Lig pat grindų karančias, storas, beveik šviesos nepraleidžiančias užuolaidas jis užtraukė ypač stropiai: juk šįvakar šeima susirinks Kūčių vakarienei, o jam – komunistui, Aukštosios partinės mokyklos dėstytojui (jei neklystu, dėstė marksizmo-leninizmo teoriją), Vilniaus universiteto dėstytojui bei išskirtinai baikščiam asmeniui – jokiu būdu nevalia buvo „suteršti“ savąjį uolaus partiečio įvaizdį kažkokia Kūčių užstale. Todėl ir tarpe tūkstančių knygų – personažas svaigdavo nuo (paties susikurto?) epiteto „knygius“ – marksizmo ideologijos kūriniai ar lenininė pseudomokslinė beletristika stovėjo garbingiausioje vietoje – sieninėje sekcijoje stiklinėmis durelėmis. Vargu ar kas jo bendradarbių žinojo, kad namuose jis kaipmat virsdavo „kalbininku, filosofu, tautinės kultūros puoselėtoju“, o paprasčiau šnekant – aršiu sovietofobu-rusofobu (dėl ypač prasto rusiškų žodžių tarimo jo penketais mirgančiame vidurinės atestate tebuvo vienintelis – rusų kalbos – ketvertas), nesitraukiančiu nuo Vatikano radijo, „Amerikos balso“ ir „Laisvės radijo“ laidų klausymo.
Nuo pat vaikystės jis šalindavosi ūkio darbų, ir slėpdavosi nuo jų savajame kambaryje antrame namuko aukšte, kartu su jo vienintelėmis draugėmis – knygomis – lydėjusiomis jį iki pat žemiškojo kelio pabaigos, ir tapusiomis ir šeimos, ir vaikų, ir sūnaus pareigų, ir higienos pakaitalu. Tad ir pasirengimo Kūčių vakarienei rūpesčius jis kilniai patikėdavo senstantiems tėvams bei dvejus namus – savus ir tėvų – tvarkydavusiai seseriai: susidoros, juk nuo mažens ji su tėvu važiuodavo ir gyvulius šerti, ir šieną krauti, kol jis skaitydavo savąsias numylėtines. O ant Kūčių stalo jau vienas po kito rikiuodavosi neįmantrūs patiekalai, stengiantis sudaryti tą privalomąjį dvyliktuką: būdavo suskaičiuojam ir duona, ir kisielius, ir garuojančios puode bulvės, ir kūčiukai, tuomet apdairiai vadinti „šližikais“. Kol artimieji bėgiodavo, ruošdami kuklias vaišes, jis sukiodavo tėvo nupirkto (pats tokiems dalykams neišlaidavo – visus pinigus surydavo stirtos naujų knygų) radijo imtuvo rankenėles, juk neatsiejama Kūčių vakaro dalis – Vatikano radijo šventinė laida. Ir štai čia knygius susidurdavo su rimtu sunkumu – ant autostrados į Kauną pradžioje esančių kalvų stovėjo trys „zirzintuvai“ – radijo bangų slopinimo bokštai – kuriuos prižiūrintys kareivukai uoliai vykdė savąją pareigą „užkardinti buržuazinės ideologijos patekimą tarybų Lietuvon“. Transliacija nuolat nuslopdavo, ją keitė švilpimai ir zyzimai, tad padėtį gelbėdavo tik tikslaus trumpųjų bangų dažnio reguliavimo rankenėlė.
Buvo ir dar vienas neišvengiamas Kūčių vakaro atributas: į vienus pirmųjų Vilniaus kooperatinių namų (Antakalnio g. 93, 95, 97) iš visos Lietuvos septintojo dešimtmečio viduryje suvažiavę lietuviai inteligentai mėgdavo Kūčių vakarą užsukti pas kaimynus pagalbos: tai druskos, tai degtukų, tai vinių (priminsiu – Kūčių vakarą…) pasiskolinti, tik skolintis visados ateidavo dviese, skirtingų butų gyventojai. Šią mielą lietuvišką tradiciją žinodami, po durų skambučio čirškesio, mikliai išjungdavome šviesą vakarojimo kambaryje, ir sėdėdavome tyliai kaip pelės po šluota, iki mieli kaimynai išsinešdavo Kūčių vakare taip reikalingus degtukus ar vinis, ir išsinešdindavo patys. O jis tokiais vakarais jausdavosi ant bangos, visiems dėstė knygose atrastas išmintis, filosofuodavo ir skeldavo antisovietiškas mintis, šmaikščius politinius anekdotus, prisimindamas, kad tik rytoj teks eiti dėstyti marksizmą-leninizmą, ar skelti kalbą partinės organizacijos susirinkime. Daugelį metų po sovietų imperijos žlugimo, iki apsiputojimo postringaudamas apie lietuvybės puoselėjimo svarbą, jis uoliai saugojo partinį bilietą, neapleisdamas besitransformuojančios Lietuvos komunistų partijos, iki, gyvenimo pabaigoje, liko vienas su tūkstančiais savųjų popierinių meilių, apsuptas pasipelnyti iš jo besigviešiančiomis menkystomis, o įspūdinga knygų kolekcija buvo galiausiai ištąsyta visomis kryptimis: į postringautojo grabą jos juk nesudėsi.
Prisimindamas šį, Anapilin prieš keletą metų iškeliavusį personažą, imu austi mintį, ko labiausiai norėčiau palinkėti sau ir visiems jums šį vakarą: būkime nuoširdūs ir iki galo teisingi sau: jei mylim – tai mylėkime beatodairiškai, jei nemėgstam – tai nemėkim iki dantų griežimo, jei žavimės – tai nebijokim apsalti, jei bjaurimės – spjaukim to pusėn. Nebūkime tokie, kaip aprašytasis asmuo – pusiau partinis, pusiau patriotas, pusiau sūnus, pusiau vyras – tokių išverstaskūrių ir apsimetėlių apstu, tik Atpirkėjas vargu ar kada pasirūpins jų išverstaskūrėmis sielomis.
(Nuotraukoje: trys radijo bangų slopinimo bokštai – “zirzintuvai” – tolimajame plane, dešinėje. 9-as(?) deš.)
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
