Skulptūrinė kompozicija „Mūzų šventė“ virš teatro pagrindinio įėjimo karnizo yra varinė, vietomis paauksuota, skulptūrinėje grupėje yra trys moterų skulptūros (jų aukštis 3,5 m), stovinčio ištisinės laužytinės-banguotos bareljefo juostos – jos aukštis 2 m, o ilgis net 10 m – fone. Figūros laibos, pailgintų proporcijų, palinkusios priekin, kūnus beveik aklinai dengia ilgi, sunkiomis klostėmis krentantys drabužiai. Kompozicija sukurta ir sumontuota 1981-ais metais. Draperijų judėjimo kryptys žymi figūrų formas, kartu pabrėždamos ir pozų dinamiką, aukso spalvos veidai aiškiai išsiskiria tamsia patina apsitraukusio vario fone. Burnos ir akių kiaurymės veidams teikia teatrinės kaukės išvaizdą, o raiškaus silueto kompozicija, erdvinio aktyvumo dėka, yra svarbus teatro architektūros elementas, ir traukia praeivių dėmesį, tapdama savotiška teatro iškaba. Nacionalinis dramos teatras yra sklype Senamiesčio pakraštyje, tarp Gedimino prospekto, Odminių ir Totorių gatvių. Jame 1910 metais buvo pastatytas „Liutnios“ teatras, jau kartą rekonstruotas 1950-1951 metais, vadovaujantis architekto V.Vorobjovo projektu. Teatras iš esmės rekonstruotas 1982-aisiais, pagal dar 1966-1969-ais paruoštą projektą, parengtą architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, projekto inžinierė Janina Marozienė. Prie Gedimino prospekto yra kasos, vestibiulis su rūbine, toliau – erdvi fojė. Stiklinė prospekto pusės siena atveria vaizdą į vestibiulį ir fojė, taip pat iš vestibiulio gerai matomas pats prospektas. Vestibiulio ir fojė erdvės yra kelių planų, laisvai pereinančios viena į kitą. Vestibiulio sienas puošia vienuolika įvairių dailininkų paveikslų, sukurtų specialiai šiam teatrui. Didžioji žiūrovų sale įkomponuota asimetriškai, ji yra amfiteatrinė, turi 650 vietų ir didelę avanscenąScenoje įmontuotas 12 metrų skersmens sukamasis ratas su žiedu, šalia scenos yra šoninės sukamosios kulisės, kuriomis scenos angą galima keisti: plotį nuo 15 iki 8 metrų, aukštį – nuo 6,5 iki 5 metrų. Salės centre įrengtas elektroninis scenos apšvietimo reguliatorius-pultas. Gera akustika, ją lemia ąžuolo faneros plokštėmis apdailintos lubos ir šoninės sienos.
Vestibiulio erdvė pereina į erdvią fojė ir dengtą, stoglangių pagalba apšviestą, vidinį kiemelį, pasižymintį žemesnėmis grindimis ir masyviomis kolonomis. Kiemelio centre – baseinėlis ir varinė skulptūra „Versmė“ (autorius – skulptorius Stanislovas Kuzma (1947-2012)) jame. Šalia fojė – didžioji žiūrovų salė, neturinti balkono, bet yra pakyla ir joje įrengtas operatoriaus pultas. Teatro interjeras – šviesios sienos, apdailintos medžiu ir keraminėmis plytelėmis, sukuriant darnią gelsvų-rudų spalvų gamą – yra santūrus, net šiek tiek asketiškas, tačiau padeda žiūrovui susikaupti ir sutelkti dėmesį pačiam scenos vyksmui. Fojė gelsvos spalvos keramikos fone išryškėja didžiulės šiuolaikinių Lietuvos tapytojų drobės (ne vienai jų jau reikia restauracijos). Teatre, įsispraudusiame tarp senų pastatų, nėra įprasto paradinio fasado, tad pagrindinį įėjimą – skaidrią stiklo pertvarą – pabrėžia kalto žalvario skulptūra „Mūsų šventė“. Teatro pagrindinį tūrį, esantį kvartalo gilumoje, šiek tiek užstoja aplinkiniai pastatai, todėl pastato architektūroje svarbiausias yra interjeras. Teatre, be dviejų žiūrovų salių – didžiosios ir mažosios, su atskiromis fojė – ir be vestibiulio, esama dar 250(!) įvairaus dydžio patalpų. Pagrindinis įėjimas yra tarp dviejų gretimų pastatų Gedimino prospekte, atokiau nuo gatvės ribos: tokiu būdu teatro išorėje sudaryta pereinanti į interjerą erdvė. Konstrukcijos – plytų mūro sienos, monolitinio gelžbetonio rėmai, kolonos ir sijos, o salės perdengtos metalinėmis santvaromis. Perdangos – surenkamųjų gelžbetonio plokščių, fojė denginio konstrukcija – sijos ir viršutinio apšvietimo stoglangiai-kesonai – kartu yra ir dekoratyvieji elementai. Sienų apdailoje daug gelsvos keramikos, ji gražiai dera su kilimine grindų danga ir baldų apmušalais. Vestibiulio, kasų, bufeto ir dalies fojė grindys yra poliruoto granito, daugumoje patalpų yra kabamosios akmigrano plytelių ir perforuoto aliuminio plokščių lubos. Mažojoje – kamerinių spektaklių – salėje yra 160 vietų, ji gali būti išplėsta iki 240 vietų, sale yra IV aukšte ir turi atskirą įėjimą iš Odminių gatvės. Mažosios salės fojė puošia keturi paveikslai. Teatre yra dvi repeticijų salės, bufetai žiūrovams ir teatro darbuotojams, grimo kambariai, didelė (30×12 m) tapybos studija, stalių ir mechaninės dirbtuvės, dekoracijų, baldų, drabužių ir rekvizito sandėliai. Kasos, bufetas ir administracinės patalpos įrengtos gretimame, restauruotame XIX amžiaus pastate, tapusiame teatro rūmų dalimi.
Bendras teatro tūris 77.600 kub. m., plotas – 9450 kv. m., teatro architektūrinė vertė – interjero planinės-erdvinės struktūros patogumas ir aiškumas, šilta spalvų darna, jaukus medžiagų paprastumas ir natūralumas, teikiantys optimistišką, pakilią nuotaiką ir jaukumą – neliko nepastebėti: 1983-aisiais teatro architektūra buvo įvertinta SSRS valstybine premija. Teatro planas asimetriškas, platėjantis nuo pagrindinio įėjimo iš – Gedimino prospekto pusės – į sklypo gilumą. Įvažiavimas į ūkinį kiemą yra iš Odminių gatvės pusės (rekonstrukcijos įgyvendinimo metu gatvė turėjo B.Dauguviečio vardą, o sugrąžinus Odminių gatvei senąjį pavadinimą, B.Dauguviečio vardu kita gatvė pavadinta nebebuvo). Pastato funkcinė schema įprasta ir nuosekli: vestibiulis su rūbinėmis, erdvi fojė, didžioji žiūrovų salė, repeticijų, mažoji salė, ir dviejuose aukštuose esančios administracinės bei ūkinės patalpos.
Justino Marcinkevičiaus dramos “Mažvydas” scena, pagrindinį Mažvydo vaidmenį atlieka Regimantas Adomaitis (9-as deš.)
