Jums patiko kartu su Romantiku ir Pragmatiku lankytis kine bei vaikštinėti po Vilniaus praeitį? Tuomet leisimės į dar vieną kinematografinę kelionę Vilniaus kino teatrų praeitin, pasidomėdami ir jų šiandiena. Sutarsime, kad gatvių pavadinimai bus jau dabartiniai, nes jaunesnis skaitytojas sovietinių – dėkui Dievui ir Lietuvą išlaisvinusiais tautai – jau ir nebežino, nes šie svetimkūniai buvo sėkmingai išoperuoti. Tad rengiamės patogius rūbus bei aunamės lengvesnę avalynę, nes nejuokai porą valandų nusėdėti kietokoje kino teatro kėdėje, ir žengiam į laikus, kai geras filmas buvo viena nedaugelio pramogų. Kelionę kino pasaulin bandysim rikiuoti taip: pirma populiariausi, paskui – mažiau žinomi ir menkiau komfortabilūs kino teatrai. Na, ir sutarkime, kad į Romantiko bei Pragmatiko lankytus kino teatrus „Lietuva“, „Kronika“ bei „Helios“ šioje išvykoje nebeužsuksim.
Pirmą aplankysime “Pergalės” kino teatrą dabartinėje A.Jakšto gatvėje (jo fojė jau pabuvojom pačioje kelionės pradžioje), duris atvėrusį šeštojo dešimtmečio pradžioje.
“Pergalė” puikiai atspindi to – stalininio įšalo – laikmečio dvasią: visuomeniniai pastatai prabangūs ir erdvūs, kaip ir sovietiniam elitui bei jo parankiniams statomi butai, kai absoliuti dauguma žmonių glaudėsi ankštuose, dažniausiai – nuomojamuose, būstuose. “Pergalėje” ir bufetas, ir gyva muzika groja, ir vien fojė verta kino teatru būti (sovietmečio pabaigoje joje ims rodyti penktarūšius video filmus). Šiandieną “Pergalėje” veikia kazino, o patį pastatą pavyko išsaugoti tik kelerius metus trukusiomis paveldosaugininkų pastangomis.
Neaplenksime ir (Gedimino) prospekto pradžioje įsiterpusį “Vilnių”: kaip ir solidžiosios “Lietuvos”, jo fojė nuolat veikia meno kūrinių – tapybos, fotografijos – parodos, tad yra kuo užsiimti, laukiant seanso pradžios. Kino teatrą nepastebėti sunku, mat į jį kviečia meniška neoninė iškaba, dailiai šviečia ir pats “Vilniaus” pavadinimas. Šiandieną “Vilniaus” patalpose veikia viena daugybės drabužių parduotuvių.
Šeštojo dešimtmečio vadovuose po Vilnių tikrai rasim “Tėvynės” portretą, išvysim ir Kalvarijų kelią, anuomet pervadintą vardu su Lietuva sąsajų turėjusio bolševikėlio, vykdžiusį kruviną terorą Rusijoje po bolševikinio perversmo 1917-ais. Pastato projektas – tipinis/kartotinis, tad ypatingo originalumo ieškoti nevertėtų, o požiūris į žmogų išlikęs stalininiu: fojė atrodo pakankamai solidžiai, veikia bufetas, dailūs sietynai, o štai kėdės kino salėje – kietos, pagamintos iš klijuotos faneros. Šiandieną “Tėvynėje” veikia muzikinis teatras-klubas.
Įšokę į antruką, trečiuką arba ketvirtuką troleibusus, dardam Antakalnin, kuriame įsikūręs ne vien antakalniečių pamėgtas plačiaformatis kino teatras “Neris”. O ir kaip gi galėtų jis kitaip vadintis, jei visai netoli Neries upė vingiuoja? Rasime čia ir bufetą, net ir kambarį vaikų žaidimams, o ir pareiti pėsčiomis po vakarinio seanso nebus jokių keblumų, jei tik esat antakalnietis. Beje, jei norite pamatyti naujausius filmius, pirma rodomus “Lietuvoje”, tuomet neskubėkit: “Neryje” šie filmai pradedami rodyti praėjus lygiai savaitei nuo premjeros “Lietuvoj”. Likimas nepasigailės “Neries”: po atnaujinimo bei modernios kino aparatūros įrengimo, pastatas bus nugriautas, ir jo vietoje iškils daugiabutis su kazino pirmame aukšte. Taigi, “Nerį” ištiks panašus į “Lietuvos” likimas, tik pastarosios vietoje šiandieną veikia kultūros įstaiga, o ne azartinių lošimų kromelis.
Pradžioje šios kelionės Vilniaus kino teatrų praeitin minėjau, kad sovietmečio pabaigoje sostinėje veikė dvi dešimtys kino teatrų, kurių lemčiai turėjo įtakos keli veiksniai: video salonų bumas devintajame bei dešimtajame dešimtmečiuose, nesaugumas viešosiose erdvėse praėjusio amžiaus pabaigoje (kino teatruose neretai rinkdavosi kauštelėjusios, agresyvios ir triukšmingos jaunimo grupelės), tapusios įdomensėmis televizijos programos, įperkami video magnetofonai, menkaverčių filmų antplūdis į kino teatrus, komforto stoka ir t.t. Istorijos žinovai, jau skersai ir išilgai aprašę vilniškius kino teatrus, vengia(?) paminėti, kodėl gi kino industrijos plėtra sovietmečiu buvo tokia energinga. Atsakymas būtų paprastas – kinas buvo smarkiai išnaudojamas ideologiniais tikslais: tiek rodyti propagandiniai ir šališki vaidybiniai filmai, tiek prieš kiekvieną seansą sukti tendencingos dokumentikos kino žurnalai, priskirtini kategorijai “Mūsuose viskas puiku, o kitur antai kaip prastai”. Tad pinigų kino teatrų statybai anuomet negailėta, o šiandieną tebeveikiančius senuosius kino teatrus vargiai ir besurastum, jei ne “Planetos” antrojoje salėje veikianti nekomercinio kino oazė “Skalvija”. Prieš tardami “sudie” masinio kino teatrų lankymo epochai, pasidairysime į kitus – atokesnius kino teatrus.
Naujininkų gyventojus kviesdavo kino teatras “Aidas”.
“Vingis” ilgą laiką tęsė veiklą, nes jį apdairiai privatizavo darbuotojai.
Indiškų filmų sala – “Aušra” – šiandieną tarnauja tikinčiųjų reikmėms.
Šiltuoju metų laiku veikdavusi medinukė “Vasara” iš Jaunimo/Bernardinų sodo iškeliavo į Mostiškes ir tapo… bažnyčia.
Naujosios Vilnios gyventojus viliojo “Tėvynės” antrininkė “Draugystė”, jos pastate dabar veikia prekybcentris.
“Lazdynuose” šiandieną veikia prekybcentris ir daugybė įmonėlių.
“Tauras” nugrimzdo praeitin kartu su Profsąjungų kultūros rūmais.
Pabuvoti senųjų Vilniaus kino teatrų praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
