Italai neaukšti, o manasis bičiulis Andrea ne tik neaukštas, bet, galima būtų pasakyti neužgauliai, nedidukas: jis ne etninis italas, o palestiniečio emigranto sūnus. Mudviems vaikštant Vilniaus senamiestyje, dažnas praeivis nejučiomis nusišypso: vienas ilgšis, o kitas mažuliukas, tad labiau panašūs esam į tėvą ir vaikį, o ne į bičiulius. Tačiau išlenkti bokaliuką-kitą Andrea mėgsta, ir ne kažin ką atsilieka pajėgumais nuo kitų. Jaukiai susėdę užeigoje Pilies gatvėje, aptariame ne tik naujų Andrea kolegių patrauklumą, bet ir pafilosofuojame apie žmogiškąją būtį. Andrea varo biznį ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, kur yra susidraugavęs su žavia estuke, net ir Vilniun ją yra vežęsis, bet smagiausiai su vakarojome Talino senamiesčio restorane. Sykį įsišnekam apie įvairių tautybių charakterio privalumus bei trūkumus, ir bičiulis teiraujasi mane apie lietuvaičių būdo ypatumus, o aš pabėdavoju, kad Lietuvoje galėtų būti mažiau pavydo – visada bodėjausi šia atgrasia žmogiškąja yda. Teiraujuosi bičiulį, ar yra pastebėjęs šią negerovę kitose šalyse, o gal svetur mažiau pavyduliaujama? Andrea susimąsto, ir atšauna: „You know, more or less the same” („Žinai, daugmaž vienodai”, angl.). Tuomet jau aš suraukiu kaktą ir mintiju: taip, dar neatsikratėme galutinai kokčiosios ydų trijulės – pavydo, gobšumo ir puikybės – tačiau turim ir kuo pasigirti: esame darbštūs, atkaklūs ir kantrūs. Bene labiausiai mumyse veši kantrumas, tad racionaliai palaukiam, kol kurie nors niekadėjai krečia šunybes ir kvailystes, o paskui imam, ir viską sutvarkome dailiai – lietuviškai.
Manasis pasakojimas apie vilniškės Vinco Kudirkos aikštės veido pokyčius amžių tėkmėje ir bus susijęs su didžiu lietuvaičių kantrumu, nes šioje Vilniaus vietoje ko tik nebūta – dažnas atėjūnas krėtė čia visokias nesąmones – iki atėjo laikas deramai susitvarkyti ir išmėžti svetimas paikystes. Kelionę praeitin pradėsime nuo pat XIX amžiaus pabaigos, kai buvome užsukę šion aikštėn su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu.
Atminti mūšiuose pakračiusiems kojas negailestingiems kazokams, krauju užliejusiems Lietuvą 1863-ųjų sukilimo metu, dab. V.Kudirkos aikštėje, o anuomet – Georgijevskij (Georgijaus, rus.) skvere buvo pastatyta Aleksandro Nevskio (Neviškio) vardo koplyčia, savotiškai „išgelbėjusi” miesto centrą nuo įrioglinimo Romanovų dinastijos 300-ųjų metinių proga statytos cerkvės – ši pastatyta šalia dab. Jono Basanavičiaus (anuomet – Bolšaja Pogulianka) gatvės.
Carinei valdininkijai išnešus kudašių Rusijon, koplyčia XX a. 2-ojo deš. pabaigoje buvo nugriauta.
Skvero pašonėje – ten, kur dabar Vyriausybės rūmai – būta realinės mokyklos pastato.
Tarpukariu fontanu papuošta aikštė pavadinta rašytojos ir publicistės Elizos Ožeškovos, lietuvintojų pervardintos Elze Ožeškiene, vardu.
Prospekto 9-ajam namui artimesniame aikštės pakrašty tarpukariu būta autobusų stoties, tolimesniam plane matome šv.Jurgio šventoriaus vartus.
