Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje – paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, o skverelyje prieš Geležinkelio stotį kadaise riogsojo „tautų tėvo“ – kruvino diktatoriaus Josifo Stalino – skulptūra, išdygusi ten 1950-aisiais. Mėgstantys pasiskaityti istorinę literatūrą atras, kad S.Daukanto aikštėje kėpsojo Lietuvoje ypač nemėgstamo „koriko“ M.Muravjovo statula, o Katedros aikštėje stiebėsi iš Vilniaus kilusio žydo skulptoriaus Mordechajaus (Marko) Antokolskio sukurtas prabangus paminklas imperatorienei Jekaterinai II-ajai. Paradoksalu, bet Vilniuje nėra bent šimtmečio senumo paminklų: seniausiam – Stanislovo Moniuškos biustui šv. Kotrynos bažnyčios prieigoje – nėra nei šimto metų (beje, 1922 m. sukurtas cementinis jo biustas dėl sunykimo 1978-ais buvo pakeistas minerosiniu). Politinių permainų vėjai per pastarąjį šimtmetį nusinešė nebūtin ar užribin ne vieną paminklą praeityje garbintiems nevienareikšmiams veikėjams: nestigo jiems monumentų nei cariniu laikotarpiu, nei tarpukariu, nei sovietmečiu. (Nuotraukoje viršuje: vokiečių kariškis žengia pro A.Puškino biusto postamentą Pirmojo pasaulinio karo metais. Galime įvertinti ir nuo paminklo iki Katedros buvusį atstumą.)
Aleksandras Puškinas buvo ne tik genialus poetas, bet ir uolus carinio režimo „nuopelnų“ liaupsintojas: pavyzdžiui, smerkė 1831-ųjų sukilimą, ir pritarė jo nuslopinimui. Vilniečiai nei kiek nesigailėjo, kai, vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, rusų armija susirinko ir išbogino visą nešventąją trejybę: Jekateriną II-ąją (lengva kareivukams nebuvo – pasmaguriauti mėgusios carienės statula svėrė 22 tonas), nekenčiamą Muravjovą (likimo ironija, bet demontuojant paminklą, „korikui“ teko pačiam kurį laiką kyboti ant virvių), ir Lietuvoje niekada nebuvusio A.Puškino biustą. Karo, ir vėliau Rusiją supurčiusio bolševikinio perversmo audrose paminklai pasimetė.
Sovietiniai partiniai funkcionieriai, bevelydami eilinį kartą tūptelėti prieš režimą, nutarė netoli cariniu laikotarpiu buvusio A.Puškino biusto vietos, tik kiek atokiau nuo Katedros, dar sykį įrengti paminklą carizmą liaupsinusiam poetui. Šįkart Puškinas jau buvo atsigręžęs link Katedros aikštės, priešais paminklą buvo gėlynėlis ir nedidelis skverelis. Atgimimo laikais imtasi iniciatyvos paminklą iškelti iš tuometės Gedimino (dab. Katedros) aikštės pašonio į jam labiau priklausančią vietą – Markučius, kuriuose esančioje sodyboje paskutiniuosius savo metus gyveno A.Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus su gerokai jaunesne žmona Varvara, pergyvenusia vyrą 30-į metų. Paminklas perkeltas prie didžiulio medinio Puškinų namo – dabar jame A.Puškino literatūrinis muziejus – 1992-ais metais, ir gana gerai dera vaizdingoje buvusios Puškinų sodybos aplinkoje.
Paminklas A.Puškinui ir skverelis šalia jo sovietmečiu (XX a. 6-as deš.)
