Švaksuodamas batus mūsų eilinei kelionei į Vilniaus praeitį, staiga susigaudžiau, kad jau esame ten pabuvoję: dairėmės į šv.Kazimiero bažnyčios peripetijas, karo atneštas permainas, Dailės parodų rūmų (dab. Šiuolaikinio meno centras) atsiradimą, pačios aikštės veido kaitas ir t.t. Kaip ten bebūtų, šiandieną sostinėje rasime keletą svarbių ir prižiūrimų aikščių: ne tik Rotušės, bet ir Katedros, Lukiškių, Vinco Kudirkos, Nepriklausomybės, o atidžiau pasidairę esame tik himno autoriaus valdose. Daugelį amžių būtent Rotušės aikštė puikavosi svarbiausios statusu, kai Katedros aikštėje vykdavo žemės ūkio parodos, Lukiškių – turgūs, ten stovėjusioje medinėje mečetėje meldėsi musulmonai, o V.Kudirkos aikštėje pūpsojo stačiatikių koplyčia. Rotušės aikštė, carinės imperijos laikais bei tarpukariu vadinta Teatralnaja (Teatro, rus.), o sovietmečiu – Muziejaus, patyrė daugybę permainų, bet smarkiausiai keitėsi ją supusių pastatų vaizdai. Norėdamas, kad mūsiškis pasivaikščiojimas praeityje neužtruktų dėl nutikusių pokyčių gausos, ėmiausi vienasmeniško sprendimo: apsiribosime laikotarpiu nuo fotografijos Vilniuje atsiradimo (t.y. nuo pirmųjų aikštės įamžinimų nuotraukose), iki Antrojo pasaulinio karo padarytų randų, XX amžiaus antrojoje pusėje įvykusius pasikeitimus palikdami kitam sykiui. Pabuvosime konservatyvios visuomenės laikmetyje, tad ir apranga turės būti atitinkama: mielas damas prašau užsidėti skrybėlaites bei pasiimti skėtį nuo saulės, o džentelmenas privalomi katiliukai bei lazdelė su burbulo formos rankena. Damoms siūlome kibtis už parankės, ir pirmyn!
XIX amžiaus antroje pusėje fotografijos technika dar labai netobula, tad dėl ilgo išlaikymo žmonės virsta šešėliais… Esame XIX a. 7-8-ame deš.
Koriko Muravjovo siautėjimo laikmečiu aikštės pakraštyje atsiras imperinę stačiatikystės piršimo politiką liudijantis inkliuzas – šv.Nikolajaus cerkvė
XIX amžiaus pabaigoje Teatro (dab. Rotušės) aikštėje matome vešintį skverą, apjuostą solidžia kaltine tvora.
Prie skverą juosiančios tvoros susėdę, atsukę veidus į rotušės, o anuomet – teatro, pastatą, padieniai darbininkai laukia darbo XIX a. pabaigoje.
XX amžiaus pradžioje medelynas kiek praretėjęs, atsiradęs baseinėlis, iš tolo matomos reklamos rusų kalba.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje verda prekyba prie aikštės prigludusiame Imbarų mėsos turguje, kuriame gausiai lankosi žydų bendruomenė.
Paėjėję kiek toliau nuo rotušėje įsikūrusio teatro, aikštės pakraštyje aptinkame netoliese esančio „kinematografo” – kino teatro – „Eden” reklamą.
Atidžiau įsižiūrėję, išvysime prie vandens kolonėlės susirinkusius vilniečius.
Pasilypėję ant rotušės/teatro pastato laiptų, XX a. pradžioje pasidairom į Pacų rūmus, kurių aukštingumas XXI amžiuje bus smarkiai padidintas.
Bažnytinė procesija XX a. pradžioje patvirtins mums, kad Pacų rūmų aukštingumas XXI amžiuje bus išlaužtas iš piršto, ir įžūliai padidintas.
XX amžiaus pirmojo dešimtmečio nuotraukoje atrasim nelygų, netašytų akmenų aikštės grindinį, lentomis dengtus vandens nuvedimo latakus.
Pasidairydami į aikštės priešakyje esantį laikrodį ant aukšto stiebo, vežikai laukia klientų XX a. pradžioje.
Kaip matome, mielos damos, pasirinkome tinkamą aprangos stilių: antai, kiekviena save gerbianti ponia skėčiu dengia veidą nuo kaitrių spindulių.
Laikas neišvengiamai bėga pirmyn, ir esame jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, o medžių aikštėje vis mažiau ir mažiau – kaip ir XXI amžiuje…
Atidžiau įsižiūrėkite į namus kairėje nuotraukos pusėje: ne tik XXI amžiuje, bet jau XX amžiaus antroje pusėje jų nebeišvysite po karo audrų.
Neįmantrios reklamos/užrašai rusų bei lenkų kalbomis ant pastato nuotraukos dešinėje išduos, kad XX a. pradžioje esama ir „lietuviško” viešbučio.
Aikštės pašonėje esančioje šv.Kazimiero bažnyčioje jau senokai šeimininkauja stačiatikių šventikai, panaikinę visą senąją puošybą.
„Helios” kino teatro, atsirasiančio XX a. antroje pusėje, esantis namas dar nenumano liūdnos savo dalios Antrojo pasaulinio karo audrose.
Nespėjome nei apsidairyti, o Pirmasis pasaulinis karas jau prasidėjęs: antai, kaizerinės kariaunos gurguolė rieda pro rotušės/teatro pastatą.
Už rotušės/teatro pastato esančių namų dar laukia tarpukario ramybė, o Antrojo pasaulinio karo mūšiai jų nepasigailės, tad perspektyva nekokia…
Dar dirstelsim į dešiniau rotušės pastato esančius namus: už rotušės esantis viešbutis sulauks lemtingų karo audrų, neišliks ir drūtas penkiaaukštis
Atsisveikinsim su Rotušės/Teatro aikšte iki kelionės į ją tarpukariu, žvilgtelėję į kaizerinės įgulos reikmėms nusavintą šv.Kazimiero bažnyčią.
Kelionėje į vilniškės Rotušės aikštės praeitį XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
