“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas, skaitydamas žiede išgraviruotą užrašą, o aš atsargiai priduriu: “Ir kol gyvuos AIDAI”.
Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Prezidentūros rūmų ansamblis yra vėlyvojo klasicizmo (vyrauja ampyras) statiniai ir parkas, esantys lėkštos įkalnės papėdėje, statiniai juosia didelį vidaus kiemą, o vakarų pusėje yra net 1,5 hektaro ploto parkas, juosiamas mūrinės tvoros. Svarbiausias ansamblio pastatas – rūmai, dominuojantys S.Daukanto (Rūmų, Napoleono, Kutuzovo) aikštės kompozicijoje, rytų pusėje prie rūmų šliejasi du namai, ribojami universiteto gatvės, kiti pastatai – kordegardija, buv. arklidės, sandėliai – stovi kvartalo vidinėje dalyje. Ryškios kompozicinės ašies viename gale yra kordegardijos portikas, kitame – vidurinis rūmų rizalitas su kolonada.
1387 m. Jogaila padovanojo sklypą Vilniaus vyskupui Andriui, šis netrukus pasistatydino rūmus. XVI-XVII a. pradžios Vilniaus planuose jie vaizduojami su apskritais kampiniais bokštais. XVII a. viduryje rūmai buvo rekonstruoti, rekonstrucijai vadovavo architektas Jurgis Ertlis – mūrininkų ir dailidžių cecho magistras. (Viršuje – rūmų vaizdas XIX a. vid.)
1795 m. rūmuose įsikūrė generalgubernatorius, 1804 m. pagal architekto Karolio Šildhauzo projektą rūmų vakarinėje pusėje pristatyta cerkvė, o 1824-1832 metais rūmai rekonstruoti pagal klasicizmo rchitekto Vasilijaus Stasovo 1819 m. projektą. Darbams vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. (Rūmų ir aikštės fragmento nuotrauka ~1870-1880 m.)
Paaiškėjus, kad suprojektuoti rūmai užtvertų Vyskupų (dab. Universiteto) gatvę, Stasovo nurodymu 1827 m. buvo nugriauti universiteto pastatai prie šios gatvės, ir universiteto Bibliotekos kiemas tapo atviru. Buvo pastatyta kordegardija su vienaaukščiais korpusais, kiemo kolonados, ketveri vartai, tvora. Aikštėje prieš rūmus buvo įrengtas fontanas. (XIX a. pab. nuotrauka)
1827 m. rekonstrukcijos metu priešais rūmų pagrindinį – į aikštę žiūrintį – fasadą buvo įrengtas pusapskritis sodelis, apjuostas ketaus tvorele (panaikinta 1940 m.) Rūmų interjero lipdyba, kuriai vadovavo dailininkas Vincas Smakauskas ir P.Bizinis, truko iki 1834 m. Rūmai remontuoti 1848, 1877 ir 1899-1903 metais, prie kiemo rizalito 1903-ais pastatyta laiptinė. XIX a. pabaigoje prieš rūmus esančioje aikštėje buvo pastatytas paminklas 1863-ųjų sukilimo malšintojui – “korikui” M.Muravjovui. (XIX a. pab. – XX a. pr. nuotrauka)
Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo (ampyro) stiliaus: dviaukščiai, stačiakampio plano, su trimis rizalitais, išsikišusiais tiek aikštės, tiek kiemo pusėn. Pusrūsio ir I aukšto patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, II aukšto patalpos – pereinamos. (XX a. pirmos pusės nuotrauka)
Rūmų pusrūsyje ir kai kur I aukšte yra cilindriniai skliautai, likę iš vyskupų rūmų. Aikštės ir kiemo fasadai beveik lygiaverčiai, abu reprezentaciniai, skirtingos kompozicijos. Rūmuose nėra ryškaus portalo, įėjimai paprasti (Jano Bulhako nuotraukoje – rūmų kiemas tarpukariu).