Dabar dažnas net negalėtume įsivaizduoti, kad šalia vilniškės Katedros kadaise stūksojo paminklas imperatorei Jekaterinai II, o monumentą supo vešlus, aptvertas bei saugomas skveras. Šio carinio “inkliuzo” istorija tokia: vienas iš paminklo pastatymo komiteto narių – A. Vinogradovas – turbūt plačiausiai aptaria visą statybų eigą. Vinogradovo nuomone, Jekaterinos II paminklo idėja atsirado dar 1889. Neva tuometinis Vilniaus generalgubernatorius kreipėsi į tuometinį Vidaus Reikalų ministrą grafą D. Tolstojų, nurodydamas, jog vis daugiau sulaukia prašymų su noru įamžinti 100-ąsias Vakarų krašto prijungimo prie Rusijos Imperijos metines. Dėl nepalankių aplinkybių, šio paminklo pastatymo idėja nebuvo priimta. Prie jos buvo dar kartą grįžta jau 1898 m. Šį kartą Imperatorius, išklausęs generolo Trockio pranešimą, palaimino paminklo statybą. Paminklui pastatyti 1899 m. buvo organizuotas lėšų rinkimo Komitetas.
Pamatų imperatorės Jekaterinos II paminklui įrengimas ir apžiūrėjimas.
1899 m. gruodžio 14 d. įvyko Komiteto posėdis, kuriame buvo apsvarstytas lėšų rinkimo klausimas, paminklo projektas, bei statybų organizavimo darbai. Būtent šiame posėdyje buvo nuspręsta, kad paminklas turi vaizduoti Jekateriną II, kuri „уже сама по себе даёт ясное понятiе о ея великихъ деянiяхъ“. Tuo paties susirinkimo metu, generolas Trockis išsakė Komisijos narių svarstymus, kad dėl paminklo projekto būtų galima kreiptis į skulptorių Marką Antokolskį, „kurio vardas iš anksto žada puikų rezultatą“. Nurodoma, kad Antokolskis sutiko imtis šio darbo ir už paminklo bronzinių ir granito detalių sukūrimą paprašė 150 000 rublių užmokestį. Kai Imperatorius patvirtino skulptoriaus kandidatūrą, Komitetas oficialiai sudarė su juo sutartį ir pradėjo kloti paminklo pamatus.
Paminklo Jekaterinai II iškilmingas atidarymas 1904 m. rugsėjo 10 (23) d.
1900 m. balandžio 22 d. miesto dūma priėmė nutarimą dėl skvero įrengimo ir Jekaterinos II paminklo statybos Katedros aikštėje. O 1900 m. birželio 26 d. buvo nuspręsta nuo 1901 m. į Lukiškes iškelti pavasario muges ir parodas. Parengę projektą, iniciatoriai susidūrė su viena problema. Pasirinkta Katedros aikštės dalis buvo labai drėgna, todėl reikėjo pastatyti labai tvirtus pamatus. Grunto tyrimai parodė, kad tvirtas dirvos sluoksnis prasideda tik 10,5 metrų gylyje. Jis nepasiekiamas kasant žemę natūraliu būdu, dėl stiprios požeminių vandenų srovės. Išanalizavus visus šiuos faktus, buvo nuspręsta iškasti šešis šulinius, ant kurių suformuotos aikštelės laikytųsi paminklas. Šulinių tiesimo darbai vyko ir žiemą, kadangi buvo siekiama pabaigti paminklo statybas dar 1901 m. Antrame etape parengti šuliniai buvo pradėti pildyti betonu. Darbas vyko lėtai, idant užtektų laiko betonui sustingti. Viršutinė šulinių dalis buvo sujungta geležinėmis sijomis, ant kurių vėliau buvo pradėta mūryti aikštelė. Betonavimo darbai vyko nuo 1901 m. rugpjūčio iki rugsėjo mėnesio. Baigus šį etapą, buvo išbetonuota aikštelė, po kuria išsidėstė ištisa skliautuota galerija. Vėliau ji buvo užpildyta statybinėmis šiukšlėmis ir užkasta, kad liktų tik lygi pamatų aikštelė. Kad įsitikintų pamatų stiprumu, statybininkai ant naujos aikštelės pridėjo svorio, viršijančio paties paminklo su postamentu masę. Įsitikinę, kad pamatai išlaikys, kreipėsi į skulptorių dėl paminklo įrengimo. Atvažiavęs iš Paryžiaus Antokolskis apžiūrėjo pamatus ir pritarė darbams. Buvo planuojama 1902 m. pavasarį pakloti granito pagrindą ir pastatyti paminklą, tačiau Markui Antokolskiu 1902 m. birželio 26 d. mirus, darbai kurį laiką buvo sustoję dėl paveldėjimo formalumų. Prancūzijoje lieta bronzinė skulptūra buvo atvežta tik 1903 m. balandžio mėnesio 30 dieną. Gegužės mėnesį iš Anglijos per Rygą buvo atgabentos granito dalys.
