Žmogui kartais pravartu patirti stresą, kad atsikratyti sąstingio būsenos, o štai pastatui laikmečių „stresai“ retai kada išeina į naudą. Pirmajai Vilniaus barokinei šv. Kazimiero bažnyčiai teko patirti ne vieną drastišką permainą: keletą kartą nukentėjusi nuo gaisrų – dar statoma ji 1610 m. degė – apgriauta 1655 m. kazokų, nuniokota Napoleono kariuomenės, po 1831 m. sukilimo uždaryta ir pertvarkyta į cerkvę, vėliau tapusi šv. Nikolajaus stačiatikių soboru, Pirmojo pasaulinio karo metu pabuvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, o sovietmečiu – Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi, ji tik 1990 m. grąžinta tikriesiems šeimininkams – jėzuitams. Lietuvos valdovų ir šventųjų statulas šv.Kazimiero bažnyčiai teko „paskolinti“ prieš bemaž du amžius – jos stovi Katedros šoniniuose fasaduose. Beje, bažnyčios prieigose esantis vienas autentiškiausių Senamiesčio skersgatvių – šv. Kazimiero – irgi keliskart pervardintas Kazimirskij, Nikolajevskij, Kazimierzowski, Augustanski, sovietmečiu – nevienareikšmiai vertinamo „revoliucionieriaus“ Juozo Vito vardais/pavadinimais. Trumpai peržvelgę permainingą šv.Kazimiero bažnyčios istoriją, pasidairysim praeityje atidžiau, pasitelkdami senąsias litografijas, piešinius bei nuotraukas.
Ne tik šv.Kazimiero bažnyčia, bet ir Rotušės aikštė neišvengė permainų.
Antroji – po akademijos Šv. Jono – jėzuitų įsteigta bažnyčia Vilniuje, buvo pastatyta Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. Pradėta po Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių 1604-ais, buvo sumanyta kaip svarbiausioji jėzuitų bažnyčia Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Jos statyba sutapo su Lietuvos jėzuitų provincijos steigimu: 1601 m. ir 1603 m. prie Rotušės aikštės nupirkti gyventojų namai būsimam vienuolynui. 1604-ų gegužės 12-ą vyko iškilmės, skirtos bažnyčios kertinio akmens pašventinimui, o lėšų statybai skyrė pats Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila-Našlaitėlis, kancleris Leonas Sapiega bei kiti didikai. Bažnyčios fasado sienoje iki šiol matomas didžiulis akmuo, iškilmių dieną daugybės žmonių atvilktas iš priemiesčio. Bažnyčios bei profesų namų statyba baigta 1615-1616 m., tačiau konsekruota tik po dvidfešimties metų. Bažnyčią projektavo pirmasis jėzuitų akademijos rektorius Povilas Bokša, šventovę nuo pat pamatų statė jėzuitų architektas Jonas Frankevičius, kuris vadovavo ir bažnyčios interjero apdailos darbams bei profesų namų užbaigimui.
Šv.Kazimiero bažnyčia iki N.Čiagino rekonstrukcijos XIX a., ir po jos.
Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal jėzuitų mėgiamą Romos Jėzaus bažnyčios, baigtos statyti XVI amžiaus pabaigoje, pavyzdį. Šventovė priklauso modernioms ankstyvojo baroko lotyniško kryžiaus plano su kupolu bažnyčioms. Bažnyčia pasižymi dvibokščiu fasadu bei kontraforsais susitiprintomis šoninėmis sienomis, kurie ir šiaidieną matomi šiaurinėje pusėje. Bažnyčios erdvėje vyrauja aukšta ir plati – net 25 metrų aukščio – centrinė nava su 17 metrų skersmens kupolu, iškylančiu į bemaž 60 metrų aukštybes. Už presbiterijos – paaukštintos šventovės dalies, skirtos didžiajam altoriui – yra erdvios zakristijos patalpos, jose išlikę XVII amžiaus pradžios freskų fragmentai bei skliautai. Vietoj šoninių navų bažnyčioje yra šešios atskiros koplyčios. Po didžiuoju altoriumi 1990 m. atrasta kripta, dekoruota XVII amžiaus sienų tapyba, tikėtina, kad čia buvo laidojami jėzuitai profesai.
Unitų ir stačiatikių susivienijimo 50-mečio (1839 – 1889) šventė Vilniuje 1889 metų birželio 8 d. prie Šv. Nikolajaus soboro (Šv. Kazimiero bažnyčios).
Stačiatikių soboru paversta šv.Kazimiero bažnyčia XX a. pradžioje.
Bažnyčia degė keletą kartų – 1655, 1706 ir 1749 metais. Po pastarojo gaisro ją rekonstruoti ėmėsi architektas Tomas Žebrauskas: jam vadovaujant, pastatytas keliapakopis kupolas su aukštu žibintu, vainikuotu karūna. Presbiterijoje iškilo įspūdingas didysis altorius, papuoštas dešimčia kolonų, tarp jų stovėjo aštuonios šventųjų karalių skulptūros, šiandieną esančio Arkikatedros pietinio fasado nišose. Altorių išpuošė skulptoriai Jonas Nezemkauskas, Pranciškus Priščinskis, Johanas Kierneris. Bažnyčiai skulptūras sukūrė Jonas Kyrneris, kupolo ir fasado sienų tapybą – Juozapas Frydrichas Obstas. XVIII amžiuje bažnyčioje buvo pastatyta trylika mūrinių altorių, tačiau išliko tik didysis ir du transepto altoriai. Tvarkant bažnyčią po paskutiniojo gaisro, 1750 m. pastogėje padarytos mūrinės sąramos, kurios išliko iki šiol.
