Veikėjas senokai pasimiręs – prieš 41-ius metus – ir, rodos, galėtume nebekreipti dėmesį į jau nutolusią praeitį, jei tik šis asmuo nebūtų anuomet ją smarkiai įtakojęs. Nepilnus porą dešimtmečių stovėjęs prie sovietijos šturvalo, ligotas politikierius įstūmė milžinišką imperiją sąstingin ir užaštrino ydų puokštę taip, kad vėlesniems vadukams teliko stebėti lėtą šalių kalėjimo agoniją. Nepraeis nei dešimtis metų po sąstingio puoselėtojo baigties, ir milžinas molio kojomis grius visiems laikams, nugramzdindamas užmarštin ir jį nustekenusio L.Brežnevo darbelius. Tragišką kadaise gerovėje tarpusių Brežnevų šeimos istoriją aptarsime jau netrukus, o šįkart turėsime progą retai kelionei į propagandinio meno brūzgynus, pasidairymui į eilinį tikrovės iškraipymą. Mūsų tyrimo objektu bus ūmųjį Chruščiovą iš sosto išvertusių sąmokslininkų vadeiva
Prieš pradėdami lyginti anuometes tikrovę ir fikciją, privalome pasidomėti sveikata – ne, ne savąja, o mus dominančio personažo – Leonido Brežnevo. Gimęs XX amžiaus pradžioje, 1906-ais, karo metais patyrė kontūziją, o 1952-ais Moldavijoje – miokardo infarktą, 1972-ais – sunkias pasekmes lėmusį insultą, 1976-ais jį ištiko klinikinė mirtis, po kurios atsigauti Brežnevas taip ir nesugebėjo. Sovietų imperijos viršūnėje buvęs funkcionierius kentėjo nuo astenijos (nervinio-psichinio silpnumo) ir aterosklerozės, tad jo darbingumas apsiribodavo viena ar dvejomis valandomis. Gydytojams uždraudus Brežnevui rūkyti ir vartoti alkoholį, veikėjas tapo priklausomas nuo raminamųjų, kuriuos gerdavo keliskart per dieną. Sveikatą taisydavo mėnesius leisdamas sanatorijose, į kurias keliaudavo prabangiai įrengtu traukiniu, nes skrydžiai lėktuvu jam buvo pernelyg didelė apkrova. Mėgo Brežnevas prabangų gyvenimą: medžioklę ir gardumynais nukrautas užstales, neatsakingą lakstymą keliuose dovanotais limuzinais, gyvenimą didžiulėje viloje.
Internete gausu vaizdo įrašų, liudijančių apgailėtiną Brežnevo sveikatos būklę – nerišlią kalbą, koordinacijos ir reakcijos trūkumą, nusilpusią sąmonę.
Kodėl gi kretantis – tiesiogine prasme – senolis nesitraukė iš ypač atsakingų ir aktyvios veiklos reikalaujančių pareigų? Priežasčių kelios, bet svarbiausios, turbūt, buvo dvi: tokie pat nusenėliai kompartijos Centro komiteto Politiniame biure (aukščiausias politinio valdymo organas sovietų imperijoje) nuogąstavo, kad Brežnevui pasitraukus, gali pūstelėti naujo vadovo vėjai, atnešiantys permainas ir politbiuro apvalymą nuo sukriošėlių. Tokiems nuogąstavimams pagrindo būta, nes Gorbačiovas, stojęs prie sovietijos šturvalo 1985-ų pavasarį (t.y. praėjus nepilniems pustrečių metų po Brežnevo mirties) išties pradėjo politbiuro “valymą”. Antroji priežastis, vertusi nebeįgalų darbui senolį laikytis įsikibus valdžią, buvo asmeninė: tiek sau, tiek vaikams bei žentui Brežnevas buvo sukūręs prabangų ir nerūpestingą gyvenimą, beje, sąlygojusį tragiškus likimus iki pat palikuonių-proanūkių. Brežnevų šeimos narių likimus pažinsime kitos kelionės praeitin metu, o dabar bandysime sulyginti sovietinį propagandinį meną su anuomete tikrove.
