Esame jau gerokai klaidžioję Vilniaus aikščių praeity, domėjomės ir istorija Botanikos bei Jaunimo sodų, šiandieną tapusių Bernardinų sodu. Visgi, lyginant aikščių ir žaliųjų erdvių – sodų, parkų, skverų – virsmus, aiškiai matome intensyvesnius pokyčius būtent rekreacinėse plotmėse. Neatsitiktinai ir Vingio parkas stebina gausa permainų ir įvykių, nutikusių vos per keliasdešimt metų, kai jam buvo lemta tapti populiariausia vilniečių poilsio vieta. Tęsdami kelionę į Vingio praeitį, dirstelėsim į dar kelis margus parko veidus, išmargintus įstabiais įvykiais ir susidomėjimo gausa.
Komikai, dėl vieno pokšto dingę iš ekranų
Ukrainiečių komikai-satyrikai Jefimas Beriozinas ir Jurijus Timošenko – Štepselis ir Tarapunka – buvo beprotiškai populiarūs septintajame dešimtmetyje, jų pasirodymuose visados būdavo anšlagas, dažnai rodydavo sovietinė televizija. Savitą stilių susikūrę – vienas kalbėjo rusiškai, kitas – ukrainietiškai – artistai sėkmingai sudalyvavo ir Ukrainos kultūros dienų Lietuvoje 1961-ais metais renginiuose, o vilniškiame Vingio parke jų pasiklausyti susirinko pilna – ką tik pastatyta – estrada žiūrovų. Na, o pasak patikimiausios sovietmečio žiniasklaidos priemonės – gandų – artistų karjerai lemiamą įtaką turėjo labai nepolitkorektiškas – sovietmečio ideologiniais standartais matuojant – dialogas, kurio metu vienas satyrikas pasiguodė kitam nusipirkęs šaldytuvą, tačiau kiek beatidarąs – šaldytuvas vis tuščias. Bičiulis paprotino jį įjungti šaldytuvą kiton rozetėn, kurioje dabar įjungtas televizorius, ir šaldytuvas kaip mat bus pilnas. Pokštas jiems kainavo buvusį pasakišku populiarumą: nuo tol sovietinė televizija Štepselio ir Tarapunkos neberodė, tačiau tai nesutrukdė komikams susitikti su vilniečiais pilnutėlėje Vingio estradoje 1961-ais. Ažiotažą sukėlė galimybė gauti artistų autografą ant jų vinilinės plokštelės – anuomet muzikinis turinys buvo įamžinamas tik viniluose ir magnetofono juostose, tačiau pastarosios po kurio laiko sukietėdavo arba išsimagnetindavo. Komikai surengė pasirodymus ne tik Vilniuje, nes tuomet Lietuvoje rengtos Ukrainos kultūros dienos, kurių metu ukrainiečių choras kauniškėje Sporto halėje šauniai traukė lietuvišką dainą: „Oi, dūda ir vėl dūda, oi, tai dūda dūdytėlė…“
J.Beriozino ir J.Timošenkos – Štepselio ir Tarapunkos – pasirodymo Vingio parke stopkadras, 1961 m.
Lemtinga Vingio naujakurė – grakščioji estrada
Lankydamiesi šventėse ar koncertuose Altarijoje įsikūrusiame Kalnų parke, dažnas ir nežinote, kad šeštajame dešimtmetyje valdininkai rimtai svarstė estradą statyti būtent čia. Poreikis masiniams renginiams pritaikytam statiniui buvo akivaizdus, nes šeštajame dešimtmetyje Dainų šventės vyko „Žalgirio“ (tiesa, anuomet dar „Spartako“) stadione, kuriame choristai sustodavo centrinėje tribūnoje, tad dirigavimas tokiam kolektyvui buvo itin keblus. Apie akustiką stadione neverta net kalbėti, o ir kaimyninės Baltijos šalys jau buvo pasistatę pritaikytas estradas. Sukruto ir lietuviškieji kompartijos funkcionieriai, skyrę net devynis milijonus rublių Vingio parko sutvarkymui, toje sumoje net keturi milijonai teko estrados statybai. Senųjų nuotraukų dėka turim galimybę žvilgterėti į estrados statybą.