Ypač meniški rūmų II aukšto patalpų interjerai: Baltosios, Raudonosios, Žaliosios, Kesoninės salių, svetainės, fojė. Sienas ir lubas gausiai puošia sudėtingi gipso lipdiniai. Darnios interjerų spalvos, visgi puošniausia – Baltoji salė, o Kesoninė salė yra buvusi Vyskupų rūmų pagrindine sale. (Nuotraukoje (Jano Bulhako?) – reprezentacinių rūmų interjeras 1919 m.)
1800-1801 ir 1809-1811 metais rūmuose gyveno Lietuvos generalgubernatorius Michailas Kutuzovas, o trečią kartą jis buvo rūmuose apsistojęs 1812.12.11-1813.01.03, kai vadovavo Rusijos armijai, persekiojančiai Prancūzijos kariuomenę. (Nuotraukoje (Jano Bulhako?) – reprezentacinių rūmų interjeras 1919 m.)
Dab. S.Daukanto aikštė savąjį pavidalą įgavo 1940-1941 metais: buvo išgrįsta betoninėmis trinkelėmis ir apsodinta kaštonais. Karo metu aplink aikštę esantys pastatai beveik nenukentėjo, tad jos aplinka išlikusi autentiška. Sovietmečiu aikštė buvo naudojama turistinių autobusų ir miestiečių automobilių parkavimui. (Nuotraukoje – nacių partijos NSDP būstinė rūmuose 1943 m.)
Rūmai visada buvo reprezentaciniai, juose apsistodavo atvykę į Vilnių valdovai. 1939 m., kai Vilnius grįžo Lietuvai, buvo planuojama, kad čia bus prezidentūra. Sovietmečiu buvo vadinami Karininkų, Menininkų rūmais. 1997 m. į rūmus įsikėlė prezidentūra (1990–1997 m. pastatu naudojosi Prancūzijos ambasada). (Nuotraukoje – Karininkų rūmų/namų kiemas su įrengtu gėlynu, galime įžvelgti žvaigždes ir datas, ~1950 m.)
Dab. S.Daukanto aikštė savąjį pavidalą įgavo 1940-1941 metais: buvo išgrįsta betoninėmis trinkelėmis ir apsodinta kaštonais. Karo metu aplink aikštę esantys pastatai beveik nenukentėjo, tad jos aplinka išlikusi autentiška. Sovietmečiu aikštė buvo naudojama turistinių autobusų ir miestiečių automobilių parkavimui. (Nuotraukoje dab. S.Daukanto, o tuometė M.Kutuzovo aikštė ~1950 m., nufotografuota iš rūmų balkono)
1812.06.28-1812.07.16 rūmuose buvo apsistojęs Napoleonas Bonapartas, Vilniuje jis organizavo marionetinę administraciją: susitaręs su Lietuvos bajorais, 1812.07.01 įkūrė Lietuvos laikinosios vyriausybės komisiją, vadovaujamą Stanislavo Soltano. (Nuotraukoje tuometė M.Kutuzovo aikštė ir tuomečiai Karininkų namai XX a. 6-o deš. vid.)
Administraciniai pastatai yra rūmų ansamblio rytų pusėje, prie Universiteto gatvės (Nr. 6 ir Nr. 8): pirmasis pastatas triaukštis, kampinio plano, antrasis dviaukštis, pailgo stačiakampio plano, su rizalitu kiemo pusėje. Nedidelės patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus, sienos masyvios, plytų mūro, daugelio patalpų skliautai – cilindriniai. (Nuotraukoje tuometė M.Kutuzovo aikštė ir tuomečiai Karininkų namai ~1960 m.)
Administracinių pastatų fasadai klasicistiniai, darnių proporcijų, saikingai dekoruoti, triaukščio pastato II aukšto langai papuošti apvadais. Kai kur vietoje langų yra gilios nišos, dviaukščio pastato I aukštas rustuotas, langus puošia sandrikai. (Nuotraukoje – rūmų vidinio kiemo fragmentas, ~1960 m.)
Erdviame kieme buvo įrengtas skveras su fontanu, o viename ansamblio pastatų XIX a. antroje pusėje buvo įrengtas gubernatoriaus muziejus-archyvas, kuriame būta nemažai medžiagos apie 1863-ųjų sukilimo malšinimą. (Nuotraukoje – vidinis rūmų kiemas XX a. 6-ame deš.)
