Vaikštinėdami Vilniaus praeityje, dairėmės į pūpsojusias pamėkles, sudarkytus gatvių pavadinimus, sovietine propaganda “padabintus” pastatus bei viešąsias erdves, melagingą ideologiją skleidusius muziejus – visą šią kakofoniją teko išmėžti Atgimimo kartai, pirmuosius darbus nuveikusiai dar sovietmečio pabaigoje. Sovietmetį ne iš nuogirdų – priešingai, nei dažnas dabartinis sovietmečio “žinovas” – pažįstantys gerai pamena, kad propagandistai rasdavo įvairiausių būdų nuodyti žmonių savimonę melaginga sovietine ideologija. Maniesiems amžininkams, o ir vyresniajai kartai, teko atlaikyti šį smegenų plovimą, ir papūtus gaivališkai galingiems Atgimimo vėjams, palaipsniui švarinti Lietuvos miestus nuo sovietinio užkrato. Besistengiant, kartais ir lazda perlenkta, nes nesugebėta atskirti nykius režimo reliktus nuo lietuvaičių sukurtų unikumų, neturinčių jokio propagandinio atspalvio. Šįsyk bandysim pažvelgti į pačią brežnevinio sąstingio glūdumą – 9-ojo dešimtmečio pradžią, bandydami suvokti Atgimimo kartai tekusių “namų darbų” apimtis, įvertinti nuveiktų pokyčių visumą Vilniaus veide. Mums talkins turistui skirtas vadovas anglų kalba, išleistas ne Lietuvoje, bet rengtas lietuvio (beje, įdomu, kad į anglų kalbą versta ne iš lietuvių, o iš rusų kalbos – matyt, vertėjais-lietuviais nelabai pasitikėta?..).
Kokių “įdomybių” atrasime tuomečiam Vilniaus plane! Dažnos gatvės – ne tik istoriniame centre ar senamiestyje buvusios – pavadinimai susiję su sovietiniais veikėjais, neretai – itin prieštaringos biografijos. Antai, matome iš centro link Karoliniškių nusidriekusią Mičiurino (dab. Sėlių) gatvę: selekcija užsiėmęs mokslininkas paskatino visą plejadą šarlataniškų tyrimų, kad ir bandymą šerti gyvulius “Sosnovskio barščiais” – taip šie parazitiniai Sibiro augalai išplito ir Lietuvoje. Žirmūnuose esanti Minties gatvė pavadinta sovietinio kareivos vardu – “Maršalo Krylovo” – mat šis veikėjas buvo vienas sovietų kariuomenės vadų, vykstant mūšiams 1944-ų liepą. Šeimyniškių gatvei prikergtas Gajaus vardas – tai su bolševikiniu perversmu Rusijoje susijęs asmuo iš Lietuvos.
Kalvarijų rajone randame dviejų bolševikėlių vardais pavadintas Dzeržinskio (dab. Kalvarijų) ir Eidukevičiaus (dab. Rinktinės) gatves. Istorinės Pilies, Didžioji bei Aušros vartų gatvės vadintos jokio ryšio su Lietuva neturėjusio rašytojo Gorkio vardu, mat žinomiausio sovietų liaupsintojo vardu anuomet vadintos gatvės kiekviename sovietinės imperijos mieste. Savanorių prospektas – Raudonosios Armijos, istorinė Pylimo gatvė – Komjaunimo, Maironio – Tiesos (priešais Bernardinų sodą įsikūrusiame pastate tada būta kompartijos oficiozo – laikraštpalaikio “Tiesa” – redakcijos bei spaustuvės), Pelesos – Tankistų, Gedimino prospektas – Lenino prospektas, Žygimantų gatvė – Poželos (tūlas tarpukario bolševikėlis), Naugarduko (t.b. Naujamiesčio) – Partizanų. Tai tik miesto centre bei senamiestyje, o kur dar gyvenamieji rajonai, knibždėję sovietinių veikėjų šlovinimu…
Kokius gi “turistinius” objektus miesto svečiui pataria aplankyti imperijos gelmėse išleista knyga? Antai, matome šeštuoju numeriu pažymėtą A.Puškino biustą, kiurksojusį Gedimino (dab. Katedros) aikštės prieigoje – jį teks perkelti į Markučius, kur jam ir vieta šalia Markučių dvaro sodybos, kadaise priklausiusios A.Puškino sūnui. Teks pervardinti ir rusų karvedžio Kutuzovo vardu pavadintą aikštę pačioje Senamiesčio širdyje – šiandieną ji S.Daukanto. Nuo paminklinio akmens Vilniaus 650-iui įamžinti turėsime panaikinti užrašą sovietmečio valstybine kalba. Arkikatedroje įkurdintą paveikslų galeriją teks iškeldinti, o pačią šventovę atšventinti ir sugrąžinti jai maldos namų paskirtį. Šalia Gedimino (dab. Katedros) aikštės besidriekiančią Šventaragio gatvę teks atlaisvinti nuo “proletarinio poeto” J.Janonio vardo. Pilies gatvei bus sugrąžintas istorinis Bernardinų gatvės pavadinimas. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (plane pažymėta 9-u numeriu) išsilaisvins nuo Architektūros muziejaus eksponatų, ir po skrupulingo restauravimo taps Sakraliojo meno muziejumi.