1959-ų pavasarį pradėta statyti Vingio parko estrada baigta 1960-ų liepą. Rekordiniai statybos tempai liudija, kad anuomet dar nebuvo išmokta „saviveikla“, varginanti Nacionalinio stadiono statybas mūsų dienomis.
Estrada statyta 1960-ųjų Dainų šventei, o štai po tribūna esančios patalpos ilgus metus tarnavo ir įvairiausių parodų surengimui. Vingio parke vykusių renginių ir parodų įvairovė išties stebina, nors po truputėlį parodas ėmė “skolintis” Dailės parodų rūmai (atidaryti 1967-ais), Sporto rūmai (baigti 1972-ais) ir Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos pastatas (baigtas 1980 m., šiandieną tai „Litexpo“ pirmasis korpusas), bet senoji Vingio ekspozicijų erdvė dar ilgai neketino pasiduoti. Po estrada esančioje erdvėje vyko ir gėlių parodos (beje, dar anksčiau jos rengtos tuomečiame Jaunimo, o šiandieną – Bernardinų, sode), ir užsienio šalių – Lenkijos, Rytų Vokietijos, anuometės Čekoslovakijos – pramonės gaminių ekspozicijos, netrukusios persikelti į erdvesnius ir modernesnius Sporto rūmus (kai jie dar rūmais, o ne griuvėsiais buvo). Pirmoji Dainų šventė dažais dar kvepiančioje estradoje skambėjo 1960-ais, tuomet renginyje dalyvavo rekordinis dvidešimties tūkstančių dainininkų būrys, džiaugęsis puikia naujojo statinio akustika.
Atliekant pusę amžiaus tarnavusios estrados atnaujinimą, nuo jos flangų dingo į dvi dalis padalintas užrašas „Tau, Tėvyne, mūsų daina“ – matyt, jis kažkam pasirodė dvelkiantis sovietine ideologija ar propaganda, nors būtent Dainų šventės anuomet buvo viena lietuviškumo atramų. Estradoje būta daugybės masinių kultūrinių renginių: be Dainų švenčių, čia vyko chorų festivaliai, Baltijos šalių studentų šventės „Gaudeamus“, vaikų dainų šventės ir t.t.
Viltingos pastangos pamaitinti poilsiautojų minią
Šios įstaigos buvo gavę ne vieną pravardę, tačiau bene dažniausiai vadintos „akvariumais“. Įprastai dirbdavusios šiltojo sezono metu, kukliosios užkandinės išties buvo neįmantrios architektūros, o ir maisto pasirinkimas jose nedžiugino. Sausainiai, bandelės, sumuštinukai, limonadai (atsiprašau – vaisvandeniai), tik pora rūšių alaus, bet netrūko stipresnio alkoholio, įskaitant ir gėdos nedarančias trauktines „Dainava“ bei „Palanga“. Užkandžiauti tekdavo stovint prie aukštų staliukų, arba ieškotis vietos lauke, kur stovėdavo įprasti aniems laikams metaliniai lauko baldai, dažniausiai – baltos spalvos. Vingyje primityvios maitinimo įstaigos buvo net dvi, įsikūrusios kitoje pagrindinio tako pusėje – priešais dabartinę vaikų žaidimo aikštelę. Įsižiūrėję, atrasite link „akvariumo“ vedusius laiptukus, priešais užkandinę buvusią išgrįstą aikštelę, pamatų likučius ir kitus šių sovietmečio statinių pėdsakus.
Tegalim pasidžiaugti, kad šiandieninis viešojo maitinimo servisas galva praaugo gūdžius sovietinio „obščepito“ (“viešojo maitinimo“, rus. žarg.) standartus. Tiesa, vienas raritetas dar ilgai tarnavo poilsiautojams – tai geriamojo vandens fontanėliai, buvę estrados pašonėje ir prieigose: karštą dieną buvo smagu atsukti čiaupelį ir atsigaivinti ar nusiprausti. Beje, kavinė prie Vingio estrados pievą juosiančio tako vaišina ne vieną dešimtmetį, tad pretenduoja būti viena ilgiausiai dirbančių Vilniaus kavinių, nors elnio stovyla anksčiau ją ir nežymėjo.
