Kas gi toji „leniniana”? Daugelis jaunosios kartos narių, laimei, jau ir nebeatsakytų, kas gi čia per unikumas, ir kieno sugalvotas. „Leniniana” – sovietmečio grimasa, pasireiškusi boševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais ideologo V.Lenino sudievinimu ir besaikiu garbinimu mene, literatūroje, teatre, viešosiose erdvėse ir t.t. Pirmojoje kelionėje į sovietinių stabų užterštą Lietuvos praeitį sąmoningai nerodžiau jums Lenino bei Stalino stovylas, nors būtent šie sovietiniai pusdieviai ir buvo anuomet labiausiai garbinami, tad ir iš bemaž dviejų šimtų Lietuvoje stūksojusių sovietinių pamėklių daugiausiai būta Lenino stovylų, o iki Stalino asmens kulto pasmerkino – šio niekadėjo skulptūrų. Šįsyk neblaškysim dėmesio mažareikšmiams sovietmečio stabams, o dairysimės tik į Lenino bei Stalino stovylas, kad aiškiau susivoktume, kokį titanišką darbą teko nuveikti Atgimimo kartai, išmėžusiai iš viešumos bei atminties bolševikinių veikėjų paminklus.
Dauguma vilniečių arba nebepamena, arba nežino, kad Gedimino prospektui teko pabuvoti ir Stalino prospektu, taip pat, kaip Laisvės alėjai – Stalino prospektu. Na, o jei jau prospektas Stalino, tai ir paminklas sovietiniam diktatoriui turi kiurksoti kur nor netoliese: to paties „leninisto“ S.Merkurovo „šedevras“ stypsojo dab. Laisvės alėjos pradžioje. Norėdami aiškiau įsivaizduoti paminklo Stalinui vietą Kaune, dirstelėkim į šią šeštojo dešimtmečio nuotraukas: tolumoje kauniškis Soboras, netoliese paminklo – dab. Vytauto prospektas.
Ankstyvuoju sovietmečiu – taip vadinsime laikotarpį nuo 1944-ųjų iki septintojo dešimtmečio pradžios – lietuvaičiai patys nekūrė skulptūrų sovietiniam stabui Leninui ar diktatoriui Stalinui, tad tenkintasi kartotinėmis, Rusijos skulptorių kurtomis, stovylomis. Tirštai tokių „meno kūrinių“ buvo paberta populiariuose Lietuvos kurortuose Druskininkuose ir Birštone, kuriuos kasmet aplankydavo minios poilsiautojų iš visos Sovietų Sąjungos. Anuomet buvo įprasta, parodant savąjį „politinį išprusimą“ ir visišką lojalumą sovietiniam režimui, fotografuotis prie paminklų Leninui ar Stalinui, tad šios poilsiautojos įsiamžino prie Birštone stovėjusios, Rusijos skulptorių Belostockio, Pivovarovo ir Fridmano sukurtos skulptūrinės kompozicijos „Leninas ir Stalinas Gorkuose“, išstovėjusios iki 1961-ų.
Dar viena ideologinė pamėklė – skulptoriaus N.Šilnikovo „iškeptas“ paminklas Leninui – nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios riogsojo prie sanatorijos „Birštonas“.
Netrūko paminklų bolševikiniam stabui Leninui ir „visasąjunginio“ kurorto statusą turėjusiuose Druskininkuose: ši rusų skulptoriaus N.Šilnikovo sukurpta stovyla nuo pat penktojo dešimtmečio pabaigos stirksojo prie Druskininkų sanatorijos „Nemunas“, anuomet pavaldžios Visasąjunginei profesinių sąjungų tarybai.
„Didžiojo revoliucijos vado“, o tikrumoje – kruvino bolševikinio perversmo Rusijoje ideologui atminti skirtos skulptūros neretai buvo statomos prie stočių – masinio žmonių susibūrimo vietų. Tai ir Druskininkuose viena šiurpiai blizgiais dažais nutepta stovykla stypsojo prie stoties nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios.
Kiurksojo ankstyvojo sovietmečio Leninas ir sparčiai augančiame Alytuje, tiesa, visgi ne miesto centre, o karinio darinio teritorijoje, kurioje jis atsirado šeštajame dešimtmetyje.
