Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus vardo Odos ir avalynės fabriką, buvusį Vilniuje, tuometėje P.Cvirkos gatvėje, kurio kieme sovietmečiu ir riogso to Eidukevičiaus paminklinis biustas. Taigi, dėliokim viską iš pradžių: kuo būta Eidukevičiaus, kad jam ir biustas paminklinis sukurptas, ir gamybinė įmonė jo vardu pavadinta? Kalbėdami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos bolševikėlius, dažniausiai minime vieną jų lyderių – Vincą Mickevičių-Kapsuką, sugretindami jį su Rusijos bolševikėlių lyderiu Vladimiru Uljanovu-Leninu, net paminklas šiems abejiems veikėjams buvo 1979-ais atidengta Saulėtekyje, prieš naujuosius universiteto fakultetus, pavadintas „Leninas ir Kapsukas Poronine“ (anksčiau jau minėjom šį griozdą, tad šįkart nesiplėsim). Po truputėlį apeidami įvairių laikmečių Vilniuje pasėtus, ir gana operatyviai nurinktus svetimkūnius stabus, nupėdinsim ir iki dabartinėje Rotušės aikštėje stypsojusio idealizuoto paminklo Kapsukui, bendražygių vadinto Vikentij Semionovič Mickevič, o dabar sugrįžkim prie Eidukevičiaus.
Berods, būsime užtaikę ant bolševikėlio, nei kiek ne mažiau aršaus ir „nusipelniusio“ Vilniui, nei „Vincentas Semionovičius“: pirma, ką galime pasakyti apie Eidukevičių, bendražygių vadintą Franc Vikentjevič Eidukevič, tai jo bolševikinės veiklos atkaklumą. Gimė Pranukas Kybartuose 1869-ais, o su įvairaus plauko „revoliucionieriais“ susidėjo būdamas vos aštuoniolikos: už savuosius darbelius ne kartą carinių emisarų buvo kalintas ir ištremtas. Vilniuje su pertraukomis šlaistėsi 1904-1919 metais, o 1908-1909 jam net pavyko sukurstyti Vilniaus odininkus gana dideliam streikui. Stengėsi Lietuvos socialdemokratų partiją sukergti su Rusijos socialdemokratais, keliolika metų buvo Lietuvos komunistų vienu lyderių, kurpė sąlygas pirmajam Lietuvos kompartijos suvažiavimui, o 1918-ųjų pabaigoje ir 1919-ųjų pradžioje kartu su kitais bolševikėliais bandė įsitvirtinti Vilniuje ir Vilnijoje, įgyvendindami Maskvoje sukurpto Litbelo – Lietuvos ir Baltarusijos bolševikinės-sovietinės valstybėlės – projektą.
Eidukevičiaus svarbą to meto bolševikinėse struktūrose, ir tos veiklos nepernelyg solidžius bruožus parodo keletas dokumentų, pakliuvusių į propagandinius sovietmečio leidinius: šiandien turite galimybę pamatyti ir kadaise šlovinto vieno įtakingiausių Lietuvos bolševikėlių paminklinį bronzinį biustą (sukurptą ir pastatytą 1959-ais, buvusį bemaž metro aukščio, biusto autorius Napoleonas Petrulis), ir keletą iškalbingų Litbelo laikų atgarsių. Kaip gi sekėsi tam Eidukevičiui, bolševikams sprukus nuo Želigovskio legionierių 1919-ųjų pavasarį? Apsistojo Rusijoje, 1921-ais dar pasireiškė kruvinos bolševikinio teroro organizacijos – Ypatingosios komisijos (Črezvyčiajnaja Komisija – rus., sutrumpintai ČK) – veikloje Smolenske, o 1926-ais Maskvoje iškeliavo Anapilin (ar tokiomis pat aplinkybėmis, kaip enkavėdistinių budelių nukankintas Zigmas Aleksa-Angarietis – nežinoma).
Trumpam užgrobę Vilniuje valdžią, bolševikai ėmėsi skelbti įsakus, tik štai versti į lietuvių kalbą jiems sekėsi prastokai.
Leidimas įėjimui į bolševikinės tarybos posėdį – rusų kalba.
P.Eidukevičiaus pasirašytas kreipimasis į Vilniaus gyventojus, skelbiantis bolševikinės tarybos valdžią ir jos nutarimų privalomumą. Versti sekėsi sunkiai…
Išvysti iššūkius Lietuvos valstybingumui mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
