Nesykį jau keliavome į šiuos rūmus Facebook’o grupėje „Vilniaus praeities aidai”, pabuvojome pačiuose įvairiausiuose betono galiūne vykusiuose renginiuose, atgaivinome patirtas pozityvias emocijas, malonius įspūdžius, džiugias akimirkas. Bėdavojome, kad laukinės „pri(ch)vatizacijos” pasekmės skaudžiai atsiliepė vienam įdomiausių sostinės pastatui, nemėgstamam istorinių daltonikų, nesugebančių objektyviai įvertinti lietuvaičių pasiekimus sovietmečio sąlygomis. Šįsyk užsuksime į vilniškius Koncertų ir sporto rūmus bene paskutinį kartą, tačiau apžiūrėsime kiekvieną solidaus pastato kampelį, prisiminsime jo istoriją bei įspūdingus duomenis, pasidairysim į platų spektrą čia vykusių renginių, na, ir šiek tiek paspėliosime apie pastato ateitį (neskubėkite jo nurašyti, nes yra įdomių aplinkybių – apie jas šnektelsim truputį vėliau).
Kad mūsiškis pasibuvimas praeityje nevirstų giliamintišku pasitarimu-pasigodojimu dėl korumpuotų valdininkų su „pri(ch)vatizacijos” laikmečio pesliais surengtų avantiūrų bei aferų, imkime dairytis į senąją fotografiją bei dokumentiką, įamžinusias Sporto rūmų šlovės ir klestėjimo laikus.
Taip galėjo atrodyti vilniškiai Koncertų ir sporto rūmai (maketai 7-ojo deš. vidurio): iš lietuvaičių „nukosėtas” projektas buvo įgyvendintas Minske.
Sporto miestelio (du baseinai, ledo rūmai, irklavimo bazės, stadiono kompleksas) pagrindinio akcento – Sporto rūmų – rentimas buvo paskelbtas komjaunimo (rusiškojo „komsomolo” – komunistinio jaunimo organizacijos analogo sovietinėje lietuvoje) sparčiąja statyba, joje šeštadieniais vykdavo įvairių organizacijų ir įmonių darbuotojų talkos, dalyvavo net kompartijos CK darbuotojai: ar labai jau sparčiai vyko ši statyba, reiktų suabejoti, žinant statybinių medžiagų amžiną trūkumą sovietmečiu, kurį prisiminimuose mini ir šio neeilinio objekto autorius. Dirbti tokio objekto statyboje turėjo būti labai įdomu, nes grakštus ir protingai suprojektuotas statinys kiekvienam atlikėjui ar sportininkui, o ir patiems žiūrovams palikdavo pačius geriausius įspūdžius.
Žvelgdami į 1965-aisiais parengtą Sporto rūmų projekto variantą, ir lygindami jį su Sporto rūmais Minske, smarkių skirtumų nerastume – dirbti į Baltarusijos sostinę iš Vilniaus išvykęs architektas šį projektą „pasiskolino” – o štai vilniečio pastato „burė” daro jį išskirtiniu inžineriniu, statybiniu, architektūriniu bei estetiniu atžvilgiais, nors techninis tokio sumanymo įgyvendinimas buvo ir sudėtingas, ir brangus, ir gerokai užtruko.
Rūmų projektą kūrė ir tobulino didelė komanda, vadovaujama architektų Eduardo Chlomausko, Jono Kriukelio ir Zigmanto Liandzbergio, ypač atsakingos užduotys teko inžinieriams Henrikui Karveliui bei Algimantui Katiliui. Rūmų kūrėjams 1973-ais skirta valstybinė premija.
Lenktas, aptakus ir dinamiškas rūmų fasadas, sumani gelžbetonio ir stiklo darna atitiko modernios architektūros buožus. Rūmai išgarsėjo unikalia vantine salės perdangos konstrukcija – vienintele tokia Lietuvoje. Inžineriniu ir funkciniu požiūriu svarbus buvo universalios salės pobūdis – pastatas iš sporto varžybų salės galėjo mikliai tapti susirinkimų ar koncertų sale. 46-as tonas sverianti scena sporto varžybų metu buvo pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos.
Salę buvo galima lengvai pritaikyti įvairioms sporto šakoms – krepšiniui, ledo rituliui, boksui, ir kitiems renginiams – atitinkamai išdėstant kėdes. Maksimalus žiūrovų skaičius priklausė nuo renginio pobūdžio: susirinkimuose dalyvauti galėjo ~6 tūkstančius žmonių, ledo ritulį stebėti galėjo 3200 žmonių, krepšinio varžybas – 4500 žiūrovų, bokso varžybas – 5400 šio sporto fanų. Pirminė Sporto rūmų paskirtis buvo dengta ledo ritulio aikštė, būtent pastarosios plotas nulėmė pastato gabaritus. Ledo ritulys netapo sportu, traukusiu vilniečius į Sporto rūmus, tačiau populiarumo pastatui nestigo: vyko koncertai, parodos, turnyrai, krepšinio rungtynės ir daugybė kitų renginių.