Dailininkas iš kailio nėrėsi, vaizduodamas įmanomai žvitresnį Brežnevą.
1980-ais lankydamasis Indijoje, Brežnevas buvo jau visiškas sukriošėlis.
Kokia idilija: vienas dalina partinius bilietus, kiti eis mirtinan mūšin.
Karo metais Brežnevas ėjo saugias politinio vadovo armijoje pareigas.
Smagi pasaka: nebodamas aplink švilpiančių kulkų ir skeveldrų, Brežnevas drąsiai išlenda iš tanko.
Brežnevas išties buvo baigęs tankistų mokyklą.
Kaip bedailintų propagandistas, bet visi matė visiškai nusenusį veikėją.
Vienoje vėliausių Brežnevo nuotraukų matome varganą “vaizdelį”.
Brežnevui ėmus virkauti, kad liaudis jo nemyli, senoliui būdavo iškilmingai įteikiamas eilinis apdovanojimas, ceremoniją būtinai parodant televizijai.
Liguista Brežnevo trauka apdovanojimams buvo daugybės anekdotų objektu.
Ilgos, nuobodžios ir trafaretinės Brežnevo viešos kalbos tapdavo pajuokų objektu, nors jas ruošdavo tam suburtas rašytojų būrys.
Nusipirkta Brežnevo kalbų plokštelė buvo juokingesnė už geriausią anekdotą: kvatodavome, klausydamiesi nerišlaus švebeldžiavimo.
Kompartijos politbiuro amžiaus vidurkis gerokai viršijo 70 metų, tad menininkui teko smarkiai pasistengti dailinant fizionomijas.
Partinės bonzos: Gorbačiovas, Gromyka, nžn., Ustinovas (antram plane) Brežnevas, Suslovas, Černenka, Andropovas – tikra nusenėlių kompanija.
Piešiniai vaizdavo su paprastais darbininkais susitinkantį Brežnevą.
Tikrumoje Brežnevas mėgo nerūpestingą ir prabangų gyvenimą.
Sąstingio laikmečiu išplito “pereinamų raudonųjų vėliavų” ir ordinų įteikimo miestams, įmonių bei įstaigų kolektyvams epidemija.
Neaplenkė ši beprasmė apdovanojimų manija ir Lietuvos.
Laikraščius Brežnevas perversdavo, tačiau knygas skaityti nemėgo.
Už atseit jo parašytą rašliavą Brežnevas gaudavo didžiulius honorarus.
Piešiniuose žvalus ir energingas Brežnevas nepriminė tikrąjį nususėlį.
Visi Brežnevo portretai buvo smarkiai retušuojami, slepiant nusenimą.
Kaip ir visa sovietinė propaganda, šis piešinys vaizduoja fikciją.
Gyvenimo saulėlydyje Brežnevas buvo tapęs ligų kamuojamu senioku.
Brežnevas plėtojo SSRS ryšius su Kuba, nors tai sekino SSRS ekonomiką.
Suburta karinė Varšuvos sutarties organizacija – NATO priešininkė.
Eilinį kartą įsitikinome, kad tikrovė sovietų imperijoje kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo propagandinių apraiškų, įvairiausiais pavidalais besiskverbusių į visas būties kerteles. Atgimimo kartai, kuriai teko augti bei mokytis ir brežnevinio sąstingio metais, pavyks atlaikyti visus sovietinius marazmus, ir atkurti Lietuvos valstybę. Didžiuokimės lietuvaičių atsparumu melagingai sovietijos propagandai, ir nemenkinkime sovietmetį iškentusių kartų darbus bei nuopelnus Lietuvai.
Apsilankyti sąstingio (1964-1982) laikmetyje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
