Prieš jūsų akis – Lietuvos kino studijos pastatai vilniškio Antakalnio pakraštyje, paskutiniaisiais sovietmečio metais. Lietuvos kinematografininkai sukūrė daugybę puikių filmų, ir šis solidus pastatų kompleksas gerokai pasitarnavo kūrybai. Šiandieną nebėra nei kvapo kino studijos, nebėra ir daugumos kino teatrų, kadaise išsibarsčiusių visoje Lietuvoje. Kas gi pasikeitė per šiuos tris dešimtmečius, kad kino salės glaudžiasi tik „akropolių” ir „ozų” ar kitų prekybcentrių patalpose? Įvykę pokyčiai išties tokie esminiai, kad net didžiuosiuose miestuose išliko tik keli senieji kino teatrai: Vilniuje – „Skalvija” (buvusios „Planetos” 2-oji salė) bei „Vingis”, Kaune – „Romuva”, Palangoje – „Naglis”, na, gal dar vienas-kitas kino teatras. O kadaise nerasdavai laisvos vietos daugybėje kino teatrų, nes tai buvo bene vienintelė galimybė išvysti propagandos neiškreiptą Vakarų vaizdą, smagu buvo apsilankyti kine draugų kompanijoje, kainos smarkiai nesikandžiojo, o ir panelę pasikviesi galėjai. Tad kinas mėgtas ir vertintas.
Neramūs dešimtojo dešimtmečio laikai, kai kine ėmė rinktis ir siautėti gatvės chuliganėlių šutvės, laukinė „pri(ch)vatizacija”, rinką užplūdę ir atpigę videomagnetofonai, atsiradęs internetas, masinė automobilizacija, atsiradusi aibė naujų pramogų, nespėjimas prisitaikyti prie naują patogumo standartų, būtinybė įsigyti modernią ir brangią įrangą, menka valstybės parama kino kultūros židiniams – tai tik kelios priežastys, lėmusios gausios kino teatrų armijos visišką sumenkimą. Šiandieną kinas atsigauna kitoniškomis sąlygomis, ir dažną kino salę pirmiausia atpažinsi iš sklindančio specifinio spragėsių kvapo. Anuomečiuose Vilniaus kino teatruose jau esame lankęsi, į kauniškius keliausime netolimoje ateityje, tad šįsyk pasidairysime į kituose Lietuvos miestuose buvusius kino teatrus, kadaise buvusius populiariausiomis laisvalaikio ir kultūrinimosi oazėmis.
Vilniškės „Vasaros” sesuo-dvynė „Voveraitė” Druskininkuose pradėjo veikti 1958-ais, talpindama solidų aniems laikams žiūrovų skaičių – 500-us.
Ir druskininkiečių, ir kurorto svečių mėgtas išvaizdusis „Aidas” virto prekybcentriu, prarasdamas visą architektūrinį orumą.
Apie nesenai nugriautą panevėžiškį „Garsą” girdėjęs dažnas, o „Raketa” buvo ne tokia žinoma (1967-ų nuotr.).
Panevėžiečiams nepavyko išsaugoti daugelio mėgto „Garso”, kurį nesisekė įveiklinti.
Palangiškis „Naglis” patytė ne vieną išmėginimą, tačiau yra tebegyvas Vytauto gatvėje, netoli nuo J.Basanavičiaus g. pradžios, jame bus filmoteka.
Telšiečius džiugino kino teatre „Džiugas” demonstruoti filmai (1961 m. nuotr.)
Šiauliškė „Tiesa” žiūrovus kvietė nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios.
Zarasiškiams pastatytas kino teatras „Rūta”.
Kėdainiuose kino teatras įsikūrė šalia prekybos centro ir restorano.
Šiauliškei „Saulei”, galima sakyti, pasisekė – ji virto koncertų sale, išsaugodama kultūrinę paskirtį.
Šiauliuose veikė penki solidūs kino teatrai, vienas jų buvo plačiaformatis („Saulė), kiti keturi – plačiaekraniai, t.t. ir „Palydovas”.
Klaipėdoje žiūrovų stygiumi nesiskundė „Žemaitijos” kino teatras.
Suvalkijos sostinėje įsikūrė „Sūduva”, nesulaukusi mūsų dienų, o kad kino poreikis Marijampolėje yra, liudija sėkminga „Spindulio kino” veikla.
Su senaisiais Lietuvos kino teatrais atsisveikinsime panevėžiškio „Garso” vaizdu, o pakeliauti praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
