“Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra lemtingas reikalas, nes rusiškai civilizacijai, rusiškam pasauliui, mūsų tūkstantmetei valstybei amerikiečiai ir “natovcai” paskelbė karą, siekdami sunaikinti. … Deja, fašizmo maras išaugo amerikiečių laboratorijose, ir kartu su “natovcais” jie nutarė mūsų civilizaciją pamokyti. Sugebėsime…nugalėti stiprų, klastingą ir piktą priešą”. Kadangi “natovcais” esame mes, mieli Lietuvos piliečiai, tai reikia įvardinti ir citatų autorių. Leiskite supažindinti – Genadijus Ziuganovas, Rusijos komunistų partijos vadovas. Tas pats, kuris pernai rėžė kalbą lavono – senai žlugusios SSRS imperijos – šimtmečio jubiliejuje (SSRS išnyko dar 1991-ais). Rusijos komunistai, pozicionuodami save opozicine valdančiajam režimui jėga, visiškai pritaria diktatoriaus propagandistams – karo Ukrainoje kaltininkai yra amerikiečiai bei “natovcai”, t.y. ir lietuviai. Šovinistinei šizofrenijai sukausčius Rusijos politines jėgas, viltį dėl savarankiško šios imperijos išsiblaivinimo reiktų pakasti kuo giliau, ir pasamprotauti: kaip gi MES galime paskatinti juos atsipeikėti, atsitokėti? Deja, bet norint pažadinti rusų kolektyvinę sąmonę, būtinybę susivokti padarius didžiausią įmanomą nuodėmę – karą – Rusijos visuomenei, kiekvienam rusui, gyvenimas turi tapti problemiškai brangus, nepakeliamai nepatogus.
Turbūt visi pamenate, kaip skambiai praėjusių metų pavasarį buvo pranešta apie didžiųjų kompanijų pasitraukimą iš valstybės-agresorės? Deja, bet tikrovė yra visiškai kita: ne vien didžiosios kompanijos neriasi iš kailio, besistengdamos neprarasti savąjį įdirbį neaprėpiamuose Putino imperijos tyruose. Dukterinės įmonės, pervadinti prekiniai ženklai, prekių tiekimas per trečiąsias šalis, sumanūs būdai apeiti sankcijas – ko tik nesiima verslo magnatai, kad toliau varytų biznį ukrainiečių kraują lakančioje agresorėje. Antai, lietuviškos vežėjų gigantės, (su politikų pagalba?) Lietuvoje jau senai tapę valstybe valstybėje, net negalvoja atsisakyti biznio Rusijoje. Neturi planų atsisakyti savųjų investicijų okupantėje-žudikėje ir tūlas meras, nes norint Rusijoje verslauti, reikia gerai “tepti” saugumiečius, valdininkus, gal net dalintis su jais pelnu – negi imsi, ir viską vienu mostu nubrauksi? Mažai abejoju, kad dauguma bizniavusių su Rusija verslininkų net neketino atsisakyti gerą pelną duodavusių veiklų, garbingai pasitraukiant iš kaimynę užpuolusio beprotnamio, o dieną naktį suko galvą, kaip gi čia viską geriau užsimaskavus. Vertelgiškos racijos tokioje strategijoje esama: sankcijos visgi šiek-tiek veikia, ir eiliniams rusams gyvenimas yra gerokai pabrangęs, net jų sukiužę kledarai-automobiliai pabrango bemaž dvigubai, todėl rusai pasiryžę mokėti gerokai daugiau už per trečiąsias šalis gabenamas ar kitais aplinkiniais būdais į Rusiją pakliūnančias sankcijines prekes.
Paradoksalu, bet Putino talkininkų – su Rusija biznį tebevarančių vertelgų – rėmėjais esame ir mes patys. Neskubėkite stebėtis ar mane kolioti – viską išdėliosiu logiškai. Leidžiame biudžeto pinigus, t.y. mūsų visų sumokėtus mokesčius, Ukrainos rėmimui – tai suprantama ir būtina. Leidžiame ženklią dalį biudžeto mūsų valstybinės gynybinei galiai stiprinti – tai vėlgi privaloma, žinant, kokia alkana, bei iki dantų ginkluota govėda stypso netoliese. Taigi, duodame gerai uždirbti ginklus gaminantiems koncernams, gynybinius ir karinius objektus statančioms įmonėms. Tačiau lygiai taip pat duodame iki valios uždirbti ir tiems, kurie – net neužsislaptinę – toliau šeria nusikalstamą Rusijos chuntą ten mokamais mokesčiais. Susidaro paradoksali padėtis: Rusijoje verslaujantys veidmaniai šeria režimą, šis ginkluojasi, tad tenka ir mums ginkluotis, atimant lėšas iš socialinių sričių. Rodos, daug valios nereikia imti ir žymėti – kad ir kruvina Rusijos vėliava – prekes įmonių, tebetęsiančių veiklą Putino imperijoje. Ir ne tik lietuviškų gamintojų prekes – įteisinus prievolę jiems viešai deklaruoti, kad jie arba jų dukterinės įmonės bizniauja Rusijoje – o ir visų gamintojų, kurie iki šiol tiekia Rusijai visų rūšių prekes. Bijome būti pirmieji? 1990-ais nebijojom, nebijojom beginkliai apsupti parlamentą 1991-ais, belaukdami žudikų gaujos, o dabar bijom vaisvandenių butelį pažymėti atitinkamu gėdos ženklu? Imkim ir būkim pirmieji, demaskuodami tylius ir godžius vertelgas – Putino rėmėjus!
Nepamirškim, kad gudrūs, sukti ir godūs vertelgos, vis dar bizniaujantys Rusijoje, kaipmat susivoktų, jog jų pajamos drastiškai smuktų, jei europiečiai imtų masiškai nepirkti agresorės talkininkų gaminius: praradimai būtų daug juntamesni, nei šiandieną gaunamas Rusijoje pelnas, tegul ir gerokai išaugęs. Klausimas tik vienas – ar apsnūdę ir išlepę europarlamentarai ryžtųsi tokiam valingam žingsniui? O gal ir toliau pirkim Indijoje iš rusiškos naftos pagamintą dyzeliną, juk jis gerokai pigesnis už norvegišką ar kurios kitos naftos produktų eksportuotojos pagamintą? Ir toliau neatsirinkdami pirkime po prekybos tinklų firminiais ženklais pasislėpusius Rusijoje tebeverslaujančio veikėjo gaminius, neapdairiai remdami kruvino režimo talkininką? Tik štai ar sugebėsime, ar “patrauksime” ir Ukrainą remti, ir gynybą stiprinti, ir Putino talkininkams nuolat duoti uždirbti? O gal už mus tai nutars verslo magnatai, už virvučių tampantys marionetinius politikierius, įsitaisiusius valdžioje? Mums senai metas apsispręsti.
