Anksčiau viskas buvo šiek tiek kitaip. Visų pirma, nebuvo jokių Kalėdų. Ir Kūčių nebuvo. Tiksliau, bažnyčiose, tikinčiose šeimose buvo, tik švęstos slaptai. Prie Kūčių stalo sėsdavo vėlai, aklinai užsidangstę visus langus, kad nesuuostų ir paskui neįskųstų vietos valdžios pakalikai. Kalėdos praeidavo tyliai, namuose, neminint jų vardo. Neegzistavo jokios kalėdinės mugės nei dovanos. Kodėl? Todėl, kad sovietmečiu visas dėmesys buvo skiriamas tai šventei, kuri pas mus dabar yra paskutinėje vietoje – Naujiesiems metams. Būtent jiems, gruodžio 31 – ajai, būdavo puošiamos eglės miestų aikštėse ir gyventojų namuose.
Vaikams apie malonumą puošti eglutę įvairiais būdais skelbė įvairiausi multiplikaciniai ano meto filmukai. Tas reiškė ir tam tikrą naudą – po eglute Naujų metų naktį tikrai rasi dovanų. Tie filmukai maždaug nuo gruodžio pradžios vaikams imdavo sukti galvas, todėl šie kasdien klausinėdavo tėvų, kada puošim eglutę? Suaugusieji rimtais veidais pasiimdavo vakarais kalendorių, pasisodindavo šalia vaiką arba anūką ir tos dienos kalendoriaus lapelį kartu užbraukdavo. Kai būdavo užbrauktas paskutinis lapelis, buvo aišku, kad rytoj išauš TA diena.
Žalia eglutė namuose anuomet atsirasdavo Kūčių dieną arba dieną prieš. Miestuose jomis prekiaudavo prie parduotuvių, kaime kažkas turėjo eiti į mišką, nusikirsti sau patinkančią ir ant pečių parsinešti namo. Eidavo senelis arba tėtis. Paėjėti buvo nemenkas gabalas kelio, eidavo visada kažkodėl vakarop. Užtrukdavo grįžti. Apie pasiklydimą nebuvo nė kalbos, tai kur tuomet pradingo, gal kokia nelaimė? Gal vilkų gauja užpuolė? Gal nudžiūvęs medis užgriuvo?
Niekas nežinojo, ką taip ilgai miške veikdavo išėjęs eglutės žmogus. Jis ir pats nebūtų galėjęs dorai papasakoti klausiančiam. Kai žiūri į senų aukštų medžių viršūnes, kad ir tų pačių eglių, kurių apatinės šakos sugulusios ant žemės, kai aplink nuo vėjo girgžda seni medžių kamienai, daug minčių sukasi galvoje – apie praėjusius metus, apie nebaigtus darbus, apie tai, kad daugiau reiktų su saviškiais rokuotis, su giminėmis nesibarti, žmonos už aštrų žodį atsiprašyti, kad būtinai tą viską reikės pasakyti per išpažintį kunigui. Dar apie sergantį draugą – duok jam, Dieve, sveikatos, apie save – kad sveikas, kad drūtas, kad namuose laukia daug pasiilgusių akių. O iš tikro – kas ten supaisys, apie ką dar galvoja šeimos galva…
Apie grįžtantį iš miško pirmasis džiugiu amsėjimu paskelbdavo šuo, kuris grandine būdavo pririštas lauke, prie būdos. Paskui priemenėje pasigirsdavo žingsniai. Akimirka, kita ir eglės kirtėjas įgriūdavo vidun su tuo apsnigtu, apledijusiu medžiu, kurio viršūnę einant pro duris reikėjo labai saugoti, kad nenulūžtų.
Kambarys akimirksniu prisipildydavo šalčio, gaivos, miško ir sakų kvapo, greit susimaišydavo su krosnyje degančių beržinių malkų kvapu, pro nesandarias krosnies dureles žioruodavo oranžinė ugnis, parnešusysis žalią medį prisėsdavo prie stalo atsipūsti. Nieko nesako, tik šypsosi, tik aunasi kiaurai permirkusius batus, purto žemėn sniegą, prie ugnies šildosi rankas, paskui atsisuka ir taria: „Pati gražiausia, dar vasarą buvau nužiūrėjęs“. Šiek tiek sušilęs, paėmęs tą patį kirvuką į rankas, eina eglutės statyti ten, kur ji stovi kiekvienais metais. Keli čekštelėjimai ir medelis įstatytas – beliko sunkiausia – šiek tiek palaukti, kol eglutė apšils, apsipras naujoje vietoje, plačiai išskleis į šonus savo tankias, sodrias šakas, kad maži ir didesni puošėjai šitiek laukę pagaliau galėtų imtis darbo.
O virtuvėje tuo pat metu – darbymetis, ruošimasis Kūčioms, sukimasis apie keptuves ir puodus. Čirška, garuoja, kvepia. Šeimos moterys su baltom prijuostėm, veidai rimti, susimąstę. Kad ir ką bedarytų rankos, atrodo, kad tai jau darė daugybę metų, bet kas kartą vis tiek kažkas kitaip. Gal širdyje daugiau liūdesio, o gal džiaugsmo? Gal veide daugiau raukšlių?
Kas ten supaisys, apie ką galvoja miško eglutės kvapą uodžiančios mylinčios, tikinčios, giliai širdyje stebuklo laukiančios moterys. Ir vyrai.