Čiuožykla dviejuose hektaruose
Net ir maži vaikai žino, kad atviroje vietoje esančiai čiuožyklai reikia ne tik ledo, bet ir jo nepamainomo draugo – šalčio. Klimatui nepaliaujamai šylant, žiemiškų pramogų mėgėjams tenka budriai stebėti meteorologų pranešimus apie gausesnį snygį ar smagiai spustelėjantį šaltuką. Ežerus sukaustęs ledas kviečia ne tik poledinės žūklės aistruolius, bet ir čiuožimo bei ledo ritulio entuziastus. Šiandieną dažnas turi „ratuotą draugą“, o ir miesto transportas kasmet patogesniu tampa, tačiau kadaise atvykti prie ežerų nebuvo taip paprasta ir patogu. Miesto valdžia čiuožimo fanus kviesdavosi į stadionus, kurie buvo paverčiami čiuožyklomis: antai, Jaunimo stadione, buvusiame Pirmųjų seimo rūmų (anksčiau – Aukščiausiosios Tarybos rūmų) vietoje, čiuožinėdavo galybė vilniečių. Nori-nenori, bet čiuožimo mokeisi ten vykusiose fizinio lavinimo pamokose – dabartinių kūno kultūros užsiėmimų pirmtakėse.
Ne išimtis buvo ir didžiulė priešais Vingio parko estradą plytinti pieva, kurios plotas net du hektarai. Žiemą laukymė virsdavo čiuožykla, sutraukdavusia minias gamtą ir aktyvų laisvalaikį mėgdavusių miestiečių. Nestebina toks čiuožimo entuziastų masiškumas, nes prieš keliasdešimt metų nebuvo tokios aibės pramogų ir galimybių, kuriomis mėgaujamės šiandieną. O ir šaltukas smagiai spustelėdavo, neretai žnaibydavęs dvidešimties laipsnių žvarba. Smagi kompanija, gamtos prieglobstis, pakili nuotaika ir skriejimas ledu „su vėjeliu“ – kas gali būti maloniau?..
Pykšt, pokšt, taikinys keberiokšt: šaudykloje virusios aistros
Šaudykla ir tiras yra šiek tiek skirtingos paskirties: jei tire (buvo) šaudoma mažutėmis kulkytėmis iš orą suspaudžiančių šautuvų ar pistoletų, tai šaudykloje pokšėjo tikromis kulkomis – tegul ir mažo kalibro – užtaisyti šautuvai. Tiras buvo viena populiariausių pramogų vaikinams, tad dažnas puikiai žinojome tiro pastatėlius Jaunimo sode (dabar – Bernardinų) ar Kalvarijų gatvėje, kur geltonų plytų mūrinuke įsikūręs tiras veikė ir šiame amžiuje, vėliau atsidarė baras. Vingio parke irgi atsirado šaudymo mėgėjus viliojęs pastatas, iškilęs „Darbo rezervų“ (dabar – Vingio) stadiono kaimynystėje. Sukryžiuotų šautuvų bareljefu papuoštas pastatas duris atvėrė šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Šaudykloje buvo galima pamiklinti akis, šaudant iš 10-50 metrų atstumo, pradžioje šaudykla buvo priskirta vadinamajam „DOSAF‘ui“ (SDLAALR draugijai), vėliau – „Darbo rezervų“ sporto draugijai, iki tapo Respublikiniu Vilniaus šaudymo sporto klubu. Sovietmečio pabaigoje šaudykloje treniravosi bemaž šimtas įvairaus amžiaus šaudymo aistruolių, vykdavo ir varžybos (jų būta ir šaudykloje Kalnų parke). Pastatas buvo nešildomas, tad šaltuoju sezonu jame būdavo itin gaivu. Nepaisant spartietiškų sportavimo sąlygų, devintojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus kulkinio šaudymo meistrai iškovojo vienuolika aukso medalių pasaulio čempionatuose.