Važiuodami troleibusu T.Kosčiuškos gatve, žvelgėme į kitapus Neries šviečiančius langus, ir žinojome – ten vėl vyksta koks nors puikus renginys: tarptautinis sporto turnyras, roko grupės koncertas, džiazo ar diksilendo grupės iš Vakarų(!) Europos koncertas, krepšinio varžybos, garsaus cirko gastrolės, mielos akiai ir širdžiai „Lietuvos” pasirodymas, mokslo metų pradžios šventė, Rytų Europos progresyvaus roko grupių vizitas, Sąjūdžio suvažiavimas ar konferencija – džiuginusių vilniečius (ir ne tik juos) renginių per trejetą dešimtmečių būta aibės. Na, o būdami viename ar kitame renginyje, vasarą galėjome išeiti į erdvią terasą, o žiemą žvelgti pro didžiulius langus, ir grožėtis subtiliai apšviestu Gedimino pilies bokštu. Edrviame hole netekdavo stumdytis net keliatūkstantinei žiūrovų miniai, bufetuose galėjai gardžiuotis skaniais ledais, ar įsipilti alučio jo automatuose, užburdavo ne tik pastato tūris, bet ir subtilus apšvietimas, puiki ir galinga garso sistema, renginių vedėjų profesionalumas, mikliai dirbę rūbininkai, tik štai prirūkytame vyrų wc galėdavai jau ne kirvį, o akmenį kabinti – nenukristų Prisimenu keletą renginių ir koncertų, kuriuose teko dalyvauti: Emi Stiuart, Drupis, Araks, Mašyna Vremeni, Akvarium, Nautilius Pompilius, S.Namino grupė, Emilio Kio cirkas, Lituanikų festivaliai, o kiek krepšinio rungtynių žiūrėta…
Renginių Sporto rūmuose žiūrovams iš antrojo aukšto fojė atsiverdavo žavus Gedimino pilies bokšto vaizdas, iš bokšto panorama irgi buvo puiki.
Dažną Sporto rūmuose vykdavusį renginį transliuodavo Lietuvos televizija.
Daugelyje krepšinio rungtynių Sporto rūmų salė būdavo sausakimša, netrūkdavo ir stovinčių žiūrovų, aktyviai palaikiusių vilniškę „Statybą”.
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos šaunius vyrus – talentingus sportininkus? Žinoma, krepšinis, ir nepelnytai pamiršta „Statyba”, kadaise tviskančiuose Sporto rūmuose „pakraudavusi” net CASK’ui: kviečiu prisiminti sostinės krepšinio grandus bei laikus, kada Lietuvai buvo didelė garbė turėti net dvi vyrų komandas sovietinės imperijos krepšinio čempionate.
Keliaudami po Vilniaus sporto miestelio praeitį, aptiksime ne tik puikias „Žalgirio” futbolo komandos pergales senajame stadione, džiuginusias dešimtis tūkstančių futbolo mėgėjų visoje Lietuvoje, bet ir ne mažiau įspūdingą moterų krepšinio komandos „Kibirkštis” sportinę biografiją: vos tapusi SSRS čempionato dalyve 1963-aisiais, komanda užėmė 4-ąją vietą tarp 12-os dalyvių, o jau kitais metais laimėjo SSRS čempionato bronzos medalius, tokiais pat medaliais pasidabinta ir 1971-ais bei 1972-ais metais, vėliau trejus metus (1977-1979) būta per žingsnį nuo medalių, o 1984-ais – vėl bronzinės puošmenos. Įvairiais laikotarpiais komandoje žaidė dvi olimpinės čempionės, keturios pasaulio čempionės ir penkios Europos čempionės. Paradoksalu, tačiau apie šias reikšmingas pergales informacijos lietuviškai beveik nėra… Eurolygoje iškovota trečioji vieta 2004-2004 m. sezone, komanda buvo ir yra vienas Baltijos šalių moterų krepšinio lyderių. Nemenkai prie komandos pergalių prisidėdavo į Sporto rūmus susirinkdavę krepšinio aistruoliai, o juk žaidimas gimtose sienose įpareigoja, ir saviems sirgaliams palaikant visada geriau sekasi.
Iki 1980-ais buvo atidarytas Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos (dabar „Litexpo”) pastatas Lazdynuose, Sporto rūmuose vykdavo ir parodos.
Vilniaus universiteto pirmakursius maloniai sujaudindavo mokslo metų pradžios šventė solidžiose Sporto rūmų erdvėse.
Sporto rūmuose yra vykęs Europos vyrų gimnastikos čempionatas, jo akimirkoje matome būdingus sovietiniam laikmečiui lozungus: ne „Welcome to Vilnius” ar „Welcome to Lithuania”, but „Welcome to the Soviet Union”, o nuotraukos kairėje matome reklamą „Šilelio”, kuris dėl sudėtingos rašybos angliškai ir užsieniečiams neįveikiamo tarimo buvo pakeitas į „Vega” – būtent tokiu pavadinimu kauniškiai televizoriai pardavinėti užsienyje.
