Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus

Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai dešimtimis kartų – įprastas 40.000 – viršijo dabartinių populiariausių. O kur dar įvairiausi žaidimėliai su ypač paklausiomis, dalintomis už 20 kilogramų makulatūros… Manote, kad seni laikraščiai ir žurnalai, ar persenusi propagandinė knygiūkštė tebuvo tik perdirbimui į šiurkštųjį tualetinį teskirta atlieka? Galbūt makulatūrai skirsime atskirą kelionę praeitin, o šiandien…

Apie sovietinės prekybos valdovą Deficitą jau sukomės bekeliaudami po Vilniaus praeitį, tad šiandien laikas aplankyti vieną tvirčiausių Deficito tvirtovių – knygynus: knygininkus trejus metus ruošė vienas iš tuomečių technikumų, o darbas knygyne – nekalbant jau apie vadovavimą jam – buvo ypač prestižinė profesija, juk tuomet knyga – ne tik bene patikimiausias informacijos šaltinis, bet ir kiekvieno, save laikančio inteligentu, gyvenimo stiliaus palydovė. Ne veltui sovietmečiu pouliarus buvo trumpas anekdotas: knygininkė klausia atėjusios poros, kokios knygos juos domina, o tiedu atsako, jog nori nusipirkti metrą knygų – tiek dar liko vietos naujos sekcijos lentynose. Tad neperdedant galima teigti, kad darbas knygyne buvo “sėdėjimu ant deficito”, kaip sakydavo sovietmečiu, nes porą ar tris rublius kainavusi sunkiai gaunama įdomesnė knyga galėjo pabrangti keliskart, “pablatom” perkant “iš po prekystalio” (tai vis sovietmečio žargonas). Populiariausių Vilniaus nuotraukų albumų, spausdintų Rytų Vokietijoje ar Vengrijoje, kainos ir sovietmečiu buvo didžiulės – nuo keliolikos iki dvidešimt kelių rublių – ir vistiek jie būdavo Deficito valdose.

Prisipažinsiu, kad buvau dažnas svečias už poros namų įsikūrusiame jaukiame knygyne “Atžalynas” (jau amžiną atilsį – nukonkuruotas tinklinių), tačiau visgi retas galėjo susilyginti su manuoju dėde, turėjusiu namuose keleto tūkstančių knygų biblioteką – buvo tikras knygius-bibliofilas. Pasidairykime, kuriuose knygynuose jis galėjo lankytis?

Knygų mugė Pilies (dab. Katedros) aikštėje 1948 m.

Knygyno “Turistas” būta šalia gotikinių namų porelės Pilies gatvėje.

Puošniu interjeru ir leidinių gausa visada garsėjo prospekte įsikūręs Centrinis knygynas.

Centriniame knygyne: kadaise pirkėjas paimti knygą į rankas ir pavartyti ją galėjo tik knygininkui padavus.

Prospekto pradžioje įsikūrusiame knygyne “Draugystė” dauguma leidinių buvo iš Lenkijos bei Vokietijos, o žurnalų gamoje dominavo tuometės Čekoslovakijos leidiniai. Dažnas lietuvaitis mokėsi šių šalių kalbas, kad galėtų paskaityti sovietų imperijoje uždraustas, bet svečiose šalyse išliestas knygas, pvz. Vladimiro Nabokovo “Lolitą” ar Boriso Pasternako “Daktarą Živago”.

Knygyno Lazdynuose viršutinėse lentynose – propagandiniai leidiniai, kuriems kiekviename knygyne sovietmečiu buvo skirta patogiausia vieta, ir vistiek jie dulkėdavo.