Nepasikluklinta parinkti puikią vietą Lenino paminklui Kaune: bolševikų vado stovyla stypsojo ant Parodos kalno, šalia dabartinės Perkūno alėjos. Vieta, matyt, pasirinkta neatsitiktinai, nes greta buvo įsikūrę Pionierių rūmai (dabar – Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai), tad stovylai teko aiškus ideologinis vaidmuo: „nepamirškite, vaikučiai, kam turite būti dėkingi už savo laimingą vaikystę sovietiniame rojuje“.
Skulptoriaus-„leninisto“ S.Merkurovo sukurptas kartotinis paminklas Leninui jau šeštojo dešimtmečio pradžioje (1952.07.20) buvo įpirštas Panevėžiui, tais pačiais metais Panevėžyje iškilo vėlgi S.Merkurovo paminklas Stalinui.
Jau minėjome, kad nestigo Leninų Šiauliuose: šis pastatytas šeštajame dešimtmetyje, dar vienas riogsojo karinio dalinio Zokniuose teritorijoje nuo penktojo dešimtmečio pabaigos iki pat 1990-ųjų, kitas nuo 1952-ų iki 1970-ų stypsojo kultūros ir poilsio parke, o 1970-ais atsirado jau lietuvių autorių sukurptas Leninas (jį dar išvysime vėliau).
Šeštajame dešimtmetyje išdygo Leninas ir Jurbarke, nūnai jis atradęs ramybę Grūto pušų paunksmėje.
Ne ką dailesnis už Druskininkuose prie stoties riogsojusį, šiurpiais dažais nuteptą, Leninas stypsojo šalia Klaipėdos senosios geležinkelio stoties: ten jis atsirado šeštojo dešimtmečio pradžioje.
Aplink sovietinius stabus būdavo įrengiamos jaukios, želdinių prisodintos, dailiais žibintais apšviestos aikštės, taip viliojant miestelėnus prie ideologinio turinio paminklų. Nuotraukose – dab. Laisvės (anuomet – Lenino) aikštė Panevėžyje, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Aplink sovietinius stabus būdavo įrengiamos jaukios, želdinių prisodintos, dailiais žibintais apšviestos aikštės, taip viliojant miestelėnus prie ideologinio turinio paminklų. Nuotraukose – dab. Laisvės (anuomet – Lenino) aikštė Panevėžyje, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Aplink sovietinius stabus būdavo įrengiamos jaukios, želdinių prisodintos, dailiais žibintais apšviestos aikštės, taip viliojant miestelėnus prie ideologinio turinio paminklų. Nuotraukoje – dab. Vienybės (anuomet – Juliaus Janonio) aikštė Kaune, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Aikštės centriniu akcentu buvo aštuntajame dešimtmetyje pastatytas paminklas Leninui, apsuptas brandžių medžių.
Etatinio „stalinų“ kurpėjo – rusų skulptoriaus N.Tomskio – sovietiniam diktatoriui sukurtas paminklas priešais Vilniaus geležinkelio stotį išdygo 1950-ųjų liepos 21-ą: prieš dešimtį metų – 1940.07.21 – Kaune, Valstybės teatre, prasidėjo pirmoji Liaudies seimo sesija, kurioje buvo priimtas nutarimas jungtis prie SSRS, tad paminklo diktatoriui atidengimas derintas prie šios simbolinės sovietų valdžios Lietuvoje „dešimtmečio“ datos. Stalinui 1953 metais mirus, jo paminklas buvo aprištas raudonu audeklu ir juodomis juostomis, apdėtas gausybe vainikų, į gedulo mitingą rinkosi tūkstančiai vilniečių, o ir vėliau ateidavo nusilenkti diktatoriaus stovylai: tremties baimė, įbauginimui bei Stalino sudievinimui dirbusi ideologija ir propaganda sėkmingai plovė smegenis SSRS piliečiams.
Šeštajame dešimtmetyje vilniškiame Jaunimo sode (dabar – Bernardinų sodas) atsirado dar viena – šįkart betoninė – diktatoriaus skulptūra. Abu paminklai Stalinui buvo demontuoti 1961-ųjų rudenį, priešais stotį riogsojęs diktatorius dabar kiurkso Grūto parke, o betoninio ir žymės nebeliko.
Norėdami įsivaizduoti, kurioje anuomečio Jaunimo sodo vietoje stypsojo Stalimo stovyla, pasidairykim į šią nuotrauką: tolumoje matomi pagrindinio įėjimo į sodą vartai, o fotografuota diktatoriaus skulptūra nuo kadaise Jaunimo sode buvusio kino teatro „Vasara“, tad labiausiai tikėtina stovylos buvimo vieta – nūnai Bernardinų sode esantis grojantis fontanas.