Sergėjus Jovaiša puikiai žaidė 1979-ais Sporto rūmuose vykusiose rungtynėse su amerikiečių krepšininkais.
Apsilankymas Sporto rūmuose palikdavo patį geriausią įspūdį, nes darbštus kolektyvas kruopščiai rūpinosi savuoju globotiniu, puoselėjo jį.
Bufeto apdailai negailėta kokybiškų medžiagų, o ir gardumynais netekdavo nusivilti, nors vyrus labiau viliojo alaus automatai.
Rūmų fone įsiamžinę daugybė garsių kolektyvų, sportininkų.
Sportinių varžybų dalyviai įsiamžindavo prie antrojo aukšto fojė esančios dekoratyvinės „banguojančios” sienos, sukurtos Regimanto Kavaliausko.
Devintojo dešimtmečio antroje pabaigoje Sporto rūmuose vyko jaunimą išjudinę – kartu su Roko maršais – roko festivaliai „Lituanika”.
Nuo visiško sunaikinimo rūmus išgelbėjo tik faktas, kad juose 1988-ais vyko Lietuvos (persitvarkymo) sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, nuotraukoje matome Sporto rūmuose įsiamžinusią Sąjūdžio iniciatyvinę grupę 1988-ų spalio 23-ą.
Gausios užsienio turistų grupės tapena sostinės senamiesčiu, sumaniems gidams porinant apie daugybę baroko gražuolių, stebeilijasi į mums patiems mielą šv.Onos gotiką, sužino nelinksmą žydų bendruomenės lemtį Antrojo pasaulinio metais, slidžiais akmenimis ropščiasi į Gedimino pilies bokštą ar dairosi nuo Vavelio pilies nuplagijuotose valdovų erdvėse. Teko ir man užsieniečius pavedžioti, pavėžėti iki apaštalų Petro ir Povilo saugomo baroko perliuko Antakalnio pradžioje, palydėti iki puikią panoramą atveriančio Tauro kalno. Svečių interesus galima būtų padalinti į dvi aiškias grupes: atvykėliams iš Rytų įdomūs mano jau išvardinti objektai, o štai vakariečiai barokinių bažnyčių ar senamiesčių gatvelių yra matę iki soties, ir jokiomis šv.Onomis jų nenustebinsi – jiems įdomesnė sovietmečio architektūra: tas pats Operos ir baleto teatras, stalininį laikmetį menanti oro uosto vidaus puošyba, Santuokų rūmų plastiška architektūra, na, ir tie patys Sporto rūmai, deja, virstantys niekšelių nuniokotu vaiduokliu. Tad pusžlibiai valdininkai, leidžiantys laikui bei niekadėjams niokoti sovietmečio pastatus, nei trupučio neišmano užsienio svečių-vakariečių interesų lauką, paistydami apie oro uosto nugriovimo perspektyvą ar Sporto rūmų ateities neperspektyvumą – tokie biurokratai yra elementarūs neišmanėliai.
Na, o radikalams-ortodoksams, kartais atvažiuojantiems pašmėžuoti sutanų skvernais ir parėkaloti apie Sporto rūmų vietoje buvusias kapines ir šios vietos sakralumą, reiktų priminti: tokio mastelio – 118 tūkstančių(!) kubinių metrų tūrio – pastato statybinis svoris yra milžiniškas, pamatai po rūsiais yra šešių metrų gylio, tad JOKIŲ palaikų Sporto rūmų vietoje negali būti net teoriškai. Kita vertus, niekam nekelia problemų, kad Santuokų rūmai yra buvusių kapinių vietoje, kad Tauro kalno papėdėje dvi automobilių parkavimo aikštelės yra ten buvusių kapinių vietoje (nesenai tvarkant vieną aikštelių, buvo rasti palaikai). Trečia vertus, dar XIX amžiaus 3-ame ir 4-ame dešimtmečiuose, plečiant karinės tvirtovės ribas ir stiprinant įtvirtinimus, Sporto rūmų vietoje buvusios žydų kapinės buvo uždarytos, ir didžioji jų dalis buvo nukasta. Tad manipuliacijos palaikų išniekinimu, jei atgimusiuose Sporto rūmuose vėl vyktų renginiai, yra melagingos, veidmainiškos ir atgrasios kiekvienam, suprantančiam, kad jokių kapų ar palaikų toje teritorijoje senai nebėra.
Visgi aš neprarandu – ir jus raginu puoselėti – vilties, kad Sporto rūmai atsigaus, nors šiandienai jie ir yra smarkiai nuniokoti: bereikia pilietiškai nusiteikusių piliečių grupei susiburti, ir gerai išprausti teisme apsileidėlius biurokratus dėl nusikalstamo neveiklumo, netinkamai priežiūrint visų mūsų turtą – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Šia optimistine gaida ir pabaikim mūsų apsilankymą Sporto rūmuose, o šįkart mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas bei senoji dokumentika.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų – tapkite AIDŲ prenumeratoriais jau dabar!