Bendras pilies kalno vaizdas ir paminklas Jekaterinai II XX a. pradžioje.
1903 m. rugpjūčio 15 d. paminklas buvo baigtas. Priekiniai paminklo laipteliai buvo šviesiai rausvo poliruoto marmuro, paminklą juosė bronzinė tvorelė, kurioje buvo įkomponuoti Jekaterinos II inicialai ir karūna su užrašu, sujungta granito stulpeliais. Tvorelės kraštuose, ant granitinių kolonų buvo uždėti dvigalviai arai. Lenktos formos paminklo postamentas buvo iš to paties granito su bronziniais elementais. Priekinėje jo pusėje buvo iškaltas paauksuotas užrašas: „Imperatorienei Jekaterinai II“, o kitoje pusėje – bronzinė istorinio medalio detalė su žodžiais „atskirtus grąžinti/prijungti“ („отторженная возвратихъ“, rus.). Postamento viršuje buvo pastatyta Jekaterinos II skulptūra, žiūrinti kažkur Gedimino kalno link. Aplink paminklą buvo suformuotas skveras, kurį apželdino ir sukomponavo žinomas mokslininkas sodininkas Juozapas Pavlovičius. Skveras buvo įrengtas dar 1902 m. gegužę, 1903 m. aplink skverą buvo pakloti granito šaligatviai. Jis buvo aptvertas metaline tvora, pagaminta Kauno karo tvirtovės metalo dirbtuvėse. 1904 m. vasarą miesto dūma paskyrė 316 rublių keturiems elektriniams žibintams prie paminklo įrengti. Paminklas iškilmingai atidarytas 1904 m. rugsėjo 10 (23) d.
Postamentą juosė puošni tvorelė, aukštyn vedė marmuro laipteliai, imperatorienės statulą supo du karūnuoti dvigalviai ereliai.
Visų mosčių cariniai valdininkai ypač mėgo įsiamžinti prie paminklo vienam Rusijos imperijos simbolių.
Kaizerio kareivukai Katedros aikštėje terado puošnų postamentą.
Kaip ir daugeliui kitų Vilniaus aikščių, priešais dabartinę prezidentūrą esančiai S.Daukanto aikštei teko patirti daugelį pavadinimo kaitų: buvo ji ir Rūmų (“dvorcovaja”, cariniu laikmečiu), ir M.Kutuzovo (sovietmečiu, kai prezidentūroje buvo sovietinių karininkų irštva), bet didžiausią išvaizdos pokytį ji patyrė, uoliems carinio režimo garbintojams įkergus aikštėje paminklą kruvinam caro cerberiui – korikui M.Muravjovui. 1898 m. lapkričio 8 (20) d. aikštėje priešais generalgubernatoriaus rūmus vietoje vienintelio tuo metu Vilniaus fontano (stovėjusio 1853-1895 m.) buvo atidengtas 1863 metų sukilimo malšintojo grafo Michailo Muravjovo paminklas. 1899 metais aikštė buvo pervadinta Muravjovo vardu. 1895 metų vasarą aikštėje prasidėjo darbai, nes reikėjo ištirti gruntą būsimo paminklo vietoje, buvo nurodyta kiek įmanoma atsargiau nuimti senąjį fontaną su visa įranga, nes jį manyta įrengti kitoje vietoje. Paminklo statyba prasidėjo 1897 m. spalio 3 d. iškilmėmis. Statybai vadovavo Pavlas Bertgoldtas, Pasipkinas ir Leonidas Vi-neris. Paminklo projekto autorius – dailininkas Vasilijus Griaznovas, skulptūros autorius – akademikas Matvejus Čyžovas, kuriam vadovaujant 1898 metais Sankt Peterburgo gamykloje buvo nulieta bronzinė skulptūra. Granito akmenys postamentui pagaminti Suomijos bendrovėje Kos & Diur. Paminklas buvo aptvertas metaline tvorele, bet tuoj po atidengimo kažkas protestuodamas paminklą ištepė vilko taukais, todėl netrukus jį aptvėrė antra metaline tvorele, įrengė skverą ir paskyrė budėti policininką. 1898 metais buvusio Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo garbei buvo siūloma Šnipiškes pavadinti Muravjovskojė, o Kalvarijų gatvę – Muravjovskaja, tačiau, miesto dūmai pasiūlius, 1899 m. birželio 10 d. imperatoriaus nutarimu Rūmų aikštę leista pavadinti Muravjovo vardu. Niūraus bei neišvaizdaus – kaip ir pats grafas M.Muravjovas, kraujyje paskandinęs 1863-ųjų sukilimą – paminklo atsiradimo bei išnykimo istorijos gana gerai fiksuotos senose nuotraukose.