Italo projektuoti vartai už pusę milijono
Ką čia bilietą į renginį Vingyje – šiandieną gali pirkti daiktus ar paslaugas visame pasaulyje, naudodamasis internetu. Kadaise bilietų įsigijimas buvo gerokai keblesnis ir reikalaujantis daugiau laiko – juos tekdavo pirkti kasose. Neretai tekdavo ir per naktelę parymoti prie Sporto rūmų ar Jaunimo teatro kasų, jei norėjai pakliūti į Emi Stiuart koncertą (oficiali bilieto kaina net šeši rubliai, ir tai – viršutinėse sportrūmio tribūnos eilėse, bet smagiai skambėjo „Knock On Wood“…) ar pasigėrėti jaunimiečių arijomis roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, nors Kostui Smoriginui lipant siauru liepteliu, šis grėsmingai svyravo. Kasos prie Vingio parko veikdavo šiek tiek kitu principu, nei daugumos įstaigų, nes jų buvo kelios, tad išankstinė dirbdavo kasdien, o kitos – masinių renginių metu, kai į Vingį plūsdavo vilniečių bei miesto svečių minia. Panašiai buvo organizuotas nebent „Žalgirio“ stadiono kasų darbas, jų būta artimesniam Sporto rūmams stadiono teritorijos kampe.
Vingis iki šiol svetingai priima atlikėjus iš viso pasaulio, jame koncertuoja žymiausios roko grupės, tad budrūs organizatoriai visą parką apjuosia tvoromis, kad neduokdie kuris nors be bilieto į renginį neprasiskverbtų. Gal todėl, kad sovietmečiu buvome vargingesni ar tiesiog nepakankamai „veržlūs“ (anuomet net terminas toks nevartotas), be bilietų į renginius Vingyje nebandydavom patekti – būtum kitų nesuprastas ir išvadintas sukčiumi. Taigi tekdavo pastovėti ilgose eilėse, kai Vingį drebindavo koncertai ar jame ūždavo smagūs renginiai. Kasininkės sukdavosi it vijurkai, kitaip eilės būtų vingiavę tolokai M.K.Čiurlionio gatve. Šiandieną kasų nebelikę nei kvapo, o šeštajame dešimtmetyje pagrindinių vartų į Vingio parką bei kasų statybai buvo skirta net pusė milijono rublių. Įspūdinga suma, tačiau kai sužinai, kad tvorą bei vartus projektavo italas, parengęs ir prabangiojo „Pergalės“ kino teatro (dabar lošimo aistrų prieglobstis) projektą, apsiramini – italai mėgsta prabangą ir puošybą.
Imperijos sergėtojų palikimas – Repninos koplyčia
Žingsniuodami į Vingio parką M.K.Čiurlionio gatve, netoliese buvusio pagrindinio įėjimo parkan, išvysite nediduką pastatėlį, apjuostą pusantro metro aukščio mūrine tvora. Netruksite atpažinti memorialinę koplyčią, tapusią istorinės asmenybės amžinojo poilsio vieta. Pastatėlis skaičiuoja jau trečią šimtmetį, jo statybos data yra 1800-ieji, tačiau įdomesnė yra ne amžino atilsio nugulusios N.Repninos, o jos vyro – imperatoriaus paskirto pirmojo Lietuvos gubernatoriaus N.Repnino – veikų pėdsakai. Mums teks grįžtelėti į XVIII a. pabaigą bei dar ankstesnius laikus, kai Abiejų Tautų respublikos valdovu buvo išrinktas S.Poniatkovskis, Čartoriskių giminę tvirtai parėmus N.Repnino diriguojamiems Rusijos imperijos kareivų būriams. 1764-ais pasodinęs į respublikos vadovo sostą pastumdėlį karalių, Repninas visais būdais uoliai siekė Abiejų Tautų respublikos nusilpninimo, suardymo, sunaikinimo. Praėjus trims dešimtims metų, šis niekšingai pasalūniškas kėslas buvo įgyvendintas trečiuoju respublikos padalinimu 1795-ais.
Iki tol uolus imperijos pakalikas spėjo „pasižymėti“, kraugeriškai malšindamas 1794-ų sukilimą, tad nestebina, jog imperijos valdovų buvo pamalonintas paskyrimu į Lietuvos gubernatoriaus postą. Kurpė intrigas Repninas ir kenkėjiškos misijos Vienoje ir Berlyne metu, stengdamasis sukurpti prieš Prancūziją nukreiptą sąmokslą. Jo kėslams buvo lemta žlugti, tad buvo atšauktas į imperinės „deržavos“ tyrus. Repninas ir jo žmonelė Lietuvoje lankytis nemėgo, tik retkarčiais atsibastę Vilniun, apsistodavo Vingyje buvusiuose jėzuitų rūmuose arba iš dvasininkijos hierarchų nusavintuose rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje). Kadaise, būdama vos šešiolikos metų, Repnina ištekėjo už ne kažin ką vyresnio sutuoktinio, ir ėmė gyventi nerūpestingą aukštuomenės damos gyvenimą, laiką leisdama pobūviuose bei vakarėliuose. Nevengė didikė uoliai pasimelsti už imperijos gerovę, slampinėdavo ir Vingio takais, pamėgo bindzinėjimą po 1710-ų maro aukų kapines, buvusias Vingio šlaito pašonėje.
