Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą praminto, iš Lietuvos kilusio Felikso Dzeržinskio – vardą. Tačiau daugelis jau primiršome, kad kukliame Užupio medinuke buvo šio veikėjo memorialinis muziejus – į jį tik mokinukus varu nuvarydavo – o to namuko kieme stiebėsi pusketvirto metro aukščio bronzinė bolševikinio teroro pradininko statula, išdygusi čia pačiame sovietmečio sąstingyje – brežneviniais 1980-aisiais. Aprengtas asketiška miline, bolševikiniam terorui po perversmo vykdyti sukurtos „Ypatingosios komisijos“ („Črezvyčiajnaja Komisija“ – rus, sutrumpintai „ČK“) vadas „geležinis Feliksas“ lyg iš praeities dairėsi į nūdienos piliečius: ar tik neaptiks kokį nesunaikintą „kontrrevoliucionierių“? Senuose sovietiniuose filmuose, kuriuose aukštinama kruvinos NKVD-KGB veika, kiekviename kabinete ant sienos išvysite portretą šio bolševikinių budelių vaduko, apie kurio negailestingumą sudėta ne viena dešimtis politinių anekdotų.
Neišvaizdžiame Paupio gatvės medinuke sovietmečiu būta bolševikinio teroro sumanytojo ir organizatoriaus – F.Dzeržinskio – muziejaus.
Medinuko kieme stypsojo didžiulė bolševikinio kraugerio stovyla.
Vilniaus universiteto pastatų kompleksą „puošė” ne tik raudonieji škurliai, bet ir kruviną terorą vykdžiusio budelio atminimo lenta.
Istorinis Kalvarijų gatvės/kelio pavadinimas buvo be gailesčio ištrintas, pervadinus F.Dzeržinskio gatve, prasidėjusia nuo sovietinių stovylų.
Po istorinių pavadinimų sugrąžinimo Vilniaus gatvėms, kurį laiką dar buvo galima sutikti atsilikėlių, vadinusių Kalvarijų gatvę „dzeržinka”: Atgimimo kartai teko ne tik išvalyti Lietuvą nuo gūdžių sovietmečio reliktų, bet ir gerokai padirbėti, keičiant nemažos visuomenės dalies sovietinį mentalitetą.
Pasakojimą norėtųsi pabaigti linksmesne gaida – šmaikščiu sovietmečio anekdotu apie bolševikinius stabus: „Karinio komunizmo laikmečiu, kai bolševikinio teroro vykdytojai nusavindavo iš valstiečių visus produktus bei grūdus, taip palikdami mirti badu, nusialinę žemdirbiai ateina į Kremlių prašyti pasigailėjimo. Eina ilgu Kremliaus rūmų koridoriumi, žiūri – ant durų lentelė su užrašu „Dzeržinskis”. Pasibeldę, neryžtingai įeina vidun, ir ima bėdavoti: „Gerbiamas Dzeržinski, pasigailėkit, palikit bent šiek tiek maisto, nes vaikai badu miršta, o ir patys jau šieną kremtam, greit žvengsime kaip arkliai…” Dzeržinskis klausė, klausė jų, ir staiga kad sustugs: „Lauk na@#ui iš čia!”. Persigandę valstiečiai išvirto koridoriun, ir toliau juo eina, kiek patipenę, žiūri – ant durų lentelė su užrašu „Leninas”. Pasibeldę, nedrąsiai eina vidun, ir vėl porina tą patį. Išklausęs, Leninas teiraujasi: „O jūs ar kam nors pasakojot visa šitai?”. „Pasakojom tokiam Dzeržinskiui, tai jis mus na@#ui pasiuntė”, guodžiasi valstiečiai. Leninas gėrisi: „Auksinės širdies tas žmogus: o juk galėjo ir sušaudyti…”
Kelionėje po Vilniaus praeitį mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas, o jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais.