Ankstyvuoju sovietmečiu „išdygo“ Lenino paminklas ir Šalčininkuose – anuomet nedidukame miestelyje: žinoma, kad paminklas atidengtas 1957-ais, o jo autorius buvo iš Baltarusijos kilęs skulptorius P.Jacyno.
Jau skaičiavome Šiauliuose riogsojusias Stalino ir Lenino stovylas, o ši pūpsojo anuomet Karolio Požėlos vardu pavadintame poilsio parke. Skulptūros autorius S.Merkurovas, o pati stovyla parko vaizdą darkė 1952-1970 metais.
Vargu ar kuris iškart pasakytume, kur yra miestukas Krinčinas (Pasvalio savivaldybės teritorijoje), o štai neįmantraus paminklo Leninui jame būta, tiesa, nei pastatymo metai, nei autorius nėra žinomi.
Paminklai svarbiausiajam bolševikui – Leninui – dažnai stiebdavosi stambių įmonių teritorijose, kaip ir šis, stūksojęs klaipėdiškio fabriko „Trinyčiai“ kieme. Ankstyvuoju sovietmečiu iškilusį, ir drybsojusį prie geležinkelio stoties Leniną jau lankėme, tad belieka prisiminti, kad prie klaipėdiškių karininkų namų (dabartinės karininkų ramovės atitikmuo sovietmečiu) buvusiame parkelyje sovietmečiu stypsojo Lenino biustas. „Trinyčių“ teritorijoje stypsojusios stovylos autorius lieka nežinomas, o jos atsiradimo laikmetį atspėsime nesunkiai – ankstyvasis sovietmetis.
Dairydamiesi po sovietinę „leninianą“ – neturėtume ją vadinti lietuviškąja, nes dauguma ankstyvuoju sovietmečiu įkergtų paminklų Leninui buvo sukurti ne Lietuvos skulptorių – privalome paminėti ir bene žinomiausią bolševikų stabo stovylą, stypsojusią ant aukšto postamento Vilniaus centre – Lukiškių aikštėje: anuomet ir ši aikštė, ir Gedimino prospektas buvo pavadinti Lenino vardu, o prospektui dar teko pabūti ir Stalino prospektu. Kartotinis rusų skulptoriaus N.Tomskio kūrinėlis Vilniuje buvo pastatytas 1952 m. liepos 20-ąją, pro aikštę einančią gatvę pavadinus „Liepos 21-osios“ – jos reikšmę sovietmečiu jau aptarinėjome – vardu. Šis paminklas ypatingas: 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje jis buvo demontuotas, ir šio veiksmo kadrai apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą.
1957-aisiais lietuvių skulptorius, būsimas lietuviškųjų leninų aktyvus kurpėjas, sukūrė šią sulptūrėlę, pavadintą „Kapsukas ir Leninas Poronine“, puikiai nusakančią tokių menininkų keliaklupsčiavimo prieš „didįjį brolį“ tradiciją. Panagrinėję pačią skulptūrėlės kompoziciją, išvystame akivaizdžius skirtumus lietuviškojo bolševiko Kapsuko, bei žymiausiojo bolševiko – Lenino – laikysenose: Kapsukas gniaužia rankoje kepurėlę – matyt, dar iš anksto nusiėmė ją, išvydęs „didįjį“ Leniną – o ir rankoje laikomas lietpaltis liudija, kad lietuviškajam stabui trūksta užsigrūdinimo. Tuo metu Leninas – tik švarką dėvintis, protingą miną nutaisęs, dalija patarimus Kapsukui, kurių šis nuolankiai klausosi. Rodos, viena skulptūrėlė, o kiek joje nuolankumo, gerinimosi, nusižeminimo – tai tipiniai ideologinio meno kontekste karjerą sparčiai dariusių sovietinių menininkų-propagandistų bruožai.
1979-aisiais švenčiant Vilniaus universiteto 400-ąsias metines, šalia naujųjų universiteto fakultetų Saulėtekyje buvo pastatyta išdidinta šiek tiek pakeistos skulptūrėlės „Kapsukas ir Leninas Poronine“ kopija, skulptūros atidengimo ceremoniją puikiai parodo ši sena nuotrauka: kalbą rėžia partinis funkcionierius V.Sakalauskas, prie paminklo išsirikiavo tautinius drabužius dėvinčios „dėkingos“ lietuvaitės, už stovylos mirgažmarga raudonų bei sovietinių respublikų vėliavų miškas. Paminklas buvo nulietas iš bronzos, stovėjo ant neaukšto granitinio postamento. Įdomūs yra paminklo demontuotojų prisiminimai apie šį – anaiptol ne nepavojingą – sumanymą: plačiau pasiskaitysite Algimanto Švegždos straipsnyje/prisiminimuose http://www.kariuomeneskurejai.lt „KIRVIS. Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“ (2010 m.).