Vėlyvuoju tarpukariu priešais aikštę būta neįmantraus paminklo Adomui Mickevičiui maketo, kažkodėl įrioglinto viduryje prospekto…
Aikštės pakraštyje driekėsi šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus tvora.
Masyvus Lenkijos karininko namas pastatytas aikštės vakariniame pakraštyje (nuotrauka ne tarpukario, o gerokai vėlesnė – XX a. ~6-ojo deš.)
Aikštė ir prospektas Antrojo pasaulinio karo metais.
Aikštės pakraštys 1944-ųjų pavasarį.
Mūšių 1944-ųjų liepą metu nukentėjo greta aikštės buvęs prospekto 9-asis namas.
Praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo audrų 1944-aisiais, prospekto 9-asis namas vis dar neturėjo dalies stogo.
Šalia Lenkijos karininko namo buvęs Lietuvos tarybos namas smarkiai nukentėjo 1944-ųjų liepą, ir vėliau buvo nugriautas.
1945-ųjų vasario 18-ą Rytų Prūsijoje žuvusiam 38-ių metų amžiaus generolui Ivanui Černiachovskiui – jis vadovavo sovietinei kariuomenei mūšiuose dėl Vilniaus – atminti buvo skirti trys miesto akcentai: jo vardu pavadinta aikštė, joje pastatytas paminklas (jų būta net dviejų), šio kariškio vardu pavadintas tiltas per Nerį, dabar vadinamas Žaliuoju. Generolo kapą – netoliese buvo palaidoti kiti mūšiuose Vilniuje žuvę aukšto rango karininkai – žymėjo dešimties metrų aukščio granitinis obeliskas su bronziniu I.Černiachovskio veido bareljefu, o po penkerių metų šį paminklą pakeitė gana dinamiška I.Černiachovskio skulptūra: keturių metrų statula ant trijų metrų postamento, vaizduojančio tanko bokštelį. Idėja laidoti žmogų miesto viduryje vardu ar vykusi, bet lyginant su kitais sovietmečio paminklais, generolo statula išsiskyrė meniškumo siekiu. Skirtingai, nei yra šlykščiai meluojama Rusijos žiniasklaidoje, paminklas be jokių isterijų ar ekscesų buvo demontuotas 1993-aisiais, ir išvežtas į Voronežą, o palaikai palaidoti Maskvos Novodevičės kapinėse.
Aikštės pradžioje būta dviejų masyvių žibintų.
Aikštė ir jos prieigos 6-ojo deš. vidury.
Vaizdas iš aikštės 6-ojo deš. vidury: gegužės 1-osios proga viskas apkaišyta raudonomis vėliavytėmis, ant parduotuvės – Lenino ir Stalino portretai.
Taip atrodė aikštė ir jos prieigos XX a. 6-ajame deš.
Funkcionieriams panorus įsikurti Vilniaus centre, buvo nugriauti buv. realinės mokyklos bei žydų instituto pastatai, kuriuose buvo įsikūrusi mokykla.
Šiauriniame aikštės pakraštyje sovietmečiu pastatyti prabangūs – anuomečiais mąsteliais vertinant – kompartijos Centro komiteto rūmai.
Lietuvos vyriausybė posėdžiauja šioje Gedimino pr. 11 esančių rūmų (buv. LKP CK) salėje, tik, dėkui Dievui ir mums patiems, Leninas ten nebekaba.
Šiandieną Vinco Kudirkos aikštė išgražėjusi, o ir išnaudojama racionaliai: po ja įrengtas požeminis parkingas, be kurio sunkiai išviverstume ne tik švenčių ar koncertų, mugių bei kitų renginių metu. Išsiruoškite patys aplankyti himno žodžių autorių, pasigrožėti šventiškai papuoštu prospektu, o šioje kelionėje Vinco Kudirkos aikštės praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite sužinoti daugiau apie Lietuvos praeitį, skaitydami tokias publikacijas, tapkite AIDŲ prenumeratoriais jau dabar!