Dairomės Senamiestyje: iš Rotušės, o anuomet – Teatro, aikštės turėsime išboginti žinomiausio lietuviško bolševikėlio Kapsuko stovylą, nuo Gedimino (dab. Katedros) aikštės link Bernardinų sodo besidriekiančią gatvelę pavadinsime Barboros Radvilaitės vardu, ištrindami Pionierių pavadinimą: kadaise Valdovų rūmų vietoje buvusiame pirklio Šliosbergo name buvo įsikūrę pionierių rūmai, tad Botanikos gatvei buvo prikergtas atitinkamas vardas. Iš šv. Kazimiero bažnyčios išmėšime Ateizmo ir religijos istorijos muziejaus eksponatus, ir šventovė sugrįš tikintiesiems, prižiūrima rūpestingų vienuolių. Istorinei Dominikonų gatvei sugrįš senasis pavadinimas, panaikinus prikergtą “revoliucionieriaus” Garelio vardą. Jogailos gatvė atsikratys bolševikinio stabo Kapsuko vardo, o Vokiečių gatvė – Muziejaus pavadinimo. M.Antokolskio – iš Vilniaus kilusio skulptoriaus, sukūrusio Katedros aikštėje kadaise pūpsojusią imperatorienės Jekaterijos stovylą – gatvė susigrąžins senąjį Stiklių gatvės pavadinimą.
Šiame plane sovietiniai redaktoriai supainiojo objektų numeraciją (pvz. anuometį “Turisto” viešbutį, pažymėtą 12-u numeriu, pavadino Centrine universaline parduotuve), tad permainų dairysimės piešinėlių pagalba. O pokyčių nemažai: iš miesto centro teks išgabenti bolševikinio stabo Lenino stovylą, sutvarkyti ir atnaujinti Lukiškių aikštę, panaikinant prikergtą jai Lenino aikštės vardą. Iškeliaus į “motiną Rusiją” ir sovietinio kareivos I.Černiachovskio paminklas bei palaikai: kariškiui žuvus 1944-ais, sovietiniai funkcionieriai nesugalvojo nieko išradingesnio, nei palaidoti generolą miesto centre, nors, rodos, amžinajam poilsiui tai itin netinkama vieta. Nurinksime “socialistinio realizmo” stiliaus stovyklas nuo Žaliojo tilto, sovietmečiu pavadinto I.Černiachovskio vardu, o aikštė priešais Vyriausybės rūmus taps ne I.Černiachovskio, o V.Kudirkos aikšte. Sovietų valdžios talkininko L.Giros gatvė taps Vilniaus gatve, nors labiau jai tiktų istorinis Vilijos pavadinimas. Unikalus modernizmo pastatas – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – kurio stogo konstrukcija pripažinta statybiniu išradimu, laikui bėgant pateks į susnų rankas, ir bus niekšelių-chuliganėlių nuniokotas, stebint abejingiems biurokratams.
Nunyks ir dings iš vilniečių gyvenimo – kaip ir dauguma iš bemaž šimto Vilniuje sovietmečiu veikusių restoranų bei kavinių – Lazdynų pažiba kadaise buvęs “Erfurto” restoranas (14-as plane). Pakeis paskirtį “Lazdynų” kino teatras (15-as plane), pasekdamas absoliučios daugumos lietuviškų kino teatrų lemtimi. Profsąjungų kultūros rūmai (10-i plane) nesyk degs, iki bus nugriauti (nebūkim biedni, o tik teisingi: pastato architektūra buvo archajiška), palaipsniui nutils visos skambios kalbos apie naujuosius pastatus ant Tauro kalno, gi Santuokų rūmai (9-i plane) taip nusistekens, kad lipdamas ištrupėjusiais laiptais galėsi išsisukti koją. Permainos nusineš planetariumo (6-as) paskirtį, o XX amžiaus pradžioje pastatytas teatro pastatas gaus dailų Senojo teatro pavadinimą. Daugumos vilniečių mėgtas, darbuotojų puoselėtas “Lietuvos” kino teatras neatlaikys godžių rankų brutalumo, o į pievas nuklydęs rašytojas galų gale iškeliaus į jam labiausiai derančių vietą – Grūto parką. Rusų dramos teatras nugrims nebūtin, o kuklus medinukas Pamėnkalnio gatvėje (3-as plane) atsikratys svarbaus muziejaus etiketės. Reformatų bažnyčia (4-a) grįš tikintiesiems, užmiršusi dokumentiką. na, o prosovietinių pažiūrų (nacių už tai nužudyto) poeto V.Montvilos vardu pavadinta gatvė gaus garbingą iškilaus kunigaikščio Švitrigailos vardą.
Pasidairyti Vilniaus praeityje ir pasidžiaugti įvykusiais pokyčiais mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