Nuo pokario, iki rūmai buvo perduoti Meno darbuotojams, buv. Gubernatūra tapo Karininkų rūmais, juose vykdavo kariškių laukiami šokiai, apie jų peripetijas iki šiol galima pasiskaityti sovietmečio karininkų prisiminimuose. (Nuotraukoje – rūmų salė parengta šokių vakarui, ~1960 m.)
Septintojo dešimtmečio Vilniaus vadove rasime įdomią informaciją apie tai, kad buv. Gubernatūroje, o tuomečiuose Karininkų namuose veikė kino teatras, o parke buvo įrengtas erdvus vasaros teatras, kuriame vyko koncertai, jaunimo vakaronės, karnavalai, teatrų gastrolės, meno kolektyvų iš kitų SSRS respublikų pasirodymai. Pačiuose Karininkų namuose buvo įsteigtas ir mokslo bei technikos liaudies universitetas. (Nuotraukoje – aikštė ir rūmai XX a. 6-ojo ir 7-ojo deš. sandūroje)
Ketveri vartai jungia kolonadas su kordegardija ir rūmais. Vartų kompozicija primena trumfo arkas. Stasovo projektas numatė, kad priešais masyvias atramas turėjo būti suklptūros. Kolonadų karnizo aukštyje vartus horizontaliai skaido siaura brauka. Virš jos, abipus aukštos arkos, yra reljefiniai vainikai su girliandomis. (Nuotraukoje – rūmų vidinis kiemas ir rūmų kiemo fasadas ~1960 m.)
1582 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila dovanojo Vyskupijos kunigų seminarijai vienaaukščius mūrinius namus, jie keletą kartų degė, buvo atstatomi, didinami. 1774 m. vyskupas Ignotas Masalskis, iškėlęs seminariją, pavedė architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui parengti namų, esančių prie Universiteto gatvės, rekonstrukcijos projektą. (Nuotraukoje – rūmų pagrindinis fasadas, XX a. 8-as deš.).
L.Stuokos-Gucevičiaus projekto pagrindu, rekonstrukcija vyko 1780-1792 metais, o 1795 m. pastatai atiteko generalgubernatoriui. 1804 m. architektas Karolis Šildhauzas parengė dar vieną rekonstrukcijos projektą, o 1810 m. eilinį rekonstrukcijos projektą parengė architektas Žozefas Pusjė. Paskutinįjį kartą M.Kutuzovui lankantis Vilniuje savosios šlovės apogėjaus metu – 1812 m. gruodyje – Baltojoje salėje buvo švenčiama pergalė prieš Napoleoną, pats caras įteikė M.Kutuzovui ordiną už pergales kare su prancūzais. Rūmuose buvo įsikūręs ir generalinis štabas. Kordegardija ir kiemo kolonados bei vartai yra vėlyvojo klasicizmo (ampyro) stiliaus (pastatyti 1825-1832 metais, achit. V.Stasovas), visi jie formuoja būdingą klasicistinį kiemą. Kordegardija – sargybos būstinė – vienintelis tokios paskirties statinys Lietuvoje, ją sudaro klasicistinis portikas, abiejuose šonuose prie jo aukšta siena prijungti dviaukščiai pastatai ir ansamblio vakarinėje dalyje esantys ūkiniai pastatai. 1877 m. ant vakarinio lenkto kordegardijos korpuso užstatytas antras aukštas, projekte buvo numatyta perstatyti ir rytinį korpusą, o virš centrinio portiko frontono sumūryti parapetą, tačiau šis sumanymas buvo įgyvendintas tik po šimtmečio – 1977-ais. Sovietmečiu kordegardijos korpusuose buvo įsikūręs ansamblis „Lietuva“, o buvusiuose ūkiniuose pastatuose įrengti garažai ir sandėliai. (Nuotraukoje – kordegardijos portikas XX a. 8-ame (9-ame) deš.)