1798-ų lapkričio pabaigoje imperijos tarno žmonelė sunegalavo, ir jau po poros dienų iškeliavo Anapilin, tačiau laidoti ją imperijos sostinėje Repninas nesiryžo, nes po intrigų Vienoje bei Berlyne žlugimo jo padėtis buvo trapoka. Imperijos pakalikas nutarė sutuoktinę laidoti jos pamėgtoje maldų ir atgailų vietoje – netoliese Vingio šilo pakraščio. Imperine valdžia žavėjęsi naivuoliai netruko imtis laidoti savo artimuosius prie Repninos koplyčios, tad 1809-ais statinys buvo apjuostas tvora. Ši primityvi apsauga ne kažin ką gelbėjo, Lietuvon atklydus kitiems grobikams – Napoleono Bonaparto kareivoms – tad 1812-ais okupacinės valdžios pakaliko žmonelės mauzoliejus buvo smarkiai nuniokotas, pasisavinta Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyta Nukryžiuotojo ikona. Praėjus šimtmečiui, koplyčios prieigose imtos laidoti Pirmojo pasaulinio karo aukos, apie šias kapines sužinosit kitoje mūsų kelionės praeitin dalyje.
„Žiemos šventės“ – užmačia įveikti šimtametes tradicijas
„Pavasario šventė“, „Rudens šventė“, „Žiemos šventė“ – tokius žodžių derinius suprantame apibendrintai, antai, Velykos – pavasario šventė, o Kalėdos – žiemos. Sovietmečiu pompastiškomis „Pavasario švente“ bei „Žiemos švente“ bandyta rungtis su šimtametes tradicijas turinčiomis Velykomis bei Kalėdomis. Jei „Pavasario šventė“ vykdavo tuometėje Gedimino (o dar anksčiau – Pilies, dabar gi – Katedros) aikštėje, prasidėdama eitynėmis prospektu, tai „Žiemos šventei“ pasirinktas Vingio parkas. Dainų švenčių metu dalyvių pilna estrada „Žiemos šventėje“ atitekdavo žiūrovams, stebėjusiems fantasmagoriškus pasirodymus, smarkiai panašius į rusiškas „guliankes“ („pasivaikščiojimus“, rus. žarg.). Antai, 1967-ų vasarį surengtos „Žiemos šventės“ metu Senis Šaltis (Kalėdų senelio sovietinis konkurentas) atgabentas trikinke: kaip gi čia apsieisi be rusiškos „troikos“? Snieguolė – sovietmečiu sugalvota Senio Šalčio talkininkė – atjojo baltu žirgu, lydima raitelių, aprengtų kaip Rusijos carų kariaunos šauliai. Senovinį pabūklą irgi saugojo labiau į rusiškus kareivas, o ne į lietuvių kariūnus panašūs barzdočiai su alebardomis. Šventės programoje būta žirgų lenktynių, o bebaimius slidininkus vilko tokie pat nutrūktgalviai motociklininkai. Drąsesni žiūrovai vėžinti trikinke, lydima iš paskos bėgančių vaikiščių būrio. Išalkusieji ir ištroškusieji vaišinti šašlykais bei alučiu, o sutemus susirinkusieji pamaloninti fejerverkais, nors vargu ar gamtininkai pagyrė tokio sumanymo autorius. Renginio populiarumas buvo toks, kad po poros savaičių jis pakartotas darsyk, tačiau sumanymas šventę padaryti tradicine nenusisekė, nes sparčiai lietuvėjančiam Vilniui rusiški personažai ne itin patiko.
Apsilankyti vilniškio Vingio parko praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