Sumaniusiems atrasti buvusiąją šios kompozicijos vietą, tektų vykti į vilniškį studijų miestelį Saulėtekio rajone: sovietiniai stabai riogsojo priešais vidurinį trijų naujų Vilniaus universiteto fakutetų – dab. Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetą. Nūnai ši sovietmečio pamėklė yra atradusi jai puikiai tinkantį prieglobstį Grūto parko tyruose.
Jei manote, kad Šiauliuose būta penkių leninų, o Vilniuje – tik dviejų, jūs smarkiai klystate: išties, sostinėje stypsojo dvi didžiosios bronzinės Lenino stovylos – miesto centre ir Saulėtekyje – bet tai vienur, tai kitur slėpėsi mažesni leninukai – bolševikų stabo biustai. Vienas jų buvo prilipdytas prie geležinkelio stoties fasado, išeinančio į pirmąjį kelią – būtent į jį atvykdavo svarbiausiųjų maršrutų traukiniai, o pats biustas buvo pritaisytas netoli pagrindinio įėjimo iš perono į centrinę stoties pastato salę. Pavyko atrasti, kad Lenino biustas stočiai prikergtas 1970-aisiais, apačioje pritvirtinus ir atminimo lentą su užrašais dvejomis – lietuvių ir rusų – kalbomis. Iki tol biusto vietoje būta kitos lentos su nedideliu Lenino portretiniu bareljefu (šios lentos tvirtinimo paliktos skylės matomos vienoje nuotraukų). Senąją geležinkelio stotyje buvusią atminimo lentą matome 1957-ųjų nuotraukoje (žemiau).
Dar vienas nedidukas leninukas slėpėsi nuo visuomenės uždaroje vilniškėje teritorijoje – sostinės Antakalnio rajone buvusios aukštosios sovietų karinės mokyklos kieme. Ta proga verta prisiminti, kad sovietinė armija – ne tik komunistinės ideologijos bei sovietinės propagandos uoli sergėtoja bei puoselėtoja, bet ir nykiausių sovietinio pseudomeno pavyzdžių tarpimo aplinka. Jau minėjome, kad dažname sovietiniame kariniame dalinyje būta paminklų Leninui (pvz. Zokniuose), ne išimtis buvo ir neaukštą reitingą sovietinių darinių mokyklų tarpe turėjusi Vilniaus priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos aukštoji karinė mokykla, kuriai persikeliant į S.Peterburgą, išsivežtas ir šis leninukas.
Pasidomėjus buvusių šios sovietinės karinės mokyklos kursantų atsiminimais apie mokymosi metus, atrasi ne vieną nuotrauką prie Lenino biusto, sovietinio stabo nuotraukos mirga mokyklos baigimo proga kurtuose jos kursantų nuotraukų koliažuose/deriniuose: sovietinė ideologija buvo kiaurai persmelkusi visą didžiulės, bet menko karinio pajėgumo, armijos terpę, ir jos kariškių sąmones. Nostalgija sovietmečiu vyravusiam sovietinės armijos garbinimo kultui iki šiol tebegyva buvusiųjų sovietinių kariškių – šios aukštosios karinės mokyklos auklėtinių – sąmonėse.
Pavevėžyje pūpsojusi boševikinio perversmo vado skulptūra buvo supama jo vardo aikštės, iki devintojo dešimtmečio pradžioje (1982 m.) mieste prie Nevėžio atsirado kita – įspūdingesnė ir didesnė – Lenino stovyla. Nuotraukoje – „senasis“ paminklas ~1976 m.