Michailas Muravjovas buvo neišvaizdus – kresnas ir pilvotas, tad vėliau skulptoriui teko nelengva užduotis paminkle sukurti jam solidų įvaizdį.
Sukilimo penkiasdešimtmečiui skirta anoniminė graviūra, vaizduojanti koriko darbelius.
Dvorcovaja / Rūmų, dar vadintoje Napoeono aikštėje (dabar S.Daukanto aikštė) montuojamas postamentas paminklui M.Muravjovui, o pačiuose generalgubernatoriaus rūmuose (dabar – Prezidentūra) buvo įrengtas jam skirtas muziejus.
Kaip atgabenti į aikštę sunkų postamentą XIX a. pabaigoje, neturint galingų kėlimo įrenginių ir reikiamo transporto? Atsakymas paprastas, išrastas prieš daugelį amžių: būrys kareivukų ridena sunkumą rastais – tai bent technologijų lygis!
Postamento Muravjovo paminklui įrengimas, XIX a. pab.
Generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paminklo atidengimo 1898 m. lapkričio 8 d. iškilmėse valdininkai, kariškiai, karo mokyklos kadetai, stačiatikių dvasininkai.
Pasakojama, kad paminklo postamentas būdavo paslapčiomis ištepamas viklo taukais, kad jų kvapas atviliotų valkataujančius šunis, ir skatintų juos staugti, todėl po kurio laiko paminklas buvo aptvertas tvora.
Paminklą saugojo žandarai. Įdomu, kad tuomet prieš generalgubernatūrą buvo tvora apvertas skveras, matyt, saugantis pasikėsinimų į M.Muravjovą.
Kaizerio kariuomenės pabūklams “Berta” įrodžius savo griaunamąją galią Kauno tvirtovės šturme, carinė kariuomenė sparčiai ruošėsi atsitraukimui, “susirinkdama” ir tris paminklus, t.t. ir M.Muravjovo. Nuotraukoje sunkoka įžvelgti, bet nukeliamam korikui teko pačiam pabūti pakaruokliu – gerą valandėlę pakaboti kaip kartuvėse.
O štai jau kaizerio kareivukas fotografuojasi prie paminklo Muravjovui tuščio postamento, dar tebestovint nukėlimui sukaltai konstrukcijai.
Vincas Kudirka apie M.Muravjovo statulą rašė: „Tai regimas ženklas Maskolijos garbinamų idealų, liudijimas jos nesvietiškos begėdystės, o mums primena mūsų neužmirštinas skriaudas ir galutinį paniekinimą.“ 1915 m. nuo vokiečių besitraukianti rusų kariuomenė, kartu su Jekaterinos II paminklu bei A.Puškino biustu, išsivežė ir liūdnai pagarsėjusio M.Muravjovo statulą. Na, o lietuvaičių dar laukė ir tarpukario valdžios saviveikla Vilniuje, ir gausiai Lietuvos sostinėje pribadęs savųjų stabų sovietmetis – pastarųjų atsikratymu pasidžiaugsim kitoje kelionėje Vilniaus praeitin.
(Pabuvoti Vilniaus praeityje ir išvysti carinius stabus, kuriuos nusinešė permainų vėjai, mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.)
