Šįkart leisimės į dar vieną kelionę praeitin: dairysimės po vėlyvojo sovietmečio gatvių raizgalynę, ir vertinsim sovietinių funkcionierių požiūrį į Vilniaus ir Lietuvos istoriją – ar vertino ją, ir kaip sugebėdavo suprasti. “Perestroikos”/persitvarkymo laikais ar jau vėliau gimusiems dabartiniai sostinės gatvių pavadinimai nuostabos nekelia: kad ir vienu-kitu atveju praradę sąryšį su istoriniais gatvių vardais, jie akivaizdžiai siejasi su buvusiomis miesto tautinėmis bendruomenėmis, istoriniais veikėjais, urbanistine plėtra bei tradicijomis. Pokariu, keisdami senuosius gatvių ir aikščių pavadinimus svetimais Vilniui revoliucionierių, “pogrindininkų”, sovietinių veikėjų vardais, funkcionieriai pernelyg nesikuklino: šlavė šimtamečius vardus, ir prikergė didžiąjai daliai Senamiesčio ideologinį atspalvį turinčias prielipas. Rodos, nori pasigirti, kokį proveržį sovietų sistema/valdžia suteikė miesto augimui – krikštyk naująsias, sovietiniu periodu nutiestas gatves kaip tik nori, bet nekišk nagų prie istorinių vietų, tačiau elgtasi grubiai ir stačiokiškai. Nagrinėdami 1988-aisiais – kai jau kalėsi pirmieji tautinio atgimimo daigai – išleistą, užsieniečiams skirtą Vilniaus planą, senamiestyje bei miesto centre rasime daugybę ideologinių svetimybių bei sovietinių veikėjų: Dominikonų gatvė pervadinta tokio veikėjo J.Garelio vardu, šalia Gedimino aikštės driekiasi proletarinio poeto J.Janonio gatvelė, tolėliau – Pionierių gatvė (sąryšyje su kadaise Gedimino kalno papėdėje, istoriniame pastate, buvusiais Pionierių namais), Senamiestį juosia Komjaunimo (dab. Pylimo) gatvė, nuo jos atsišakoja Partizanų (dab. Naugarduko / Naujamiesčio) gatvė, Semaniesčiu besidriekianti šv. Ignoto gatvė pervadinta dar vieno viekėjo – K.Giedrio vardu, o šimtametei šv.Stepono gatvei prikergtas K.Būgos vardas…
Dairomės po miesto centrą, ir randame Lenino prospektą, Lukiškių aikštei primestą Lenino aikštės vardą, lietuviškojo “lenino” – V.Kapsuko gatvę (dab. Jogailos), Liepos 21-osios gatvę – svarbi sovietmečiui data – einančią nuo Neries iki pat Basanavičiaus gatvės , tokio bolševikėlio Z.Angariečio gatvę (vienoje kelionėje jau minėjome šalia tos gatvės riogsojusį paminklą šiam veikėjui, Komunarų gatvę (dab. A.Jakšto) miesto centre, dar vieno sovietinio veikėjo K.Didžiulio gatvę (dab. Šermukšnių), na, ir suprantama, vieno iš “keturių komunarų” – Karolio Poželos vardu pavadintą ilgą gatvę išilgai Neries. Miesto centre vieta rasta ir sovietinio kosmonauto J.Gagarino, ir rašytojo N.Gogolio, ir sovietams pataikavusio rašytojo P.Cvirkos gatvėms.
Persikėlę per Nerį, kitame krante randame suniekintą Kalvarijų kelią – jam primestas vieno žiauriausių sovietinio teroro veikėjų, iš Vilnijos kilusio Felikso Dzeržinskio vardas, o žengę toliau, rasime sovietinės partizanės(?) Marytės Melnikaitės (sovietmečiu išaukštintos Zarasuose) gatvę, kiek tolėliau – dar trys sovietinių veikėjų vardais pavadintos gatvės: G.Gajaus, P.Eidukevičiaus ir J.Paleckio – pagrindinio “stalino saulės” vežėjo į Lietuvą.
Grįžtelėję į cariniu laikotarpiu sustyguotą Naujamiestį, rasime dar ne vieną svetimą mūsų tautiniam valstybingumui veikėją: J.Pševalskį, J.Uborevičių, V.Knyvą, V.Montvilą, o už geležinkelio kažin kodėl driekiasi Tankistų gatvė… Kas tie paminėti veikėjai, kokie jų “nuopelnai” Lietuvai ir kokiais “žygdarbiais” grįsti sprendimai tas personas įamžinti? Būtinai grįšime prie šios temos – turime žinoti istorinę tiesą, kurią kartais bandoma pateikti per propagandinių interpretacijų filtrus.
Tad beliko tik susirasti XIX a. rusų karvežio M.Kutuzvo aikštę pačiame Senamiesčio vidury (dab. S.Daukanto), ir jau galime pasidžiaugti prasikalusiu tautiškumo daigu gatvių varduose: bene seniausiai – jau 1530-ais rašytiniuose šaltiniuose paminėtai – Pilies gatvei 1988-aisiais jau buvo sugrąžintas istorinis pavadinimas, o sovietmečiu ji ilgą laiką buvo vadinta nelabai ką bendro su Lietuva ir Vilniumi turėjusio sovietinio rašytojo Maksimo Gorkio vardu. Mielą mums vardą jau buvo atgavusi ir Didžioji gatvė, o štai Aušros Vartų gatvės tuomet dar nebuvo. Pasivaikščiokim, ir pasidairykim į tuometės Muziejaus (dab. Rotušės) aikštės apylinkes: gal kuris prisiminsim, kur netoliese būta puikios, sveikuoliškos užeigos – Pieno baro? Ką pamiršau paminėti, ar ko nepastebėjau žemėlapyje?
Rotušės (anuomet – Muziejaus) aikštė vėlyvuoju sovietmečiu.
Pabuvoti Vilniaus praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