Nutarę atsipūsti prie gintarinės Baltijos, sovietų šalies piliečiai turėjo gerai prisiminti, kam turi būti dėkingi už galimybę pailsėti iš širdies: jau minėjom, kad svarbiausiuose SSRS kurortuose stiebdavosi Lenino skulptūros, simbolizuodamos bolševikų partijos ir jos įkūrėjo svarbą poilsio galimybėje ir jo organizavime. Ne išimtis buvo ir Palanga, tiesa, paminklas Leninui buvo nedidukas, lyginant su 6 m aukščio vilniškiu ar 5,8 m aukščio kauniškiu leninais. Visgi kurortinė skulptūra buvo ypatinga, nes ją sukūrė (pastatyta 1977 m.) vienas garsiausių sovietmečio ideologinių stabų „lipdytojų“ – serbiško ir prancūziško kraujo turėjęs skulptorius Jevgenijus Vučetičius, už savuosius ideologinius-propagandinius kūrinius sovietmečiu apdovanotas Lenino prekija ir penkiomis(!) Stalino premijomis. Tarp garsiausių jo kūrinių turėtume paminėti Mamajevo kurgane Volgograde stovinčią milžinišką „Tėvynės-Motinos“ skulptūrą, kuri buvo gerokai pakeista (nuo pirminio projekto) ir baigta jau po J.Vučetičiaus mirties. Kardą iškėlusią moterį vaizduojanti „Tėvynė-Motina“ yra net 90-ies metrų aukščio, tad palangiškis Vučetičiaus Leninas yra gerokai mažesnis ir kuklesnis, jei ji.
Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje lėkšto meninio lygio betoninius leninus ėmė keisti lietuvių skulptorių kurtos, ir tuomečiame Leningrade (dabar – S.Peterburgas) išlietos originalios bronzinės skulptūros, kuriose svarbiausiajam bolševikui bandyta suteikti šiokių-tokių charakterio bruožų. Tokioms stovyloms priskirtina ir 1976-ais Klaipėdoje atidengtas paminklas Leninui.
Ideologinio-propagandinio turinio meno kūrinių kurpimas jų autoriams garantuodao ne tik dosnius honorarus, bet ir spartų kilimą meno bendruomenės hierarchijos laiptais. Uostamiestyje ši – naujoji, nes senąją, kiurksojusią prie stoties, ėmė dengti suvešėję medžiai – stovyla buvo pastatyta prestižinėje vietoje, prie išties modernaus viešbučio „Klaipėda“ įrengtoje aikštėje, kuriai buvo lemta tapti „šarvuočių aikšte“: 1991-aisiais, kai šiam ir kitiems sovietiniams stabams buvo kilęs jei ne nuvertimo, tai bent suniokojimo pavojus – paminklą Leninui vienu metu saugojo net keturi sovietinės armijos šarvuočiai, išsidėstę perimetru aplink žinomiausiojo bolševiko stovylą. Vertinant meninę skulptūros pusę, tenka pripažinti, kad skulptorius išties sugebėjo suteikti vaizduojamai personai savitą charakterį.
Erdvės aplink ideologinio turinio stabus būdavo reprezentatyviai sutvarkomos – šio reikalo imdavosi geriausi Lietuvos architektai, palikę tikrai vertingų architektūriniu atžvilgiu statinių. Nevengta šalia tokių erdvių užkergti kokį nors ideologinį šūksmą, kaip šis Klaipėdoje: ant pastato aikštės prieigoje matome šūkį „Leninizmas – mūsų epochos vėliava!“. Tiesa ta, kad šiais propagandiniais paistalais tikėjo tik retas, dauguma pašiepdavo kandžiais posakiais ir šmaikščiais ankedotais.
Kartais išties sunku aprėpti tuos viešųjų erdvių prikamšymo ideologiniais stabais bei atributais mastus, kai net nedidukame Žagarinės miestelyje ankstyvuoju sovietmečiu randi įfarširuotą Lenino skulptūrą, pastatytą ties vidurine mokykla ir klubu. Nuotraukos metai žinomi – 1958-ieji, o šio „kūrinio“ autorius turbūt taip ir liks užmarštyje…
Senas sovietmečio pokštas primena vaiką, naiviai klausiantį mamos: „Mama, o ar žinai, kur yra šilčiau: Kaune ar Vilniuje?“ „Nežinau, o tu kaip sužinojai?“, – perklausia sūnų mama. „Viskas paprasta: Kaune Leninas tik kostiumą apsirengęs, o Vilniuje dar ir paltą“, – kaipmat paaiškina mamai pyplys. Juokas juoku, bet kauniškis Leninas nuo sostinėje stovėjusio skyrėsi ne tik meniniu sumanymu bei jau lietuviška autoryste, bet ir buvo pora dešimčių centimetrų žemesnis: vilniškio aukštis ne 6 metrai, kauniškio – „tik“ 5,8 m, tačiau laikinosios sostinės Leninas galėjo pasigirti šalia esančia, reprezentatyviai sutvarkyta, Juliaus Janonio vardo aikšte, ir joje buvusiais trimis bareljefais. Tiesos dėlei, turime patikslinti, kad tik vienas minėtųjų bareljefų buvo labiau propagandinio turinio, ir pavadintas buvo „Revoliucija“. Na, o paties Lenino stovyla Kaunui prikergta 1970-ųjų balandžio 17-ą, tais pačiais metais aikštėje pastatyti ir bareljefai.
