Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime dunksantį drūtą riedulį, stačią įkastą į žemę, ir padabintą iškaltomis raidėmis VILNIUS, bei datomis 1323-1973: koks gi yra šis aikštės kaimynas? Ne, tikrai ne Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas, jis tik paminėjo miestą savuose laiškuose 1323-aisiais, o iki jo mieste tvarkėsi Vytenis, na, o uolūs archeologai atkapstė, kad kadaise sunkiai prieinamoje Kalnų parko (Altarijos) vietoje žmonių gyventa jau pirmame tūkstantmetyje. Taigi, senas ir žilas mūsų miestas, bet Gedimino nuopelnas, kad pirmąsyk jį aiškiai savajame rašte įvardino, tad vieną datą jau atkapstėm – 1323. Na, o 1973 – miesto 650-osios “gimimo” metinės, kurios sovietmečiu skambiai paminėtos, paskiriant šiam, rodos, gana įspūdingam jubiliejui išties kuklų paminklinį riedulį: iš kur gi toks kuklumas?
Apžiojusi tris Baltijos valstybes, SSRS neilgai trukus ėmė raugėti istoriniu disbalansu: turėjusi visame kame būti išskirtinė SSRS sostinė Maskva ir jos mokslo tradicijos atrodė akivaizdžiai kukliai prieš Baltijos šalių istorinius pasiekimus – vien Vilniaus universitetas yra įkurtas apie 180 metų anksčiau, nei Maskvos, jau nekalbant apie tai, kad Vilnius tuomet ant bangos buvusios LDK sostine tapo dar tuomet, kai slavų kunigaikštystės pliekėsi tarpusavyje kaip pamišusios. Nei Ryga, nei Talinas istoriniu atžvilgiu nebuvo tokie kartūs maksviečiams istorikams: įkurti kolonistų, o ir Latvijos bei Estijos valstybės susikūrė tik XX a. 2-ame dešimtmetyje. Tad vietiniams funkcionieriams-partokratams tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip paminėti ir Vilniaus 650-metį, ir universiteto 400-ąsias metines 1979-aisiais taip, kad neužrūstinti “vyresnįjį brolį”, kurį Baltarusijos prezidentas iki šiol taip pagarbiai vadina.
Žvelgdami į retą seną riedulio nuotrauką (1976-ųjų?), pamatysime vėliau panaikintą užrašą – Vilniaus pavadinimą – rusų kalba, kuris sovietmečiu buvo neginčijamai atsiradęs, mat visi užrašai – gatvių, mietų, vietovių ir t.t. pavadinimai – būtinai turėjo būti įrašyti ir rusiškai (pasidairykite po senas kelio ženklų nuotraukas, ir suprasite, kaip tuomet atrodė viešieji užrašai). Įdomu tai, kad skaitydami nesenai Anapilin iškeliavusio Vilniaus vadovo Algirdo Vileikio prisiminimus, sužinosime, kad dar 1974-aisiais Vilniuje tegyveno ~34 proc. lietuvių, o 1990-aisiais jų jau buvo pusė: lygiai 25 kartus daugiau, nei XIX a. pabaigoje, kai, carinės imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno 2 proc. lietuvių (palyginimui, lietuvybės lopšyje – Kaune – tuomet lietuvių gyveno net 6 procentai). Kapstydami giliau Vilniaus istoriją, ir Lietuvos valdovų biografijas, atrasime istorikų nuomonę, kad XVI a. pradžioje – t.y. prieš keturis amžius – valdęs kunigaikštis Aleksandras buvo paskutinysis Lietuvos valdovas, galbūt mokėjęs lietuviškai… Per tuos ilgus amžius Vilniaus veidą keitė, jame kūrė ir dirbo įvairiausių tautybių žmonės, tačiau bene labiausiai sostinės plėtrą įtakojo lenkų, rusų, žydų, vokiečių tautybės vilniečiai. Ar galėjo šalia iškaltų rusų kalba raidžių atsirasti ir Vilniaus pavadinimai lenkų, jidiš, vokiečių kalbomis, taip atmenant amžiais čia gyvenusių žmonių indėlį? Turbūt, kad galėjo, bet nukalti buvo paprasčiau, nei pagalvoti. O mes žvilgterėkim į vizualiąją paminklinio akmens praeitį.
Paminklinio akmens Vilniaus 650-osioms metinėms paminėti atidengimo iškilmės 1973-aisiais.
Partinė nomenklatūra paminklinio akmens atidengimo iškilmėse.
Net ir ant paminklinio akmens buvo būtinas užrašas ir rusų kalba, nes rusifikacija aktyviai skverbėsi į visas gyvenimo sritis.
Kelionėje praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