N.Čiagino rekonstrukcija negailestingai sudarkė bažnyčios fasadą.
Soboru paverstą bažnyčią matome iš Imbarų mėsos turgaus 1916 m.
Gražiai išpuošta Šv. Kazimiero bažnyčia tebuvo neilgai: nuo 1779 m. bažnyčią aptarnavo kanauninkai, 1799 metais ji paversta parapine, o 1812 metais ją perėmė laterano kanauninkai. Smarkus išbandymas šventovės laukė Napoleono kariuomenės antplūdžio metu: ją pavertė javų sandėliu, sunaikino altorius, išvogė arba sudarkė paveikslus bei skulptūras, suniokojo klausyklas ir suolus. 1815 metais šventovė atiteko misionieriams, o po 1832 metų sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, ir 1836–1840 metais, vadovaujant architektui Tomui Tišeckiui, buvo pertvarkyta į cerkvę.
Carinė valdžia nebuvo gailestinga visoms katalikų bažnyčioms bei vienuolynams, ne išimtis buvo ir šv.Kazimiero šventovė. 1864-1868 metais pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą, šventovė dar kartą rekonstruota, įkuriant joje Šv. Nikolajaus stačiatikių soborą. Šį kartą architektūrinės permainos buvo drastiškos ir ypač žalingos: pažeminti bokštai, užvožti „svogūniniai“ šalmai, sunaikinta dešimtis altorių, prabangus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmono Vincento Gonsievskio antkapis. Viduje sunaikintos evangelijų tematikos freskos, pašalintos barokinės skulptūros, pastatytas stačiatikių ikonostasas, ~1867 metus nugriauta mūrinė tvora su puošniais vartais.
Kaizerinė administracija bažnyčią pasisavino savosios įgulos reikmėms.
Kaizeris nusavintoje bažnyčioje lankėsi 1917-ais.
Kaizerinė vokiečių valdžia irgi prikišo nagus prie bažnyčios: 1915 metais šventovę pavertė įgulos evangelikų liuteronų maldos namais. 1917 metais vokiečių kariuomenės katalikų kapeliono – jėzuito Mukermano – pastangomis bažnyčia grąžinta katalikams, tuomet ir nugriautas svetimkūnis ikonostasas, imtasi atstatyti autentiškus interjero elementus. 1922 metais bažnyčia perduota jėzuitams ir 1925 m. pagal architekto Jano Borovskio projektą restauruota o 1942 metais pagal architekto Jono Muloko projektą vietoj „svogūninių“ šalmų buvo atstatyta Jogailaičių karūna.
Vilniaus senamiestis smarkiai apgriautas mūšių 1944-ųjų liepą metu.
1944 metų liepą vykusių smarkių mūšių metu apdegė ne tik daugelis Vilniaus senamiesčio pastatų, bet ir šv.Kazimiero bažnyčios pagrindinis fasadas ir bokštai, nukentėjo stogas. Po karo bažnyčią perėmė lietuviai jėzuitai, tačiau 1949 metais šventovė iš jų atimta ir uždaryta. Bažnyčia 1955–1957 metais restauruota pagal architekto Sigito Lasavicko, o 1965–1966 metais interjeras restauruotas vadovaujantis architektės-restauratorės Aldonos Švabauskienės projektu. 1966 metais bažnyčioje duris atvėrė Religijos istorijos ir ateizmo muziejus, veikęs iki 1988-ų spalio, tuomet bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir imtasi ją remontuoti.
Sovietmečiu iš bažnyčios tyčiotasi grubiai – įrengtas Ateizmo muziejus.
1990 metais bažnyčia perduota jėzuitams, ir 1991 metų kovo pradžioje pašventinta. Šio amžiaus pradžioje, garsaus vargonininko, profesoriaus Leopoldo Digrio iniciatyva, šv. Kazimiero bažnyčioje sumontuoti Vokietijos firmos „Oberlinger“ trijų manualų, 45-ių balsų mechaniniai vargonai. Paveikslus bažnyčiai 1993 metais nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas: didžiajame altoriuje yra „Kristaus prisikėlimas” bei „Šv. Kazimieras“, o šoniniuose – „Šv. Andriejus Bobola“ ir „Šv. Ignacas Lojola“.
Nors ir netekusi visos sieninės tapybos, šv.Kazimiero bažnyčia šiandieną telkia ne tik tikinčiuosius, bet ir muzikos gerbėjus: čia vyksta puikūs vargonų muzikos koncertai ir kiti dvasią praturtinantys renginiai. Būdami vilniškiame senamiestyje, būtinai pasidomėkite, ar šalia įėjimo į šią šventovę durų esantis stendas nekviečia į kurį nors nemokamą kultūrinį renginį – nepasigailėsite sudalyvavę!
Pabuvoti vilniškės šv.Kazimiero bažnyčios praeityje bei dabartyje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