Senąjį – primityvų tipinį – paminklą Leninui Panevėžyje jau apžiūrėjome, nūnai atėjo metas dirstelėti į šalia „Nevėžio“ viešbučio – anuomet aukščiausio pastato Panevėžyje – 9-ojo dešimtmečio pradžioje (1982.12.09) pastatytą naują žymiausiojo bolševiko stovylą, dėl rūsčiai niūraus vaizduojamojo subjekto žvilgsnio pakursčiusią anuomet dažnai tartą posakį „žiūri, kaip Leninas į buržuaziją“. Tikrumoje, Leninas ir jo bolševikiniai talkininkai – „liaudies komisarai“ (jų būta net 46-ių) – po perversmo Rusijoje 1917-ųjų rudenį negailestingai naikino nors šiek tiek jų perversmui nepritarusius, o visą šį Rusijos žmonių „raudonąjį“ terorą vykdė mūsų jau minėto Felikso Dzeržinskio vadovaujama Ypatingoji komisija („ČK“ – „Črezvyčiajnaja komisija“) – pirmtakė kruvinų sovietinių saugumo struktūrų: NKVD-MGB-KGB. Panevėžiškis Leninas skyrėsi nuo daugumos kitų lietuviškųjų analogų, nes buvo ne bronzinis, o šlifuoto granito.
Lietuviškojoje „leninianoje“ stengėsi neatsilikti ir mažesnieji miestai, ypač – pramoniniai: devintojo dešimtmečio vidury (1984.11.05) Lenino biustas prikergtas Jonavai. Pasirinkta originali stovylos kompozicija vaizdavo garsųjį boševiką it kalbantį tribūnoje. Sukurpė šį Leniną etatinis propagandinių stovylų kurpėjas – lietuvių skulptorius, o pati stovyla sypsojo netoli sovietinių valdžios struktūrų pastato.
Jonaviškio Lenino atidengimo ceremonija – tipiškai sovietinė: nacionaliniais kostiumais aprengti lietuvaičiai, sovietinių respublikų vėliavų gausa, partinių funkcionierių ugningos kalbos apie sukurtą „brandųjį socializmą“ ir neišvengiamą „komunizmo pergalę“. Sovietinės ideologinės priespaudos bei režimo saugumo struktūrų įtaka dar labai stipri, tad lietuvaičiai, net ir matydami akivaizdų ideologinių pasitalų neatitikimą tikrovei, dar turėjo tenkintis tyliu nepritarimu.
Netruko „leninianoje“ atsinaujinti-pasižymėti ir Šiauliai: 1970-aisiais jau lietuviai skulptoriai ir architektas sukūrė naują monumentą bolševikų stabui, kuris buvo atidengtas 1970-ųjų balandžio 20 d. Data pasirinkta neatsitiktinai, mat 1970-aisiais sukako 100 metų nuo Vl.Uljanovo-Lenino gimimo 1870-ųjų balandžio 22 d. Visoje Sovietų Sąjungoje, tad ir jon inkorporuotoje Lietuvoje, buvo surengta daugybė proginių renginių, skirtų paminėti bolševikinio perversmo organizatoriaus 100-osioms gimimo metinėms, ne išimtis buvo ir šio paminklo Šiauliuose atidengimas. Šiandieną šiauliškis granitinis Leninas yra eksponuojamos Ohajo valstijoje, Urbanos mieste, filantropui verslininkui priklausančioje parodų salėje.
Aplankėme anaiptol ne visas Lietuvoje riogsojusias Lenino bei Stalino stovylas, tačiau manau, kad pamatytomis pamėklėmis jau esate sotūs, ir susivokėte, kokį milžinišką darbą atliko lietuvaičiai Atgimimo laikmečiu ir po valstybingumo atkūrimo, valydami Tėvynę nuo sovietinių stabų.
Kelionėje į Lietuvos praeitį mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas, o norėdami skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais dabar.
