Mažai kam žinomas, ir dar mažiau kieno bepamenamas, minėto F.Dzeržinskio talkininkas Mečislavas Kozlovskis pūpsojo šalia tuomečio (ir dabartinio) Aukščiausiojo teismo. Tokia vieta jam buvo parinkta, nes turėjo teisinį išsilavinimą, kuriuo naudojosi ne tik gindamas teismuose bolševikus, teisiamus už antivalstybinę veiką, bet ir po bolševikinio perversmo Rusijoje terorizuodamas idėjinius priešus: buvo bolševikų represinės organizacijos – Karinio revoliucinio komiteto tardymo (kaip tardyta, galima numanyti iš jau minėto Z.Angariečio biografijos) komisijos vadas. 1919 m. bandė kelti Vilniuje bolševikinę sumaištį kartu su V.Mickevičiumi ir kitais „Litbelo“ (bendros Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės valstybės) kūrėjais, bet lenkų legionieriams užėmus Vilnių, pabėgo į Rusiją. Sovietinė istoriografija mini, kad „MIRĖ 1927 m. Maskvoje“, o ar tokiomis pat aplinkybėmis, kaip Z.Angarietis – nežinoma…
Sovietinė nomenklatūra negalėjo sau leisti keliaklupsčiauti vien V.Leninui: uoliai ieškota vietinių „revoliucionierių“, kuriuos būtų galima garbinti. Vieną tokių – pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje gimusį Zigmą Aleksą, vėliau pasirinkusį Angariečio slapyvardį – nutarta įamžinti net 5,5 metro aukščio skulptūra, atidengta minint Z.Angariečio 90-ąsiais gimimo metines. Aleksų šeimos narių biografijos – neeilinės: vyresnieji broliai Jonas Pranas ir Konradas užėmė aukštas pareigas tarpukario Lietuvoje (vienas buvo Žemės ūkio ministru net penkiose vyriausybėse, kitas ėjo Žemės ūkio akademijos prorektoriaus pareigas), o štai jaunėlis Zigmukas susidėjo su bolševikais. Jie Angariečiui deramai atsidėkojo: 1938-aisiais, gūdžiausiais stalinistinio teroro metais, jis buvo enkavėdistų suimtas, ir pakliuvo žvėriškumu garsėjusiam tardytojui A.Langfangui. Kankinimų metu Angariečiui buvo sužalotas stuburas, jį paralyžiavo, gulintį ir 1940 m. sušaudė. Visgi sovietinėje literatūroje rasite Angariečio tokį biografijos finalą: „MIRĖ 1940 m. Maskvoje“. Nuotraukos dešiniame kampe matome partinius bonzas paminklo atidengimo 1972 m. dieną.
Zigmas Aleksa-Angarietis tikrovėje gerokai proziškiau, nei paminkle suherojintas jo įvaizdis.
Dauguma mūsų, tame tarpe ir jaunoji karta, žino kadaise siaubą kėlusį bolševikų revoliucijos vieno kertinių veikėjų – „geležiniu“ už negailestingumą praminto, iš Lietuvos kilusio Felikso Dzeržinskio vardą. Tačiau daugelis jau primiršome, kad kukliame Užupio medinuke buvo šio veikėjo memorialinis muziejus – į jį tik mokinukus varu nuvarydavo – o to namuko kieme stiebėsi pusketvirto metro aukščio bronzinė bolševikinio teroro pradininko statula, išdygusi čia pačiame sovietmečio sąstingyje – brežneviniais 1980-aisiais. Aprengtas asketiška miline, bolševikiniam terorui po perversmo vykdyti sukurtos „Ypatingosios komisijos“ („Črezvyčiajnaja Komisija“ – rus, sutrumpintai „ČK“), „geležinis Feliksas“ lyg iš praeities dairėsi į nūdienos piliečius: ar tik neaptiks kokį nesunaikintą „kontrrevoliucionierių“? Senuose sovietiniuose filmuose, kuriuose aukštinama kruvinos NKVD-KGB veika, kiekviename kabinete ant sienos išvysite portretą šio bolševikinių budelių vaduko, apie kurio negailestingumą sudėta ne viena dešimtis anekdotų.
Paupio gatvėje dunksojusiame medinuke buvo įrengtas F.Dzeržinskio memorialinis muziejus, kurio turinį galima buvo apibūdinti trumpai – nykuma.
1919 m. Vilniuje įsitvirtino L.Želigovskio vadovauti lenkų legionieriai, imta mąstyti apie jų „žygdarbių“ įamžinimą. Skambiai „Laisvės paminklu“ pavadinto paminklo statybos komisija nutarė statyti Lukiškių aikštėje, vėliau sumąstė paminklą visgi pavadinti ne laisvės, o „Išlaisvinimo“ vardu, tačiau išstenėtas tik laikinas medinis obeliskas, skirtas „Žuvusiems Vilniaus gynėjams“. Demontavus laikinąjį obeliską, „Laisvės“/“Išlaisvinimo“ paminklas taip ir neiškilo, kaip ir tarpukariu surengtuose projektų konkursuose daugel diskusijų sukėlę paminklai Adomui Mickevičiui ir Juzefui Pilsudskiui (raito pastarojo skulptūra turėjo, pasak konkursą laimėjusio projekto, stovėti Katedros aikštės pakraštyje, prieš dabar atstatytų Valdovų rūmų pagrindinius vartus.
Paminklas SSRS diktatoriui J.Stalinui prieš geležinkelio stotį, ~1951 m.
Vilniaus geležinkelio stoties prieiga 6-ame deš.
Po diktatoriaus mirties 1953-ais, paminklas buvo pažymėtas gedulo ženklais, o įbauginti piliečiai eidavo prie jo nusilenkti ir “gedėti”.
Atkūrus valstybingumą, teko nurinkti bemaž porą šimtų sovietmečiu Lietuvai prikergtų pamėklių, pūpsojusių dažname mieste ar miestelyje. Visai nesenai esame trumpai paanalizavę nykias agresyvios sovietinės propagandos formas, kurių viena ir buvo sovietinių veikėjų šlovinimas paminklais. Telieka pasidžiaugti, kad lietuvaičiams pavyko atlaikyti nuolatinį ir įkyrų propagandos skverbimąsi į protus, ir atviromis širdimis pasitikti siautulingą Atgimimo laikmetį, kurio bangos nuplovė sovietines pamėkles.
Pabuvoti Vilniaus praeityje ir pasidžiaugti apsivalymu nuo sovietinių stabų mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
