Neįmantrios pramogos sovietmečio sąlygomis: keliaujam į vilniškį Jaunimo sodą

Anuomečio laikmečio amžininkus dažnai kaltina sentimentais sovietmečiui, lyg kas nors būtų pasiilgęs propagandinių transparantų ant kiekvieno kampo, funkcionierių veidmaniškų kalbų apie “visus lygius” (nors kai kurie buvo smarkiai “lygesni”), nykios tarnybos rekrūtais sovietų kariuomenėje, paskutiniaisiais imperijos metais įsivyravusio kasdienių prekių stygiaus, žeminančio stovėjimo eilėse, atgrasiai nepatogių buities sąlygų, vertimo savoje tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, išplitusių švogerizmo, “blato” bei kyšininkavimo, ir aibės kitų to prieštaringo laikotarpio grimasų.

O galbūt tie – kai kurių politikų žodžiais, “antrarūšiai” sovietmečio vaikai – vėliau šimtais tūkstančių dalyvavę Atgimimo meto darbuose ir žygiuose, tiesiog prisimena savąją vaikystę ir jaunystę, kai mokėta džiaugtis gyvu bendravimu, kukliomis vaišėmis, tenkintasi kelionėmis ne už jūrų marių, o po Lietuvą, vienytąsi sportavimui ir kūrybinei veiklai, ar tiesiog smagiam pasibuvimui bendraminčių draugijoje?

Tad ir kviečiu šįkart smagiai praleisti laiką, atsukant laikrodį iki pat pokario, ir toliau keliaujant laiko tėkme, pasidairant į bene populiariausio Vilniaus parko – Botanikos-Jaunimo-Sereikiškių-Bernardinų sodo – praeitį. Keliaukime prisimindami ne ideologinius transparantus ir propagandinę atributiką, o mielą ir jaukią šios poilsio oazės aplinką, paragaudami paprastų, bet gardžių valgių, pasėdėdami prie šniokščiančio fontanėlio ar raibuliuojančio tvenkinio, atsipūsdami ant tvirto ir dailaus suolo, klausydamiesi karuselėse bei atrakcionuose aidinčio vaikų juoko, grožėdamiesi subtiliai prižiūrėta žaluma. Smagaus pasibuvimo! (Archyvinės 1948-1980 m. nuotraukos.)

Karo audros nusinešė nebūtin sode buvusius medinukus, nepasigailėjo ir Vasaros teatro, tad prieš mūsų akis – bemaž plynė. 1948 m.

Bene pirmąja vilniečių atrakcija sode tapo neįmantrus fontanas. 1948 m.

Praėjus keleriems metams nuo karo audrų, sode atsirado medinis paviljonas-estrada, po kurio laiko užleisianti vietą kino teatrui. 1951 m.

Į sodą atėjusį poilsiautoją pasitikdavo toks vaizdas prie pagrindinių vartų. 6-as deš.

Darželinukai įsiamžino prie palmės, augusios netoliese pagrindinių sodo vartų. 1952 m.

Žavi moteris visose nuotraukose gražiai atrodo, tačiau šalia tokios vešlios palmės – ypač dailiai. 1955 m.

Besiilsinčius žavėjo trijų drambliukų fontanas, tryškęs tvenkinio vidury. 1957 m.

Prie įėjimo laukė daili medinė kavinukė, antra tokia buvo suręsta kitame vilniečių pamėgtame parke – Vingio. 1956 m.

Kilnojamas bufetas vaišino bandelėmis, sausainiais, limonadu, mineraliniu vandeniu ir šviežiu alučiu. 6-as deš.

Nekokią šlovę turėjęs medinis apvalus šokių paviljonas, vadintas “sarajumi”, regimas dažnos panoraminės nuotraukos pirmam plane. 6-as deš.

Anuometis Jaunimo sodas neįsivaizduojamas be muštynėmis garsėjusio “sarajaus”. 6-as deš.

Nuo sodo vartų driekėsi vešlūs gėlynai. 6-as deš.

Pasivaiščioti į sodą būdavo atvedami netoliese esančių vaikų darželių auklėtiniai. 6-as deš.

Masyvūs suolai, vazos, gėlynai dominavo Jaunimo sodo erdvėse. 6-as deš.

Pagrindinio tako gale besiilsinčiųjų laukė medinis kino teatras “Vasara”, iškilęs kadaise čia buvusio vasaros teatro vietoje. 6-as deš.

Priešais “Vasarą” kurį laiką stypsojo sovietų imperijos diktatoriaus stovyla, tyliai dingusi tamsią naktelę. 6-as deš.

Diktatoriaus stovyla užfiksuota nuo “Vasaros” kino teatro, ~1957 m.

Sodas puoštas masyviomis, klasicistinio stiliaus, betoninėmis vazomis (6-as deš.)

Sode būta juokų kambario su kreivais veidrožiais, skaityklos, žaidimų kambario, visgi didžiausia atrakcija vaikams buvo medinis dramblys: nučiuožti jo straublyje įrengta čiuožykle visada rikiavosi ilga eilė vaikų. 6-7-as deš.

Mažiausiųjų laukė “namelis ant vištos kojelių”.

Karuselės būta ten pat, kur dabar veikia šiuolaikinė – prie įėjimo nuo Vilnelės pusės.

Vaikų žaidimo erdvės kampelis, ~1960 m.

Įspūdingo aukščio supynėse-laiveliuose galima buvo smarkiai įsisupti, apie besisupančiųjų saugumą anuomet ne itin galvota.

Viena sodo įžymybių neabejotinai buvo fontanas “Berniukas su žuvele”. 1963 m.

Vilniečiai noriai fotografuodavosi prie drambliukų.

Į karuselę mažuosius atsivesdavo rūpestingi tėveliai, nepamiršdavę pasigėrėti kamuolius laikančių ruoniukų skulptūromis.

Rytdienos orus galima buvo sužinoti ne internete, o netoli sodo vartų buvusioje “Orų vitrinoje”.

Sodą, kaip ir dabar, buvo pamėgę įsimylėjėlių porelės. ~1957 m.

Ir žiemą būdavo smagu pasivaikščioti blankios žibintų šviesos nutviekstomis sodo alėjomis, o jei dar su savąja simpatija… 6-as deš.

Šaltuoju sezonu neveikdavusios karuselės “po grybuku” sargai-ruoniukai džiugindavo vaikus ir speiguotą, sniegingą žiemą. ~1960 m.

Atsisveikindami su sodo praeitimi, nedūsausim ir nestenėsim dėl įvykusių permainų, o pasidžiaugsim, kad ir šiandieną jis išlieka populiaria vilniečių poilsio vieta, gi mes dar einam kavos į sodo kaimynystėje įsikūrusią Rotondą. 6-as deš.

Pabuvoti šiandienio Bernardinų sodo praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.

Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!