugesnis, ir…poilsiautojui brangesnis.
Nors ir brangoka, bet pabandyti išties verta, o ir saugu bei vėjas nekošia, kaip kadaise.
Afišų vitrinoje perskaitę, kad šįvakar koncertuos nuostabioji Elena Čiudakova, skubam į Palangos koncertų estradą.
Kadangi esame dar ankstyvajame sovietmetyje, Palangos koncertų estrada atrodo štai taip, vėliau jos vietoje atsiras moderni gražuolė.
Koncertų salės rekonstrukcija iš sezoninės į veikiančią kiaurus metus – vienas racionaliausių Palangos valdžios sprendimų.
Sumanus koncertų salės apšvietimas vakarais džiugina skoningumu.
Na, o linkę pataupyti tegul traukia į simfoninės muzikos koncertą Palangos parko rotondoje – jis, kaip visuomet, nemokamas (kaip ir šiandieną).
Norintiems pasivaikščioti šalia “vytautinės”, nereik baimintis automobilių triukšmo: čia jų vienas-kitas, nes dauguma poilsiautojų atvyksta autobusais.
Puikia dienos pabaiga ir vakaro pramoga gali tapti pasivaikščiojimas jūros tiltu, kuriame retkarčiais groja pučiamųjų orkestras.
Uraganui suniokojus senąjį tiltą, lietuvaičiai netruks pasistatyti naują: ilgesnį, solidesnį, tvirtesnį, kuriuo pasivaikščioti – kiekvieno atvykėlio pareiga.
Turintys kišenėje ilgesnį pinigą, gali sau leisti pavakaroti restorane “Jūra” J.Basanavičiaus gatvės pradžioje – pastatas pažymėtas trečiuoju numeriu.
J.Basanavičiaus gatvės pradžioje, po kairei, maždaug šioje vietoje, būta žavaus “Jūros” restorano medinuko, pasiglemžto negailestingų liepsnų.
Pasiilgę kino aistrų, gali traukti į Vytauto gatvėje 38-u numeriu pažymėtą “Naglį”, kuriam likimas bus gailestingas – jis neišnyks.
Išbandymų, iššūkių bei permainų “Nagliui” netruks, tačiau protingos galvos toliaregiškai įžvelgs pastato perspektyvą, ir jį išsaugos kultūros plotmėje.
Negavę bilietų į seansą “Naglyje”, tegul paėjėja senosios vaistinės link iki “Gintaro”, įsikūrusio Vytauto gatvės 15-am pastate – ji irgi sulauks dabarties.
Pasiilgusius bendravimo ar norinčius tiesiog pasišokti, kviečia smagiai grojantis “bigbyto” orkestras.
Na, o romantiškus jausmus puoselėjančioms porelėms geriausia paklaidžioti svajingais Botanikos parko takais, pasigėrėti gulbių gracija.
Tiesa, kol Tiškevičių rūmuose įsikūrę Dailininkų kūrybos namai, tiek parkas, tiek patys rūmai atrodo gerokai kukliau, nei mes įpratę matyti.
Su Palangos praeitimi bei dabartimi atsisveikinsim prie Nijolės Gaigalaitės 1959-ais sukurtos “Jūratės ir Kastyčio” skulptūros, pažadėdami sugrįžti.