Po 1972-1976 m. restauravimo darbų (vyr. architektas Romualdas Kazlauskas), rūmuose įsikūrė Mano darbuotojai, vyko renginiai, apdovanojimų įteikimai, kūrybiniai susitikimai ir kita – dar lankysimės svečiuose pas menininkus sovietmečiu. (Nuotraukoje – rūmai ir aikštė XX a. 9-ame deš.)
1972-1976 m. rūmai restauruoti vadovaujantis architekto Romualdo Kazlausko projektu, 1985-ais rekonstruota – pritaikyta kino salei – ir priderinta prie visų rūmų buvusi cerkvės patalpa. 1977-ais metais restauruoti ir administraciniai pastatai prie Universiteto gatvės, juose buvo įsikūrę koncertinės organizacijos. Dvi šoninės kiemo kolonados pastatytos ~1830 m. pagal architekto V.Stasovo projektą, kiekvieną kolonadą sudaro aštuonios dorėninės kolonos be bazių ir sienelės kraštuose, papuoštos niša. Kolonos su smarkiai atsikišusiais abakais laiko antablementą ir architravo ir karnizo su modiljonais bei žemą parapetą. Tarp kolonų – metalinės tvorelės. (Nuotraukoje – Baltoji salė XX a. 9-ame deš.)
Iki XIX a. rekonstrukcijos parko būta dabartinės S.Daukanto aikštės vietoje. Parkas pusapskritis, suplanuotas stačiakampiais kvartalais, achitekto V.Stasovo sumanymu, parkas perkeltas į vakarinę ansamblio dalį, ir aptvertas 4-5 metrų aukščio tvora, kuri, pastatyta ant aikšto pamato, aikštėje sudaro rūmų fasado tasą. (Nuotraukoje rūmai XX a. 8-9-ame) deš.)
Rūmų parko istorija yra viena seniausių Lietuvoje: 1387.02.17 Jogailos dovanojimo rašte Vilniaus vyskupijai yra minimas sodas, esantis prie Goštauto sodo, tarp kalvos pietų pusėje ir kelio. Didelis sodas, augant miestui, gerokai sumažėjo. XIX a. pradžioje architektas Žozefas Pusjė buvusį barokinį parką pertvarkė į peizažinį. (Nuotraukoje Raudonoji salė XX a. 9-ame deš.)
Sovietmečio pabaigoje buvo parengtas Irenos Daujotaitės ir Irenos Sakalauskaitės projektas, numatęs sutvarkyti rūmų parką, numatyta ir kamerinių sodo skulptūrų ekspozicija. Ar spėta įgyvendinti?.. (Nuotraukoje – rūmai ir aikštė XX a. 9-ame (?) deš.)
Pritaikant rūmus Prezidento rezidencijai, nuspręsta atkurti istorinį interjerą. Viduje yra klasicizmo epochos stiliaus salės. Baltoji – pagrindinė, kurioje teikiami apdovanojimai, Prezidentas susitinka su visuomene; Mėlynoji skirta prezidento konfidencialiems pokalbiams; Žaliojoje Prezidentas posėdžiauja su vyriausiais patarėjais; taip pat čia – Žemėlapių, Delegacijų, Derybų, Pasitarimų salės. (Nuotraukoje – rūmų Baltoji salė XX a. 9-ame deš.)
Prezidentas čia eina savo pareigas ir priima užsienio dignitorius. Rūmų fasadas papuoštas Vyčiu. Kai Prezidentas yra rūmuose, virš Vyčio iškeliama Prezidento vėliava. Ansamblio parkas nedidelis, peizažinis, jo tvoroje ritmiškai kaitaliojasi iškilūs stulpai ir plokštumos, papuoštos archivoltais. Parke auga daugiausiai klevai, yra liepų, guobų, auga keli seni ąžuolai – savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas. (Sovietmečiu aikštė buvo naudojama turistinių autobusų ir miestiečių automobilių parkavimui, nuotraukoje – XX a. 9-as deš.)
Tikiuosi, kad kelionė į Prezidentūros rūmų ansamblio praeitį patiko, o pabuvoti joje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
